Ryga išplukdo daug įdomybių

RIMA POCIŪTĖ

Kas gerai pažįsta ir Vilnių, ir Rygą, taip pat yra suvokęs (-usi), kuo Latvija skiriasi nuo Lietuvos, gali svarstyti esamus šalių pranašumus viena kitos atžvilgiu. Man atrodo, kad Lietuva daugelyje sričių vienu žingsneliu vis dėlto aplenkia Latviją. Tačiau bent vienoje srityje Ryga akivaizdžiai pranašesnė už Vilnių, ir tai yra „kultūros vartojimas“. Vartojimo mentalitetui vis labiau įsigalint, kultūros srities paslaugų rinkimasis įsiteisėja kaip pati geriausia vartojimo dalis.

Akcija „Muziejų naktis“ kaip tik yra kvietimas su mažiausiomis sąnaudomis suvartoti kuo daugiau specialių muziejinių vaišių proga. Tai reiškia pasiūlymą autis batus, su kuriais būtų galima nueiti bent kelis kilometrus, atsidaryti kurią nors internetinio dienraščio svetainę (paskaityti, kur ir ko esame kviečiami) ir įsidėmėti, kada važiuos paskutiniai naktiniai autobusai, skirti – keistai skamba – ne restoranų ir barų, o muziejų lankytojams išvežioti.

Turiu pripažinti, kad Vilniuje keistokai jausčiausi, leisdamasi į „žygį“ po jo centrą (man primena seksologų patarimus į namus grįžusį po darbo sutuoktinį sutikti su, pvz., gailestingosios seselės drabužėliu ir taip išblaškyti rutiną). Ir ne tik todėl, kad centrinėje miesto dalyje tikrai mažiau muziejų nei Rygos senamiestyje, kad skuodžiant nuo vieno iki kito per vakarą galima apžiūrėti ne mažiau kaip penkias ekspozicijas. 5 % į muziejų kvietimus reagavusių ir nakvišomis tapusių vilniečių yra ne tas pats, kas 5 % rygiečių, šmirinėjančių siauriausiomis gatvelytėmis. Pastarieji yra jau įgudę padauginti šventės ir šventiškumo. Žaismingesni, išradingiau sugebantys kurti nuotykio, neįprastumo, atvertos paslapties atmosferą. Ne šiaip pažymėti naujus taškus siūlomame muziejų lankymo maršrute, bet pasiūlyti stebėti kaip šiuolaikinio „muziejaus“ ekspoziciją vis naujas realybės sritis. Šiuolaikinė Ryga pati apsimetinėja muziejumi ir daro tai išradingai, žaviai, nors kartais net įžūlokai.

Pasiruošęs ar ne, bet – pirmyn

Grįžtant prie minties, kad Rygoje kultūros vartojimo aprėptis didesnė nei Vilniuje, tai patvirtina ir faktas, jog Lietuvoje tokia fiesta vyko šeštą kartą, o Rygoje – jau net devintą (Ryga „startavo“, kai tik 2005 m. buvo surengta pirmoji tarptautinė muziejų bendruomenės akcija „Europos muziejų naktis“). Dabar Rygoje net sugalvotas atskiras teminis trejus metus trunkantis ciklas „Trispalvė saulė“, kuris dėl to trispalviškumo visai tiktų ir Lietuvai. Šiemet buvo paryškinta žalia – gamtos spalva. Daugiau dėmesio ekologijai – Saeimos vestibiulyje buvo demonstruojamas institucijai nebereikalingų popierių kelias iki jų perdirbinių, pasirodo, net iš nepriimtų nutarimų juodraščių dar šis tas išeina. O kiti metai „raudonieji“, bet tikrai nustebsite, kur latviai tą raudonumą įžvelgia – gintare: Sarkanā krāsa – dzintars.

Dabar ruošiamasi laikotarpiui, kai Ryga bus Europos kultūros sostinė (2014) ir kuriamas tikrai ypatingas kultūros istorijos muziejus: likimo daiktų. Rygiečiai prašomi padovanoti daiktus, kurie buvo reikšmingi jų gyvenime, kartu su pasakojimu apie tą daiktą; tokių daiktų jau pasiūlyta keli šimtai. Skelbiama, kad bus priimami visi pasiūlyti daiktai. Galvoju, kad gal bus sunku pristatyti tokią muziejiniu inventoriumi virtusią materialių objektų iš neseno laikotarpio gausybę, bet… žiūrovai jau dabar plūdo į palapinę Esplanadėje (miesto parke).

Skaičiai, kiek žmonių per vieną „nemokamą“ vakarą apsilanko muziejuje, man pasirodė stulbinantys. Labiausiai „pralaidus“ Latvijos karo muziejus pernai priėmė 23 000 lankytojų. Jau po vidurnakčio laukdama eilutėje prie Jugendo stiliaus muziejaus, įsiklausiau į man už nugaros stovinčių studenčių pokalbį. Vienos merginos frazė privertė susimąstyti: „Stoviu čia paryčiais, tarsi pinigų neturėčiau.“ Manau, kad šios „Muziejų nakties“ populiarumas yra susijęs ir su galimybe keliems šeimos nariams trumpam užeiti į vieną, kitą ir trečią muziejų. Juk vis dėlto šeimos bilietams išleista suma prilygtų… na, kad ir abiejų tėvų „pabėgimui“ savaitgalį į vietinį kurortą.

Atkreipkime dėmesį, kad žmonės šiais laikais nori „būti pabuvoję“, pajusti genius loci (vietos dvasią). Prisiliesti žvilgsniu prie laikotarpių ribas perskriejusio daikto, kuris tarsi atvėsęs meteoritas guli po vitrinos stiklu. O jau grįžus iš muziejaus galima panaršyti internete, net, sakysime, matytų ant sienos kabančių paveikslų detales pasididinti iki natūralaus dydžio. Stovėdama eilutėje prie Juodgalvių namo, kur yra laikinasis prezidento darbo kabinetas, užkalbinu dvi solidaus amžiaus moteris. Jos su baltomis vąšeliu nertomis palaidinukėmis, lengvomis skrybėlaitėmis, ant kaklo gintaro pakabučiai. Neabejoju, kad turistai jas fotografuoja kaip latves. Tačiau spėju, kad jos rygietės, kurios Latvijos sostinėje atsidūrė po Antrojo pasaulinio karo. Neklausiu, ko jos čia – klausiu, o ką aš galėsiu pamatyti Juodgalvių name pusvalandį pastovėjusi eilutėje. Atsakymas suglumina:

– Jekaterinos ant balto žirgo portretą.

– O, pavyzdžiui, prezidento kabinetą?

– Na, ne, jis kitur, – moterys mosteli į priešingą aikštės pusę – kur iš tiesų yra merija ir dirba meras Nilas Ušakovas, tikras visų Rygos rusų numylėtinis.

Jekaterinos kažkodėl nepamatau, nors yra trys didžiuliai didikų ant žirgų portretai. Bet, kaip minėjau, viską galima pasitikslinti internete. Kai po kelių dienų rusiška klaviatūra surenku reikšminius žodžius, prieš mano akis iškyla jau matytas obuolmušis ir ant jo sėdinti vyriškais drabužiais vilkinti figūra. Pasirodo, tai V. Erikseno paveikslo kopija: Jekaterina II perversmo dieną apsivilko gvardiečių karininko uniforma, sėdo ant Brilianto ir išvyko areštuoti nekenčiamo vyro. Šis portretas buvo mėgstamas pačios Jekaterinos II. Taigi – gal ne toks jau ir nevykęs sumanymas eiti pažiūrėti tokio monarchės portreto. Juodgalvių namas – puiki reprezentacinė erdvė su išskirtine puošyba, yra į ką pasižvalgyti skirtingiausiems žmonėms. Tačiau tokiose erdvėse ne taip jau jauku dirbti, nors ir prezidento kabinetas, ir jo darbo kampas – nuošaliau.

Kuzia ir Muris

Užtat merija – jaukumėlis. Po mero stalu – net katinas gyvena (o antrasis – po mero sekretorės stalu). Kuzia ir Muris yra patys žinomiausi Rygos naminiai gyvūnėliai. Tie buvę dzīves pabērni (gyvenimo posūniai) merijos naminukais tapo prieš daugiau kaip metus, paimti iš gyvūnų prieglaudos „Ulubele“. Iš pradžių mero poelgis atrodė tikras nesusipratimas. Tačiau katinams, kurie pagal vardus vienas yra latvis (Muris), o kitas rusas (Kuzia), 220-ajame – mero – kabinete buvo sukurta visa reikalinga infrastruktūra, jie ten apsiprato, o Ryga apsiprato su jais. Jie turi puodelius, skirtus pienui lakti, kuriuos atneša ant padėklo kartu su kava merui. Bent jau tokių nuotraukų pilna internete. Ir, aišku, jie turi tvarkingas tuštinimosi dėžutes – „Delfi“ portalas net siuntė žurnalistus patikrinti, ar merija nesmirda, ir tie patvirtino, kad ne.

Katinų gyvenimas ir toliau lieka viešas: reikšmingais įvykiais tapo tai, kad jie buvo kastruoti, dalyvavo tarptautinėje kačių parodoje, atstovaudami savo buvusiai gyvūnų prieglaudai. Jie tapo „versliais katinais“ – toje parodoje buvo galima su jais nusifotografuoti už 5 latus (25 litus). O Muris naminių kačių klasėje net gavo prizą „The Best of the Show“. Bet jis tikrai prizą gavo ne dėl paties fakto, kad yra mero katinas – katinai tikrai gerai prižiūrimi, nes merijos sekretoriatas dirba ne tik dieną, bet ir… naktį.

Man visa tai atrodo gana vaikiška. Vis dėlto kyla įtarimų, kad meras nepasitelkiamas darbams, kuriuos atliekant reikėtų iš tiesų parodyti daugiau galios. Nepavargsta ir nepersidirba, kaip sakoma. Ir ne todėl, kad jis nesugebėtų ko nors atlikti, bet todėl, kad – priešingai – yra tokių suinteresuotųjų asmenų ir grupių, kuriems ir toliau tereikia dabartinio status quo. Įsiterpti, įsikišti ir sudrumsti – tam reikėtų galios ir jėgų. O aš atkreipiau dėmesį į tai, kad praeitą vasarą Rygos šventėje meras tik ragino didžiulę rygiečių minią skanduoti, kad Ryga yra geriausias miestas pasaulyje. Bet didelio entuziazmo nebuvo… nes dauguma iš tikrųjų taip negalvoja. O dar prieš mėnesį, gegužės 9-ąją, buvau girdėjusi ir merą kalbant minorinėmis intonacijomis – atsiprašinėjant Rygoje gyvenančių Antrojo pasaulinio karo veteranų, kad jais tiek mažai tesirūpinama. Taigi neišeina tvirtinti, kad Ryga – geriausias miestas pasaulyje, tiesa? Juk tokiame negalėtų būti socialinių grupių, kuriomis nesirūpinama.

Tačiau pro plačiai atvertas duris į meriją plūdo žmonės, daugiausia rusai. Jie apžiūrinėjo gražiai tarp seniausių statinių įterptą itin šiuolaikišką pastatą, itin originalų fontaną pirmame aukšte – besisukančias metalines viena ant kitos uždėtas milžiniškas „girnapuses“, kurios „mala“ iš jų trykštantį vandenį. Sėdėjo posėdžių salėje miesto valdytojų vietose, o daugiausia telkėsi prie mero darbo stalo, už kurio siena nukabinėta gausybe ikonų.

Pasakiau apsauginiui, atokiai stovinčiam koridoriuje, rusiškai: „Katinas saugo boso darbo vietą – į tiek lankytojų žiūri daugiau su neapykanta nei su meile.“ Jis pritariamai nusišypsojo.

Pamatę meriją – kad ir kokia šiuolaikiška ji atrodytų – dauguma rygiečių įsitikins, kad jų svetainė yra dar prabangesnė. Taip savaime sunyksta mitai apie valdžios kiekviename žingsnyje sau pasiskirtas ir turimas privilegijas. Meras atrodo toks „savas vaikinas“. Galima mąstyti ir atvirkščiai: žmogus pasijunta, kad nėra visiškai atribotas nuo tų gyvenimo plotmių, kuriose susiformuoja sprendimai. Jis kviečiamas dalyvauti. Ir jei per mero kabinetą perėjo dešimtys tūkstančių žmonių, iš kurių kiekvienas dar pasidalijo įspūdžiais bent su pora artimiausių žmonių, – tai juk ir yra bent iš dalies pilietinio ugdymo procesas.

Panašiai, matyt, manau ne tik aš, nes duris „Muziejų naktį“ atvėrė ir Saeima (Ministrų kabineto pastatą atsisakyta leisti ta proga apžiūrinėti, paaiškinus, kad remontuojami laiptai), bažnyčiose buvo įrengtos ekspozicijos, skirtos daugiau ne praktikuojantiems religiją, bet tiems, kurie turi – pavadinkime – kultūrinių interesų.

Miestas, apsimetęs muziejumi

Jugendo stiliaus muziejus skelbiasi esantis naujausias Rygoje. Jis įsikūręs nuostabios architektūros name, per pusvalandį jį galima pasiekti nuo bet kurio Rygos centro ir senamiesčio taško. Tačiau iš tiesų dideli Rygos centrinės dalies kvartalai, sudaryti iš praeito amžiaus pradžioje pastatytų vienas už kitą gražesnių pastatų, yra muziejus po atviru dangumi (manyčiau, kad iš Vilniaus turėtų būti specialiai važiuojama apžiūrėti Rygos modernizmo palikimo). Atsiradus prie Jugendo stiliaus muziejaus jau po pusiaunakčio buvo galima pagalvoti, kad kažkokiu būdu buvo suardytos laiko ribos: į Alberto gatvę buvo išėjusios pasivaikščioti dvi damos, kurios vilko muziejinių šilko suknių „uodegas“ taip, kaip niekad per grindinį eksponato nevalkiotų jokia muziejininkė. Tie apie paslaptingą šilko šnarėjimą, o ne nešiojimo patogumą galvojant siūti sijonai, kietomis klostelėmis puoštos palaidinukės ilgomis rankovėmis ir aukštomis apykaklėmis – neabejotinai iš ano laiko, kai siuvėjų šedevrai prilygo skulptorių darbams. Prieš šimtą metų juos dėvėjusios Rygos puošeivos buvo apsimuturiavusios ne mažiau nei musulmoniškų kraštų moterys. Rygietės veido nedengė burka, kita vertus, ant musulmonės galvos nebuvo skrybėlės, kurios kraštai siekia gal pusmetrį, o dar ji papuošta tokio dydžio plunksna, kuri yra kaip pusė smulkesnės kundzės (ponios).

Bet šitas daugiau lėlių nei žmonių pasaulis yra ypatingas traukos centras. Net vyras, matyt, nutemptas nuo mielos sofutės ir atplėštas nuo naktinės televizijos laidos, nepiktai šaiposi: „Stovėkime, laukime ir mes, reikia gi to saldumo kaip reikiant prisiragauti.“ Šiame muziejuje yra gal pati gražiausia mano kada nors matyta laiptinė su spirale aukštyn kylančiais laiptais ir jugendui būdingais ornamentais ištapytomis lubomis, turinčiomis daryti įspūdį žvelgiant iš apačios. Tie pasakiški laiptai sujungia pirmą ir viršutinį muziejininkams atitekusius aukštus. Pirmame – atgijęs architekto K. Pėkšėno butas. Jis suprojektavo šimtus tokių pasakiškų namų, juose buvo visi civilizacijos patogumai (elektra, šaltas ir šiltas vanduo), tik… savo paties name kai kurių iš jų nenorėjo. Pavyzdžiui, neįsirengė lifto. Pačiame viršutiniame aukšte gyveno vėliau išgarsėję menininkai, bet jų buitis, matyt, kartais priartėdavo jei ne prie skurdo, tai prie neturto ribos, ir jie stokojo daug svarbesnių dalykų nei liftas.

Šito muziejaus darbuotojai yra jau įgudę lankytojų „srautų“ valdytojai. Štai ir „Muziejų naktį“ jie žino, kaip geriausia priimti tiek lankytojų kambariuose, kur atvirose erdvėse jugendo vazos ir lėkštelės, kurių negalima leisti „trypti“: laukianti eilė padalijama „ekskursijomis“, o suleidžiant ekskursantus pro duris kiekvieną asmeniškai pasveikina ir įpareigoja pasitempti, laikytis aristokratiškai – pats kungs ir jo kundze (ponas ir ponia), susikabinę už parankių. Atsargaus apžiūrinėjimo malonumas – štai ką siūlė ano šimtmečio pradžia.

O už kelių šimtų metrų, adresu Valdemara iela 21, yra „Demo“ (Informacinių technologijų demonstracijos centras). Tas įsibrovėlis į muziejinį Rygos lygmenį irgi kviečia užeiti pro plačiai atvertas duris, užlipti laiptais ir patekti… viso labo tik į šiuolaikinį biurą, kur jums pademonstruos, kaip vienam kompiuteriui nuskenavus jūsų veidą informacija perduodama įrangai kituose kompiuteriuose ir jie jau seka bei atpažįsta, išskiria jus iš minios. Telieka tikėtis, kad tai bus panaudota tik geriems tikslams – kaip toks pavyzdys čia demonstruojamas senų vaikiškų knygelių, belikusių archyvuose, skaitymas, kai jas nuskenuotas vaikas „varto“ savo planšetiniame kompiuteryje. Vaikai varto jas labai greitai, nesuvokdami nei kokio senumo yra knygelė, nei koks naujas dar tebėra septynmečių jau puikiai įvaldytas planšetinis kompiuteriukas.