Be pavadinimo

ROLANDAS KAUŠAS

– Noriu, kad tu man atlaikytum mišias, – sako N.

Pasako ir nutyla. Jam reikia atgaut kvapą. Man irgi. Klausiamai į jį žiūriu. Atvirai pasakius, net nežinau, ką sakyti. N atsimerkia ir mane stebi. Jo išbalęs veidas kasdien vis labiau nyksta baltos pagalvės fone. Tik juodi plaukai ir akys dar gyvi. N jau kuris laikas nebeturi jėgų atsikelt iš lovos. Tik liežuvis ir smegenys veikia be priekaištų. Tuo pat metu, kažkieno žiauriu sumanymu, jis visiškai sąmoningas, matyt, kad galėtų stebėti savo mirimo procesą.

„Pernelyg gerai veikia“, – sakau sau ir susierzinęs stebiu ligonį. Siauros N akys dar labiau susiaurėja. Tai iš pasitenkinimo, matant mane suglumusį. Ir dar dėl to, kad jis kinas. Kinas katalikas, kas jau savaime yra tam tikra anomalija. Nereikėtų daryt tokių drastiškų šuolių ir juokint žmonių. Tai mano nuomonė, kuria esu su N pasidalinęs. N, savo ruožtu, yra išsakęs ir savąją, kurią būtų galima sutraukti į kultūrinius rėmus peršokančią lietuvišką išmintį: juokiasi puodas, kad katilas juodas – N žino kai kuriuos mano gyvenimo faktus. Kaip ir aš jo. Mes esam geri bičiuliai. Verta paminėt ir N profesiją: juvelyras. Mano nuomone, tai trečia akių siaurumo priežastis, dėl kurios jis nesiginčija, tik sako galįs mane matyti kiaurai ir neprisimerkęs.

Taip mes abu kurį laiką tylim. Girdis, kaip pro šalį sunkiai dūsaudama važiuoja šiukšlių mašina.

– Paskambinsiu tavo parapijos kunigui, – atsargiai pradedu…

– Tu gal neprigirdi šiandien, – sukrizena N. Arba jam ir vėl trūksta oro. Kai susipažinom, N dar vaikščiojo. Dabar jam jau sunku ir kalbėt.

– Aš noriu, kad tai padarytum tu, – pasitaiso deguonies vamzdelį, išsišakojantį abiejose šnervėse.

Paskutinio žodžio svarba, matyt, tiesiogiai proporcinga suvartoto deguonies kiekiui. Taisyk netaisęs, oro vis tiek trūksta. O aparatas ir taip jau varinėja ar ne penkis litrus deguonies.

– Galiu tau pašokt ant stalo, – darkart bandau laimę.

N ir vėl sukrizena, azijietiškai kampuotai. Humoro jausmo tik užuomazgos, o ir juoktis jiems neduota, pykstu ant kino dėl keliamų nepatogumų.

– Tam yra profesionalų, – sako N.

O gal ir turi jie tą humoro jausmą, keičiu mintyse nuomonę. Kinas, katalikas ir dar juvelyras. Juokingiau nesugalvosi.

– Juk tu nori tikros religinės patirties, – bandau apeliuot į vienintelę likusią sveiką N kūno vietą. – Pats pagalvok. Aš nebeatstovauju tai religijai, negana to, esu jos suspenduotas, t. y. eisiu tiesiai į pragarą. Kur jau čia man mišias belaikyt.

Apie pragarą mes su N irgi jau esam kalbėję. Kaip ir daugelis atsivertėlių azijiečių, į tikėjimo tiesų rinkinį jis žiūri selektyviai. Jo kultūroj tokio dalyko nėra, vadinasi, pragaras neegzistuoja.

– Tau gerai, – sakau, turėdamas omeny jo religines ir kultūrines nuostatas, – o kas man bus? Pasiųs ten kartu su gėjais, išsiskyrusiais ir visais nekatalikais net neatsiklausę.

– Tai nelabai kas ir pasikeis, ko tau rūpintis, – spaudžia mane į kampą N.

Svarstymai apie pragaro nebuvimą mus ir suartino. Mišios išskirs. Ironiška.

– Bet juk aš tais dalykais netikiu, – metu paskutinį kozirį, nes atrodo, kad N tikrai nejuokauja. – Juk tu nori tam tikros produkto kokybės, o ne tik spektaklio, – dar pridedu.

N nieko nesako, tik užsimerkia ir sunkiai šnopuoja. Matyt, tai išgirdusi, įeina jo žmona ir deda ant ligonio piršto deguonies matuoklį. Nematau tų skaičių, bet matau jos sunerimusią veido išraišką. Paskui pasižiūri į mane. Priekaištingai. Ar čia tas atvejis iš Biblijos, kai atidarė duris dėl įkyrumo, klausiu savęs. Arba antgamtinių jėgų. Pats nežinau, kieno klausiu, bet man reikia kažkokio pagrindo po kojom. Jausti prasmę… Žmonai paprasčiau: čia lovoj guli love of her life ir ji bet ką padarys, kad tik jam palengvėtų, bandau racionalizuot.

– Tu esi jo draugas, – sušnypščia eidama pro šalį. – Jis dėl tavęs viską padarytų.

Lyg būtų perskaičiusi mano mintis. Pašiurpsta oda. Kambarys, rods, vis labiau pildosi įtampos, lyg prieš audrą, pakibęs tarp gyvybės ir mirties, stumia lauk asmeniškumus, teisingumus, dangų, pragarą ir kitas smulkmenas. Jame guli mirštantis žmogus. Jo nedaug belikę, būtent tiek, kad užtektų išmušti iš pusiausvyros…

Kambarin sugrįžta N žmona, deda ant staliuko prie lovos padėklą su duonos rieke lėkštutėj ir taurę, pilną tamsiai rausvo skysčio. Rankose ji laiko knygą. Uždega drakono burnoj įstrigusią žvakę. Paglosto vyrui galvą, užsideda akinius. N atsimerkia ir paėmęs glaudžia jos delną sau prie lūpų. Man kažkaip pasidaro šviesiau, nors nieks užuolaidų ir neatitraukė. Ir aš netikėtai užsinoriu čia būti, tų dviejų drąsių didelių žmonių draugėj. Būti kartu erdvėj, pilnoj šviesos ir naštos lengvumo. Ir aiškumo taip pat, nes moteris skaito knygą ir aš suprantu kiekvieną tos čaižios ir šokinėjančios kalbos žodį. Po kurio laiko ji nutyla, pažiūri į mane ir akimirkai prasiveria galimybė būt didesniam. Paimu duonos riekę, atlaužiu gabaliuką ir dedu ligoniui į burną. Moteris greit išaižo iš popieriaus šiaudelį, deda jį į taurę. Prinešu ją prie N. Tas patraukia kelis gurkšnius. Matau, kaip kurį laiką burnoj palaikęs nuryja. Vėl atsimerkia. Akimis susiranda žmoną ir lėtai mirkteli. N žmona lengvai paliečia mano ranką. Aš linkteliu galvą ligoniui. Ramybė lėtai nusėda aplink lovą. Mes ir vėl čia, šviesiam kambary su užtrauktom užuolaidom, kur parpia deguonies aparatas.

– Ačiū, kad leidot man paėjėt kartu, – tyliai sakau. – Dabar aš jau eisiu sau.

N mosteli ranka, tarsi sakytų:

– Eik.

Ir aš išeinu.