Pašėlę laukinio Bolaño detektyvai

ADRIANA GIEDRĖ BARKAUSKAITĖ

Roberto Bolaño. Pašėlę detektyvai. Romanas. Iš ispanų k. vertė Alma Naujokaitienė. K.: Kitos knygos, 2013. 522 p.

Visiems poetams, net ir avangardistams, reikalingas tėvas. Bet šie buvo našlaičiai iš pašaukimo.

Iš „Pašėlusių detektyvų“

Dauguma knygos „Pašėlę detektyvai“ recenzijų pradedamos maždaug taip: „Tai romanas, parašytas čiliečio Roberto Bolaño…“ Čia trumpam sustokime. Pabandykime kitaip: „Roberto Bolaño – poetas ir prozininkas (o tiksliau – poetiškas prozininkas arba galima ir atvirkščiai), gimęs Čilėje, jaunystę praleidęs Meksikoje, likusią gyvenimo dalį gyvenęs ir kūręs Ispanijoje…“ Todėl galbūt taikliausia Bolaño būtų vadinti pasaulio žmogumi, universaliuoju rašytoju, šiuo požiūriu – laukiniu: nepriklausė jis nė vienai šaliai, tautai, nepripažino jokių ribų, nebaigė jokių oficialių studijų, rašė visomis jį dominusiomis temomis, knygų veikėjais dažnai rinkosi už visuomenės ribų esančius (ar ties ta riba balansuojančius) žmones. Jis ir pats sakydavo, kad pašaliečiu jausdavosi visur, o pirmiausia – Čilėje. Turbūt todėl dauguma jo romanų veikėjų yra užribio personažai, neįleidę šaknų į jokią žemę: bežemiai, klajokliai, detektyvai, ieškantys gyvenimo prasmės, greičiausiai neegzistuojančios, bet vis tiek vertos ieškoti. Juk kelionė kaip paieška yra vienas iš trijų Bolaño pamatinių gyvenimo-literatūros polių (kiti du – seksas ir knygos).

Būtent „Pašėlusiuose detektyvuose“ Bolaño mums ypač detaliai iškloja visą tokių personažų kelionių, o tiksliau – klajonių kroniką. Tai kartu visų jaunų Lotynų Amerikos poetų istorija, tapusi dešimtojo dešimtmečio jaunųjų autorių kartos kultine knyga. 1998 metais, visa jėga išsprogus „Pašėlusiems detektyvams“, to meto rašytojų karta šiame romane iš naujo atrado prarastą tikėjimą menu, kuris iki tol tiesiog merdėjo: Lotynų Amerikos literatūra visiems buvo žinoma iš kilusio prieš geras kelias dešimtis metų didžiojo literatūrinio sprogimo, „knygų-produktų“ eksporto. Šios literatūrinės srovės – magiškojo realizmo – atstovai buvo pakilę (ar pakelti) iki pat debesų aukštumų (tokie kaip Gabrielis García Márquezas, Octavio Pazas), todėl neturėjo nė mažiausio noro nusileisti ir pažvelgti į jaunųjų poetų / prozininkų naujoviškus darbus.

Bolaño savo kūriniu suteikė šiems jaunuoliams viltį, kūrybos paspirtį (drauge visas įmanomas viltis sutrindamas į miltus), aprašęs savo personažų antiherojišką istoriją, o kartu su ja ir jaunųjų avangardinės krypties poetų – realvisceralistų – istoriją. Šie jaunuoliai, vadovaujami Arturo Belano ir Uliso Limos, subūrė savąją literatūros grupę, arba, pasak paties autoriaus, tiesiog „šutvę“ (vienas žavingiausių Bolaño stiliaus bruožų – niekada nesuprasi, kada jis kalba rimtai, o kada ne). Įkurti tokią grupę juos paskatino idealistiški jaunų svajotojų siekiai, karštas tikėjimas revoliucija ir laisve – „maždaug kaip visi šeštajame dešimtmetyje gimę Lotynų Amerikos rašytojai“ (p. 427). Net ir jų didysis tikslas – surasti pirmosios realvisceralistų „motinos“ Sezarėjos Tinachero (labai primenančios Čilės poetės Gabrielos Mistral archetipą) kūrybos ir jos pačios pėdsakus Meksikos Sonoros dykumoje – gana idealistiškas, galiausiai pasibaigiantis vieninteliu išlikusiu poetės eilėraščiu (o gal greičiau tiesiog pokštu, „už kurio slypi kažkas rimto“, p. 324) ir pačios poetės absurdiška mirtimi.

Apie šiuos vaikinus ir realvisceralistų judėjimą knygoje savo prisiminimais besidalijantys „liudininkai“ pateikia dviprasmiškus apibūdinimus (reikia pabrėžti, kad dviprasmybė Bolaño kūriniuose tiesiog alsuoja paviršiuje, ji vos vos apčiuopiama, bet visada yra čia, šalia): vieni juos laikė nenusisekusiais jaunuoliais, „nusivylusiųjų literatūros atstovais“ (p. 178), „parazitais, dykūnais“ (p. 275), „narkotikų pardavėjais“ (p. 285), „beviltiškos grupės kūrėjais“ (p. 391) ar netgi „komedijos-mulkinimo-kolektyvinės savižudybės pradininkais“ (p. 279). Kiti – „jaunais svajotojais, kupinais energijos“ (p. 179), „šauniais vaikinais“ (Amadeo Salvatjera, p. 306), „našlaičiais iš pašaukimo“ (p. 157). Tačiau kadangi realvisceralistai nesišliejo nė prie vienos iš Meksikoje egzistuojančių literatūrinių stovyklų, galiausiai liko vieni, vieniši, daugumos nesuprasti, nemylimi: „Vargšai palikti vaikai. Nes tokia buvo realybė: jų niekas nemylėjo. Ar bent jau niekas į juos nežiūrėjo rimtai“ (Auksilija, p. 174). Ir tada šie vaikai užaugo.

Bolaño antiherojų kelionės ar klajonės dabar nusidriekia net per kelis žemynus: Šiaurės Amerikos, Europos, Azijos ir Afrikos. Belanas ir Lima klajoja, keliauja, pasimeta, ieško, kartais randa, kartais praranda, bet niekada nesustoja. Lyg kokie detektyvai, laukiniai, pašėlę Amerikos detektyvai, bebaimiai, stojiškai priimantys savo likimą, kad ir koks jis būtų, jie visada, visose situacijose išlieka ramūs, romūs, netgi abejingi, nes niekur gyvenime nedingsi – žingsnį reikia žengti pirmyn, kad ir kur jis tave nuves: ar į bedugnę, ar į mirtį. Galima įtarti, kad jie ne paprasti detektyvai, jie – mirties ieškotojai: „Ar tu tiki, kad kas nors gali nusibelsti į atokiausias vietas ieškodamas mirties?“ (p. 454) Jų gyvenimo istorijos, dažnai pilnos smurto, nevilties, nesėkmių, yra vos vos besilaikančios ant išgyvenimo linijos, bebaimiškai balansuojančios plonyčiu gyvenimo lynu. Tačiau pagrindiniai veikėjai vis išsilaiko, vis išsigelbėja, matyt, dar ne dabar, dar ne laikas. Jie šaukia mirtį, bet galiausiai ji pati juos pasikvies: „Susimąsčiau apie jo troškimą prisišaukti mirtį, ir man šmėstelėjo mintis, kad pagaliau jam gali pavykti“ (draugo mintys susitikus Belaną Afrikoje, p. 456).

Tragiško likimo nuojauta tiesiog alsuoja visuose Bolaño tekstuose: jo stilius persismelkęs nerimu, slogučiu, jauduliu, įsigėrusia mistika. Visos „Pašėlusių detektyvų“ knygos struktūra, sudaryta iš dalelių, iš atskirų kalbėtojų „parodymų“, prisiminimų, apimančių apie porą dešimčių metų, maždaug nuo 1976 iki 1996 metų, taip pat prisideda prie nerimastingo (tačiau sykiu romaus, taigi dviprasmiško) Bolaño tono: skaitytojas pats turi susigaudyti, susidėlioti, kas kalba, kas ir kur vyksta, kada ir kaip baigsis įvykiai, jam dažnai pateikiama tik kokia tragedijos nuojauta, užmetamas nieko gera nežadantis „kabliukas“. Matome, kad rašytojui patinka žaisti, jis skaitytoją palieka vieną, jam pačiam suteikia visas galimybes susidėlioti knygos detales: tai primena prancūzų rašytojo Georges’o Pereco taip mėgstamą knygos-dėlionės (o gal ir paties gyvenimo) struktūrą. Net ir knygos pradžioje pradėtos 1976 metų istorijos baigtis atskleidžiama tik romano gale. O ar tai bus pabaiga? Galbūt Roberto Bolaño vėl žaisdamas mums palieka atvertus visus galimybių langus?

Žvilgtelėkime į paskutiniame kūrinio puslapyje esantį piešinį – kambarį ar langą, ar tiesiog geometrinę kvadrato formą, autoriaus pavaizduotą ne uždaromis, tiesiomis, o punktyrinėmis, atskiromis linijomis, kurias mes patys turime užpildyti, sujungti, tokiu būdu patys surasti savo pabaigą:

Taigi: KAS TEN UŽ LANGO? Ar nebus visa tai tik dar vienas miražas?