Stebuklas

DAINA OPOLSKAITĖ

Pasiutusiai noriu ką nors parašyti. Ne, tai greičiau ne noras, o periodiškai užklumpanti keista baimė, kaltė, savo jutimu labai panaši į atsakomybę, kad kažko dar nepastebėjau gyvendama šiame pasaulyje po šia saule. Pro ką abejingai šiame gyvenime praėjau – kaip pro akmenį ar pro medį. Kasdienybė, deja, reikia pripažinti, taip nuskalauja mūsų akis, kaip jūra – akmenėlius: jos kasdien vis labiau prie visko pripranta, tampa nugludintos ir tokios prisitaikančios prie aplinkos, daiktų, žmonių, kad jų nebeužgauna joks atsitiktinumas. Reikia stebuklo.

Nėra stebuklų, kažkodėl sako man literatūra. Yra aplinkybės, vien aplinkybės. Dar yra gyvenimas. Virginia Woolf, beveik prieš šimtmetį atidžiai stebėjusi moterų literatūrą, savo eseistikos straipsniuose prieina prie išvados, kad moters kūrybos išsipildymui kaip oras būtinos tik dvi sąlygos: asmeninės pajamos ir savas kambarys. Jos esė, beje, taip ir vadinasi – „Savas kambarys“. Galvodama apie kūrybos procesą, turiu pripažinti, kad, ko gero, ir po šimto metų, ir ne tik Anglijoje, tos dvi sąlygos išlieka reikšmingos. Tokiu atveju galiu nusiraminti, nes nesu kieno nors išlaikoma, niekam už mane nereikia sumokėti sąskaitų mėnesio gale. Kambarį taip pat turiu, net ne vieną, o iškart kelis, nes šeimyna nedidelė, o kai dingsta – kartais iki vakaro slampinėju viena po visus namus. Taigi, tikra laimė, turiu jas abi, tas sąlygas. Vadinasi, pasak įžvalgiosios Virginios, esu tokia moteris, kuri gali rašyti. Kad ir kasdien. Puiku, noriu rašyti.

Niekas neprašo tavęs, kad rašytum, pasauliui visai nereikia tavo eilėraščių, romanų ar istorijų; niekam jų nereikia – kita vertus, vėl atsako man stiprioji feministė Virginia Woolf. Toks pareiškimas tolygus pasauliniam žemės drebėjimui, Žemės rutulio iškritimui iš visatos, nuo kurio niekur nepasislėpsi. Jau nesunkiai įsivaizduoju, kad atsirastų tokių plunksnos meistrų, kuriems tokia erezija įkaitintų kraują iki juodumo. Tačiau šiuo atveju esu linkusi galvoti vien apie save. Iš tikrųjų, klausiu savęs, kas ir kada man leido patikėti, kad tai, ką parašiau, yra kam nors reikalinga. Ir ar turėjau nors vieną progą įsitikinti tuo, kad tai, ką niekingo parašiau, turi kažkokią prasmę ir ką nors keičia? Ne, ko gero, niekada. Tad iš kur nešiojuosi savyje tą augančią baimę ko nors nepastebėti, iš kur kyla tie sparnai skristi aukščiau ir aukščiau, begalinis noras išmokti meistriškai daryti kilpas ir virtuoziškus zigzagus – tai, kas neįmanoma – kaip Bacho Džonatanui Livingstonui Žuvėdrai?

Vanessa Bell. Atviros durys. 1926

Įdomu prisiminti tai, kad kaskart, ką nors parašiusi, pagalvodavau, kad viskas, daugiau nieko nebeparašysiu. Pagaliau neturiu ką pasakyti. Nieko įdomaus nepastebėjau, niekur nekeliavau, nebuvau. Daugiau nė eilutės. Mano vaizduotės dėžutė (jei tokią įsivaizduotume egzistuojant) esanti tokia tuščia, kad težinau, kiek man metų, adresą, kuriuo gyvenu, artimųjų vardus ir būtino nupirkti maisto produktų sąrašą rytojui. Dabar jau tikrai viskas, pagalvodavau, pabaiga. Ir – baisiai keista! – visada apsirikdavau. Siužetas pasalūniškai sumedžiodavo mane pats kaip atsitiktinę muselę gatvėje, autobuse ar tiesiog ant laiptų rakinančią buto duris. Kartais tai nutikdavo ir kitose netikėčiausiose vietose: pavyzdžiui, dėvėtų drabužių parduotuvėje, banke, net sapnuose. Kelias dienas nejudėdamas jis kantriai tūnodavo kaip voras, sūpuodamasis mano smegenų žievės tinkle, o paskui nekantraudamas imdavo greitai siurbti, naikinti iš vidaus net atsitiktines, niekuo dėtas mintis kaip plėšrus grobuonis auką. Atiduodavau jam duoklę kuo greičiau, kad nusiramintų. Tada jis pasitraukdavo, dingdavo. Aš gyvendavau toliau.

Ir vis dėlto man patinka toji Virginios įžvalga, tas sveikas kritinis mąstymas, suduodantis gerą smūgį kūrybinei prigimčiai ir nuolat besikerojančiam jos egoizmui. Iš tikrųjų reikėtų nerašyti. Mesti tai darius, kaip metami kvaili įpročiai, cigaretės, alkoholis. Juk turėtų egzistuoti koks nors kodas, visam laikui sunaikinantis priklausomybę nuo kūrybos, nutraukiantis jautrų pastabumo nervą. Noriu gyventi kitaip. O tai reikštų – apie daug ką nemąstyti, nedaryti jokių išvadų, daug ko nepastebėti, dėl nieko nesikankinti ir nekelti jokių klausimų. Ypač – jokių klausimų. Kūryba dažnai pirmiausiai priverčia įsiklausyti būtent į juos, kuždančius tavyje, į kuriuos niekada nėra jokių atsakymų. Ir tada įklimpsti.

Tačiau, be Virginios Woolf, yra dar ir mūsų Bronius Radzevičius. Galvoju, ką pasakyti apie jį abiturientui, aštuoniolikmečiui, kuris kasdien yra šalia manęs ir nori pažinti literatūrą, kaip ir iš kur ji atsiranda. Jam gerai žinoma, kaip šiame pasaulyje pagaminami daiktai, pasiuvami drabužiai, iš kur atsiranda maisto produktai ir kiek užtrunka sukurti naują išmaniojo telefono modelį. O kaip paaiškinti, iš kur atsiranda literatūra? Broniaus Radzevičiaus akys iš chrestomatinės nuotraukos žvelgia jautriu ir įdėmiu žvilgsniu, truputį nukreiptu į šoną, tačiau jo gelmėje kaip laivai skausmingai atsispindi nuskendę visi patirties kontūrai. Ar kūryba yra visas gyvenimo skausmas ir vilkiškas šviesumo, gerumo ir meilės alkis, augantis giliai viduje diena iš dienos? Ar literatūra – tai paprastos, bet vien tik žmogiškai ir tik širdimi tepamatuojamos vienišystės naktys ir dienos, mėnesiai ir metai, sukritę į gyvenimo puslapius? Čia pasiliksime ilgai. Reikės į kiekvieną daiktą ir veidą atidžiai įsižiūrėti, kitaip nieko mes čia nepamatysime, nesuprasime. Taip, tai viena tikra tiesa – reikia gerai įsižiūrėti. Tik kaip susigrąžinti jį – prarastą akių ir širdies jautrumą, nepaveiktą kasdienybės jūros sūrumo, turintį vos pastebimus, bet aštrius nelygumus, kuriais nepraslinks neužkliuvę, nepasilikę jų gelmėje nekasdieniškumai. Maži stebuklai. Jau žinau, nuo ko pradėti: aštuoniolikmečiui abiturientui pirmiausiai reikia išvysti Broniaus Radzevičiaus akis.

Deja, pati nieko nematau. Nors ir žiūriu pro langą. Kaimynė išveda pasivaikščioti šunį. Ji raišuoja, o šuo yra toks senas, kad pats net nenulipa laiptais žemyn, jį reikia išnešti ant rankų, pastatyti ant žolės prie daugiaaukščio ir palaukti, kol jis nusišlapins. Jis loja kimiai, vieną du kartus amteli ir daugiau nebeturi jėgų. Reikia jį vėl paimti ant rankų ir užnešti į viršų. Geriu arbatą. Dunksteli laiptinės durys, į kiemą išbėga vyriškis, įsėda į mašiną ir išvažiuoja. Jis chirurgas, geras savo srities specialistas, o jo žmona vaikų gydytoja – juos pažįsta visi mažo miestelio gyventojai. Kaimynė įneša savo seną šunį. Kieme žiedų kekėmis putoja alyvų krūmas. Nieko nematau.

O tu nežiūrėk, visai nežiūrėk, geriau užsimerk, šnabžda man Henrikas Radauskas, gražus vienaragis lietuvių literatūroje. Jo paskutinį, prieš mirtį parašytą eilėraštį kažkodėl noriu skaityti tik garsiai, kad pati girdėčiau savo balsą, visus balsių asonansus ir priebalsių aliteracijas, kurie kaskart taip apsvaigina vaizduotę, atrodo, apvelia medumi patį liežuvį, ir galėčiau mėgautis. Iš flamandiško kilimo, blunkančio oro šilkinio, / Ar iš pasakos […] / Jis iššoka, akim kaip žibuoklėm nušviesdamas pievą, / Ir nubėga per skambantį mišką – gražus vienaragis. Taip, egzistuoja ir tokie, vienaragių, pasauliai.

Namuose nė gyvos dvasios. Tuščias savas kambarys. Net trys. Deja, tai nieko nereiškia ir nelemia. Nuobodžiauju. Virginia Woolf seniai visa perskaityta, seniai stoviniuoja knygų lentynoje. Žinau, kad ne kartą dar ją atsiversiu. Ji iš tikrųjų sugebėjo nuraminti mane, sakydama, kad pasaulis nelaukia jokių istorijų. Galbūt laikui bėgant pasidarysiu svarbias išvadas. Galbūt ir siužetas taps man pakantesnis, galbūt po kurio laiko net paliks ramybėje, užsikoduosiu. O dabar esu pakviesta į gimtadienį. Paprastas gentainių pasisėdėjimas, bet ruošiuosi ir einu. Savas kambarys liks vienišas ir tuščias.

Iš flamandiško kilimo, blunkančio oro šilkinio… renkasi svečiai. Visus juos pažįstu, todėl jokio varžymosi. Gal tik tas jaunuolis, jam bus kokia devyniolika, ir siaubingai sulysusi moteris raukšlėtu veidu, tikriausiai jo motina, man nematyti anksčiau. Bernioko plaukai baltut baltutėliai, baltos net jo blakstienos. Moters, jo motinos, veide užrašytas visas gyvenimas. Skaitau: septyni gimdymai, penki užauginti vaikai, šis jos jauniausiasis, pagrandukas. Vienas mirė tik gimęs, kitas žuvo autoavarijoje prie pat namų. Juokas, padriki šūkčiojimai. Taip, ji dažnai gėrė, taip, ji ir šiandien teberūkanti, nors prieš pusmetį teko visus keturis mėnesius išgulėti ligoninėje besigydant nuo tuberkuliozės. Sveikinimai, gėlės. Visi vaikai patys susikūrė savo gyvenimus svetimose šeimose suradę jaukesnes užuovėjas, o ji dabar gyvenanti kaime. Skamba eilės. Kai kurių anūkų net nėra mačiusi. Tostas. Kad gyvenimo metai būtų gražūs. Čia ne tai moteriai, o jubiliatui.

Vakarėjant juodu, toji moteris su sūnumi, susiruošia išeiti pirmieji. Sūnus stojasi ir eina jai iš paskos, kai ji sako, kad prieš važiuojant namo, į kaimą, jiems dar reikia užsukti į parduotuvę. Berniokas apsiauna batus, užsimeta striukę ir klusniai laukia. O motinai lyg tyčia nutinka bėda: striukės užtrauktukas toks kaprizingas, kad ji jau kelintą kartą jį graibo ir sega kažkur čiupinėdamasi apie savo kelius, bet viskas veltui – jis nė iš vietos.

– Palauk, mama… – sako sūnus.

Jis, tas baltaplaukis berniokas, jo bendraamžiai gatvėmis naktimis groja mašinų stabdžiais, staiga klupteli ant vieno kelio koridoriuje ir griebia segti tą užtrauktuką, šis galiausiai paklūsta jo jaunoms rankoms. Motina tylėdama žiūri į jo rankas ir jos veidas atrodo kaip daugybę kartų suskilęs stiklas, į kurį buvo sviestas ne vienas akmuo.

Štai jis. Stebuklas.

Pasiutusiai noriu rašyti. Net jeigu pasauliui to nereikia.