4 aukštas, 16 buto balkonas iš dešinės
RŪTA JAKUTYTĖ
Jis sėdėjo balkone, ką tik nusiprausęs, su švariais marškiniais, ir mąstė, kad viskas yra gerai. Nutolstantis policijos sirenų gaudimas, toks tipiškas garsas Savanorių prospekte, maišėsi su darželyje kiek tolėliau šaižiai vienas kitam spiegiančių vaikų balsais. Atsidarydavo ir užsitrenkdavo kodinės aplinkinių namų durys, kartais sulodavo koks šuo, o saulė spigino taip, lyg rodytųsi čia nuolatos, o ne gėdingai atslinktų antrą kartą per visą pavasarį. Iš kambario sklido švelni bosanovos melodija, vyrui iš rankos tingiai ir įmantriai rangėsi tabako dūmas. Žmogų balkone stebėjo ant šakos susitraukę į pilkus kamuoliukus balandžiai, o jo akis vis pagaudavo pro langą išlindusius kaimynus. Kažkas balkone džiaustė patalynę, moteris iškišo ranką nukratyti pelenų priešais stovinčiame daugiabutyje, kažkas valė langus ar liejo fikusus. Vis dar savo žalių rūbų laukiančios šakos metė grakščius šešėlius ant sausos žemės, pagaliau atsikračiusios kieto purvino sniego krūvos. Buvo galima išgirsti net kokio mažesnio plunksnuočio spygsmą, kas buvo visai natūralu balandžio viduryje, bet vis dar norėjosi į jį kreipti dėmesį, nes ausis dar nebuvo pripratusi prie gamtos aktyvumo.
Kadangi grojo muzika ir namuose buvo kavos, vyras nevargino savęs savigrauža ar per giliais apmąstymais. Per penkiolika minučių pravažiavo jau du policijos automobiliai įjungtomis sirenomis, turbūt pas savižudį ar kokio nors sutuoktinio sumuštą žmoną. Vyras pasidžiaugė, kad gyvena mieste, kur nuolatos kas nors vyksta. Nereikia išeiti į savo vienkiemį ir mąstyti, kaip atrodo ir kuo gyvena kiti Homo sapiens, galėjai juos matyti ir girdėti iš savo balkono, tarsi dalyvauti nedalyvaudamas, net gyvendamas visiškai vienas.
Bruzdesys sklido iš kairiosios kiemo pusės, kur stovėjo konteineriai. Du kiek purvinoki vyrai su vaikiškomis kuprinėmis neskubėdami ieškojo ten galinčių praversti daiktų, galbūt batų ar nesudužusių butelių. Bet ištraukė tik kelias šviesaus medžio lentas ir pasikišę po pažastimi nukeliavo kitur ieškoti gėrybių. Į balkoną priešais esančiame name išėjo vyras mėlynu treningu ir panelė rausvu megztiniu su apykakle. Jis rūkė, o kita ranka laikė ją apkabinęs per kaklą. Nebuvo įmanoma suprasti žodžių, bet atrodė, kad jis gyvai pasakoja kažkokį anekdotą. Ji mandagiai juokėsi, o tada jie pradėjo aistringai bučiuotis. Atrodė laimingi.
Apie šeštą valandą saulė vis dar taip pat šviečia, tačiau oras jau kiek vėsesnis, daugiau šešėlių ir justi vakaro nuotaika. Iš už namo girdisi keistas gaudesys, vietomis žemas, lyg skambintų vargonai, paskui aukštesnis, tarsi kas nors prislopintai spiegtų. Tai mišios mažojoje bažnyčioje už kelių namų nuo čia, tuoj pro duris pabirs krūvelė senyvų moterų, kurios savo maldomis ir giesmėmis išreiškia pasigėrėjimą šiuo pavasariu. Nesinori galvoti, jog tuose klauptuose jos kaulytų Dievo, kad dukra išsiskirtų su vyru ar kad greičiau išjungtų šildymą. Vaikai nebeklykia, čia jau privažiavo begalė automobilių ir po vieną juos įsisodino, nes negalima jų palikti nakčiai. Galbūt koks vaikas paliko kieme žaislinį traktorių ar pliušinį ciuciką, kuris jausis tikrai nemaloniai naktį šlapdamas lietuje.
Vaikai nuščiuvo, sirenos irgi. Dabar vakaro tykumą tik kartkartėmis perskrodžia troleibusų ūžesys. Šioje vietoje jie važiuoja greičiau, pagaliau ištrūkę iš Basanavičiaus gatvės spūsčių, skubėdami išlaipinti visus susierzinusius iš darbo grįžtančius žmones. Keista, kaip jie nesugeba rasti, kuo užsiimti troleibusuose, pagalvojo vyras. Jie dažniausiai tik dairosi aplink, nervingai žvilgčioja į priekyje susistūmusių automobilių raudonas žibintų tieses, iš naujo pasitikrina krepšius, ar parduotuvėje nusipirko, ko reikėjo, tada atsidūsta ir nutaiko buką žvilgsnį priešais save. Kartą yra tekę matyti, kad troleibuso vairuotojai tai anaiptol ne problema – ant kelių pasidėjusi kryžiažodžių knygelę, ji graužė tušinuką ir galvojo, į kiek langelių turi sutilpti jos spėjamas žodis.
Didžiosios spūstys jau turbūt baigėsi, nes aplink esančiuose namuose pradėjo mirkčioti šviesos. Išryškėjo ant palangių sustatyti pelargonijų ir orchidėjų vazonai, menkos virtuvių užuolaidėlės, kai kur net spintelės prie sienos. Virtuvė buvo geriausias kambarys stebėti, nes žmonės dažniausiai neturėdavo dvigubų užuolaidų, o tik dienines, pro kurias buvo galima matyti, kaip jie atsisėdę skuta bulves, kaip atsuka ir užsuka čiaupą, valosi rankas į jau ne visai baltas pašluostes. Jei būtų galima pajusti kvapą, visas namas dabar persismelktų keptomis bulvėmis, čirškintais iš kaimo atsivežtais lašiniais, beveik bekvapiais šildytais pusgaminiais, vakarykščia burokėlių sriuba, kur pasalūniškai dar plaukioja pamirštas svogūnas, galbūt net vienu kitu pyragu, kurį pensininkės kepa rytojaus ryto arbatėlei su kaimynėmis. Vyras užvertė galvą aukštyn išpūsdamas dūmus ir pamatė mėnulį. Jis buvo ryškiai geltonas ir priminė liesą bananą, nes buvo jaunatis. Nenoriai iš lėto atsistojo ieškoti pledo, nes kaklas stingo nuo šalčio.
Susigūžė apsigaubęs rudą languotą medžiagą, iškišdamas tik du pirštus cigaretei laikyti. Jau galėjo būti apie dešimtą, galbūt pusę vienuoliktos, reikalai virtuvėje jau ėjo į pabaigą ir pamažu kambariuose pasirodydavo magiška melsva šviesa. Nors galbūt ne televizoriaus, galbūt kompiuterio, šito nelabai galėjai nuspėti. Šiaip ar taip, greičiausiai tai buvo žinios, juk reikėjo sužinoti, kas įvyko pasaulyje per tą laiką, kol jie dirbo savo nuobodžius darbus, ką praleido. Arba, tiksliau, patikrinti, kaip dieną praleido žurnalistai ir kaip jiems pavyko pamaitinti besotę naujienų drakonę, kurią patys sukūrė ir dabar negali ištrūkti net miegodami, nes sapnuoja jos niekaip šio maisto neprisipildančią burną. Tada vakaras turėtų pereiti prie pusiaumiegio dalies, kai žiūri televizorių, tačiau nelabai giliniesi, nes ir nėra į ką. Dar per anksti miegoti, nes apkaltintum save, kad tik miegi ir dirbi, ir neturi gyvenimo, todėl dar pažiūri televizorių. Laidos tokios absurdiškos, kad veikia kaip puiki preliudija į sapno logiką. Televizoriaus ekrane žmonės kalba tokiu maloniu balsu, kad nesiryžti paspausti raudono mygtuko pultelyje, ir tegu, dar šiek tiek, kai kam loto vedėjo ar serialo herojaus balsas galbūt atstoja vyro ar žmonos, vaiko ar dar kokio artimo balsą, galbūt jie žiūri ir gaili savęs, bet tik trumpam, nes televizorius greitai įtraukia ir nuvalo mintis, kaip sudrėkinta pašluostė nuvalo dulkes nuo sekcijos su nuotraukų albumais.
Pamažu ima gesti šviesos. Iš pradžių tik viena kita, paskui dar keletas ir dar, langai tamsėja, be jokių įžangų įsileidžia į kambarius naktį, leidžia jai suslėpti po savo skydu visus gyvenimo atributus, rakandus, nešvarias lėkštes ir apelsinų žieveles ant kavos staliuko miegamajame. Rytoj viskas bus demaskuota, bet dabar, kai elektros lemputė nebesiurbia elektros dalelių, dingsta viskas, ir visai nesvarbu, ar kambarys būtų tuščias, ar perkrautas sentimentalių menkniekių, tamsa užklojo ir suvienodino viso daugiabučio gyvenimus. Pataluose dabar rangosi vaikai, išspyrę iš lovos visokius pliušinius triušius su nuplyšusia ausimi ar meškas, kurioms mama vėl pamiršo prisiūti akį, paaugliai guli tarp savo plakatų su maištininkų portretais, mąstydami apie šio pasaulio beprasmybę, o kitą minutę jau jaudindamiesi dėl fizikos kontrolinio darbo, pensininkai jau gerokai įmigę, pamiršę nugaros skausmą, jų veido raukšlės kiek išsilygina, tačiau neilgam, nes su saule vėl atsikels nežinia kam. O suaugusieji dabar gali daug ką veikti. Galbūt tai sutuoktiniai, atsukę vienas kitam nugarą dėl kokios buitinės istorijos, bet vis tiek norintys apsikabinti, galbūt jie mylisi, žiūrėdami į duris, ar tik jauniausias vaikas vėl neišdygs staiga ant slenksčio. Vienišiai galbūt sapnuoja savo būsimas ar galimas žmonas, nors jų dar nė nepažįsta, galbūt apatiškai spokso į kokį kartojamą lietuvišką serialą, negalėdami užmigti, o gal vis bando naujas gulėjimo pozas, kad tik ne taip kamuotų migrena.
Ilgainiui liko šviesti tik laiptinės, du žalsvi dryžiai priešais esančiame name, nes sienos buvo nudažytos ta šviesia elektrine spalva, būdinga senos statybos namams. Vyras kiek nustebo, kai pamatė, kad laiptine kažkas lipa žemyn. Priekyje greitai pakopomis strykčiojo didelis tamsus padaras, o paskui jį palengva lipo kiek sulinkusi figūra.
Trinktelėjo laiptinės durys, vidutinio amžiaus vyras juoda nusitrynusios odos striuke ir laiškininko kepure su snapeliu žengė kelis žingsnius, tada sustojo. Bandė degtukais prisidegti cigaretę. Šuo irgi sustojo, atsitūpė ir laukė, kol šeimininkas bus pasiruošęs pasivaikščioti. Tamsoje užsidegė oranžinės šviesos taškelis ir abu nuėjo.
Vyras pagalvojo, ar dar daug šiame rajone tokių nemiegotojų kaip šis kaimynas. Jau naktis, aplink tyku, nutilo net policijos sirenos. Žmonės pasakojo, kad anksčiau čia buvę labai pavojinga, stotelės būdavo nusėtos švirkštais, o ant grindinio neretai pasirodydavę kraujo balučių. Laiptinėse iš pensininkių išreketuodavo ką tik pasiimtas pensijas, o ant stulpų neretai galėdavai pamatyti kokio jaunuolio nuotrauką, tačiau jam atsiradus pateikto telefono numerio savininkui niekas taip ir nepaskambindavo. Tačiau dabar viskas lyg buvo aprimę, o gal baisybės tiesiog labiau maskuodavosi ar persikraustė su visais peiliais ir švirkštais į kitą rajoną.
Praėjo apie pusvalandį, tačiau žmogus su šunimi dar negrįžo. Galbūt šuo taip įsilakstė, kad nebenori vėl bute iš nuobodžio graužti taburetės kojų, arba atsitiko kas negera, mąstė vyras, ištraukdamas tabako trupinį iš burnos. Šiaip ar taip, jau kiek paskaudo užpakalį sėdėti, todėl nusprendė ir jis pasivaikščioti lauke.
Naktis nebuvo šalta, tačiau žemė buvo kieta ir galėjai spėti, kad ore tvyro lengva minusinė temperatūra. Vyras pasuko ton pačion pusėn, kur nuėjo ir žmogus su šunimi, tikėdamasis jį rasti ramiai rūkantį savo tabaką, o tada grįžti atgal į balkoną. Perėjęs kelis kiemus, atsidūrė prie bažnyčios, kuri dabar atrodė tokia svetima, paprastas tamsus pastatas, aptvertas aukšta tvirta tvora. Sunku įsivaizduoti, kad dar visai neseniai čia giedojo senutės, tiek daug, kad net stovėdamos lietėsi alkūnėmis, dabar turbūt dievas iš bažnyčios persikėlė į jų senoviškus butus, į Jėzaus atvaizdus, stovinčius ant staltiesėm aptrauktų sekreterų, panašių į mažyčius altorius.
Kažkas suvirpino kairią kelnių klešnę, tačiau stipriau nei vėjas. Tai buvo šuns snukis, jis bakstelėjo kelis kartus vyrui į koją, lyg draugiškai, lyg kažką norėdamas parodyti, ir nubėgo už bažnyčios. Vyras suprato, kad turbūt jis nuskuodė pas šeimininką, ir nusekė pavymui.
Žmogus su laiškininko kepure sėdėjo susmukęs, nugara atsirėmęs į bažnyčios vartus. Nejudėjo, o akys bukai žvelgė į batų galus. Galva kiek palenkta, kepurė nusmukusi ant šono, o smakras ilsėjosi ant krūtinės. Vienoje rankoje jis laikė kamštuką, o kitoje degtinės buteliuką, kuris buvo jau tuščias. Šuo tupėjo prie jo ir inkštė lyg priekaištaudamas, kad šeimininkas toks apgailėtinas. Vyras numetė nuorūką, priėjo prie sėdinčiojo, atsargiai uždėjo jo ranką sau ant kaklo, kita prilaikydamas lėtai pakėlė jį ant kojų. Žmogus kažką suvebleno, lyg vangiai priešindamasis, bet jau po kelių žingsnių pasidarė kiek lengviau, nes jis ir pats stengėsi eiti savo kojomis.
– Ty ničevo ne znaješ, nežiūrėk taip, – kimiai pasakė žmogus, taisydamasis kepurę. – Ničevo.
Vyras neatsakė, tiesiog artėjo prie laiptinės, tarsi kaimo darbininkas, kuris sukaupia paskutines jėgas prieš numesdamas maišą bulvių į rūsį. Taip jie užlipo iki trečio aukšto ir visi trys sustojo.
– Nereikia, man nieko nereikia, – neaiškiai suburbėjo žmogus, ieškodamas kišenėse buto raktų. Šuo pakreipė galvą į šoną lyg abejodamas.
Vyras suprato, kad niekuo nebegali padėti, linktelėjo galvą ir nulipo žemyn, bet išgirdo kiek nerimastingą šūktelėjimą:
– Oo, gde ty, užeik, užeik gi bent trumpam.
Ir jis užėjo.
Tai buvo niekuo iš kitų neišsiskiriantis viengungio butas. Dulkinas kilimas koridoriuje kažkada turėjo būti žalias, dabar jis skleidė troškų kvapą, ant batų dėžės mėtėsi kelios nosinės, neužkimšto pigaus batų tepalo tūbelė, praeito mėnesio laikraštis, nebaigtas skardinis kavos puodelis. Grįžęs namo žmogus atrodė kiek prablaivėjęs, sugebėjo atsiraišioti batus ir netgi padėti juos į vietą, nors į dėžę pataikė tik iš kelinto karto. Tada negrabiu rankos mostu parodė į virtuvę, tik neaišku, ar šuniui, ar savo svečiui. Vyras nusiavė ir nuėjo kartu su šunimi.
Virtuvė buvo mažytė, nešvari ir nejauki. Visur mėtėsi nešvarūs indai, tušti traškučių pakeliai, plastikiniai buteliai, ant viršutinės spintelės buvo sukrauta solidi degtinės butelių kolekcija. Girtasis žmogus atėjo į virtuvę, kiek pasiramstydamas siena, klestelėjo ant taburetės ir nurodė vyrui sėstis šalia. Pažvelgė į jį kiek vandeningomis akimis, tarsi pirmą kartą pamatęs jo veidą, tada nusuko akis, pažiūrėjo į stalą kelias sekundes ir vėl žvilgsniu grįžo prie svečio.
– Čiaj chočeš?
Vyras linktelėjo galvą, pamanė, kad šiltas skystis gali šį žmogų kiek prablaivinti. Pamatęs tą linktelėjimą žmogus staiga pakilo iš vietos, energingai žengė prie riebaluotos dujinės viryklės, pastatė puodą su vandeniu ir uždegė dujas. Atrodo, jis neturėjo elektrinio virdulio ar arbatinuko. Tada greitai spintelėje surado du puodukus raudonais taškeliais, tokius, iš kurių duodavo gerti tarybinių laikų valgyklose, vieną kiek paseilino pirštu ir patrynė į megztinį, kad būtų švaresnis, ir įbėrė po žiupsnį kažkokių žolių.
Klausydami šylančio vandens šnypštimo, abu vyrai sėdėjo prie stalo nekalbėdami. Vyras pamatė šviesą priešais esančiame name ir suprato, kad tai dega lempa jo virtuvėje. Ji atrodė lygiai taip pat kaip ir visos kitos virtuvės.
Kai vanduo pradėjo burbuliuoti, žmogus pakilo ir išpilstė jį į puodelius. Tada vėl atsisėdo ir išsitraukė iš vidinės kišenės pusiau surūkytą cigaretę. Vyras ištiesė žiebtuvėlį, pridegė ir pats užsirūkė. Taip jie gėrė arbatą ir rūkė tylėdami, kartkartėm vienas į kitą dirstelėdami.
– Turiu eiti, – tyliai pasakė vyras stodamasis, padėkojo už arbatą. Jie paspaudė vienas kitam ranką, atsisveikino, lyg tai būtų šimtasis jų išsiskyrimas, vyras pakasė šuniui ausį ir nuėjo į savo butą kitame name.
Likusią nakties dalį nebeįvyko nieko neįprasto, šviesa žmogaus su šunimi lange užgeso maždaug po pusvalandžio. Vyras sėdėjo toliau susigūžęs, kartais pakratydavo galvą, lyg prisimindamas ką keista, patikrino pakelį. Jame buvo likusios dar trys cigaretės, ir jis nusprendė, kad šiaip taip išsivers su jomis, kol patekės saulė, nes jau greitai turėjo švisti.
