Nes gyvenime glūdi kai kas daugiau už gyvenimą

JURGIS VININGAS

Wernerio Herzogo filmas „Kiekvienas už save ir Dievas prieš visus“ pasakoja žinomą istoriją apie paauglį, 1828 m. pastebėtą Niurnbergo miesto aikštėje, nuo vaikystės augusį visiškoje atskirtyje nuo aplinkinio pasaulio, nepažinusį „žmogaus, medžio ar namo“. Vietinis karininkas, prie savo namų durų radęs kažkieno paliktą kūdikį, augino jį uždaręs tamsiame kambaryje, prirakintą grandine, maitindamas vien duona ir vandeniu, davęs jam vienintelį žaislą – medinį arkliuką. Prieš paleisdamas laisvėn, jis jį išmokė vaikščioti, užrašyti savo vardą ir kalbėti šiuos žodžius: „Noriu būti raiteliu, kaip mano tėvas.“ Herzogas atsisako mainstream interpretacijos, traktuojančios Kasparą Hauzerį kaip laukinį autsaiderį, asocialumo simbolį, į Hauzerį jis žvelgia veikiau kaip į fenomeną, atveriantį naujas išsilaisvinimo strategijas, sakytume, kaip į deleziškąjį kūną be organų, kaip į gyvą kultūrinės hegemonijos antitezę. Būtent dėl to, be abejo, Herzogas pasirinko Bruno Schleinsteiną Hauzerio vaidmeniui. Herzogas atsitiktinai išvydo Schleinsteiną dokumentiniame filme apie gatvės muzikantus ir iškart suprato, kad jis yra idealus aktorius jo planuojamam kurti filmui, nors Schleinsteinas ir neturėjo jokios aktorinės patirties. Tiesą sakant, Schleinsteinas filme tiesiog buvo pats savimi, tam tikra prasme filme jis pasakojo savo paties istoriją. Schleinsteinas yra tarsi XX a. Kasparas Hauzeris: jį pagimdė prostitutė, jis niekada nežinojo, kas jo tėvas, trejų metų buvo atiduotas į psichiatrijos ligoninę (kur jo niekada nelankė net artimiausi giminaičiai) ir nuo tada kitus dvidešimt savo gyvenimo metų praleido įvairiose institucijose – nakvynės namuose, įkalinimo įstaigose, taip pat buvo gydomas nuo šizofrenijos. Visą vaikystę fiziškai ir psichologiškai žeminamas institucijų, kuriose augo, darbuotojų, vos išvengęs mirties, kai naciai paskelbė jį „netinkamu“ visuomenės nariu (arba „nevisaverčiu“, kaip pasakytų mūsų konservatoriai). Savarankiškai išmoko groti pianinu, akordeonu, perkusija, kūrė dainų tekstus. Vėliau ėmė tapyti.

Herzogas jį laikė geriausiu savo aktoriumi, neturinčiu lygių. Schleinsteiną vadino geriausiu dėl nepaprasto žmoniškumo, besąlyginės meilės aplinkiniams. Schleinsteinas tiesiog negalėdavo tylėti, regėdamas, kaip visuomenė toleruoja dalykus, vertus vienintelės tinkamos reakcijos – paniekos. Kartais vidury filmavimo staiga pratrūkdavo ir imdavo rėkti, skųsdamasis pasaulio neteisybėmis, ir šie jo proveržiai galėdavo trukti porą valandų. Tokiais atvejais Herzogas prašydavo visų komandos narių nepertraukti jo, kantriai išklausyti, pats laikydamas Schleinsteiną už rankos, kol šis nurimdavo.

●

Tik poezija nėra šūdas, sakė Bolaño. Tikriausiai dėl tos pačios priežasties, dėl kurios Brodskis poeziją laikė viršesne už prozą. Anot Brodskio, poezija nepavaldi klišei, o klišė neišvengiama gyvenime, gyvenimas, tiesą sakant, ir yra klišė. Apskritai, rašo Brodskis, pasipriešinimas klišei yra tai, kas skiria meną nuo gyvenimo. Jei gyvenimas yra klišė, neišvengiamas to paties (pasi)kartojimas, tuomet Kasparo Hauzerio egzistencija yra tai, kas šiai kartotei nuolatos priešinasi, iš pradžių trivialiausia fizine išraiška, iki kūnui tampant kalbos tęsiniu: Niurnbergo gyventojai, uždarę jį pilies kalėjime, stebi, kaip jis susirango ant suolo – jis nemoka sėdėti nuleistomis kojomis! Bet tada mes, savo nuostabai, priversti suprasti ir kai ką daugiau: kiekvienas objektas – miško proskyna, slėnis, upė, akmuo ar įrankis, ar, šiuo atveju, suolas – pats išsivaduoja iš savo gyvenimo klišės, įgavęs naują prasmę kiekvieno su juo susiduriančiojo fenomenologiniame lauke, ir suolas nebepasiduoda paprastai analitinei deskripcijai, jis staiga nebėra daiktas, skirtas sėdėti, ir taip mes atveriame naujas perspektyvas harmaniškajai objektų ontologijai. O pramokęs kalbėti Hauzeris kiekvieną naują gyvenimo patirtį apibūdina keista metafora. Aklam globos namų gyventojui Florianui skambinant klavesinu, Kasparo veidas paniūra, ir jis paaiškina savo globėjui: „Mano širdyje labai stiprus jausmas. Muzika justi labai stipriai mano širdyje. Aš jaučiuosi taip netikėtai senas.“

●

Kodėl Kasparas Hauzeris turėjo mirti? Teisingiau, kodėl jis turėjo būti nužudytas? Ar vis dėlto reikėtų sakyti – paaukotas? Anaïs Nin kažkada sakė, kad Kasparo Hauzerio istorija yra labiau kerinti nei Kristaus istorija. Hegeliui, pavyzdžiui, Kristaus, kaip konkrečios istorinės figūros, gyvenimas apskritai nereikšmingas, nes jis buvo viso labo Dvasios skleidimosi momentas: ant kryžiaus mirė subjektas, ir gimė Substancija (bendruomeninė Dvasia). Ir dar: jei Hegeliui laisvė įmanoma tik tada, kai mes „ištirpstame“ moralinėje, bendruomeninėje substancijoje, suvokę esą bendro organizmo dalis, prieš kurį nublanksta mūsų individualios perspektyvos, tai tenka daryti išvadą, kad Kasparas Hauzeris yra partikuliaraus, autentiško gyvenimo kerštas istorijos Dvasiai, singuliarumo atsakas universalizmui, tarsi mūsų kosminėje atmintyje iškilęs kažkas, ką mes visąlaik nuo savęs slėpėme, kažkas nepaprasta ir labai keista arba (o tai tas pats) veikiau ne atmintis, o „aktyvus“ istorinės atminties „užsimiršimas“ (Nietzsche). Ir visai nesunku suprasti, kodėl Schleinsteinas kažkada sakė: „Šikau ant visuomenių, save vadinančių broliais ir seserimis, arba bendrapiliečiais.“

●

Kasparas Hauzeris, toks hiumiškasis subjektas. Apskritai Herzogo filmas yra tarsi puikus mentalinis eksperimentas, iliustruojantis Hume’o „Žmogaus proto tyrinėjimą“. Kasparo globėjas jam sode rodo raudonus pernykščius obuolius, sakydamas, kad ir anie, dar žali obelų vaisiai greit prinoks ir taps tokie pat rausvi ir gražūs. Kasparas klausia: „Kaip jie tai padaro?“ Globėjas atsako: „Laikas tai padaro.“ Dvasininkas Furmanas priduria: „Ir Dievo planas!“ Globėjas, norėdamas įrodyti Kasparui, kad obuoliai nemąsto ir neturi laisvos valios, demonstruoja eksperimentą: „Aš jį mesiu, o obuolys sustos, atsitrenkęs į pono Furmano koją.“ Tačiau obuolys peršoka koją ir nurieda toliau. „Koks gudrus obuolys!“ – sušunka Kasparas. Taip, priežastinis ryšys nėra būtino pobūdžio, tai tik nuolatinė konjunkcija tarp vienas po kito einančių įvykių, verčianti mus indukuoti pasaulio vienumą, o šią iliuziją palaiko įprotis (arba, Hume’o „įpročio“ konceptą pakeičiant Brodskio terminu, – klišė). Hauzeris pirmąkart palietęs žvakės liepsną nusidegina pirštus ir tada suformuluoja tikėjimą, kad, pirštams palietus liepsną, visada patiriamas skausmas. Meillassoux sakė, kad Hume’as galop neišsižadėjo tikėjimo priežastiniu ryšiu, nes aklai tikėjo pasauliu, kurį prieš tai bandė įrodyti metafizika. Kasparas Hauzeris mums sako, kad neturime pagrindo tikėti pasauliu, ir taip, be abejo, kartu nuo stalo nušluoja Kanto kortas, vadinamąsias dvylika kategorijų.

●

Nustembame aptikę Hauzerio pavardę Burroughso romane „Nuogi pusryčiai“. Korumpuotas faras drauge su savo partneriu persekioja Viljamą Li, įsakytas iš jo konfiskuoti knygas ir rankraščius. Trumpiau tariant, Kasparo Hauzerio antitezė. Kodėl Burroughsas vieną savo niekingiausių personažų pavadino Hauzeriu? Nes tikėti Kasparo Hauzerio fenomeno galimybe per daug naivu?

●

„Žmonės man yra vilkai“, – sako Hauzeris, globėjas jį bando guosti, esą žmonės jam nori tik gero, esą jie stengiasi jam padėti atsigriebti už prarastą laiką. Mes iškart priversti apversti šį Hobbeso apibūdintą žmonių tarpusavio santykį (žmogus žmogui – vilkas) ikidiskursyvinėje žmonijos būklėje ir veikiau konstatuoti, kad „civilizuotųjų“ pasaulis (nors ir nesiūlydami atsigręžti į Rousseau amour propre kritiką) yra šio santykio terpė, tarkim, socialinis darvinizmas kaip liberalioji laissez faire, pasaulis, kurio „progresyvumo“ galia grįsta moralė į altruistinius gestus žvelgia kaip į hipių-komunistų-ateistų keliamą pavojų „tvarkai“. Jei atsisakai būti vilku, belieka būti ėriuku. O jei nori raiteliu būti?

Tačiau jie rūpestingai jūsų klausosi ir šypsosi balta krikščioniška bankininko šypsena. Herzogo filme „Strošekas“, kurio scenarijų režisierius parašė specialiai Bruno Schleinsteinui (pagrindinio filmo veikėjo vardas Bruno, kai kurios scenos nufilmuotos paties Schleinsteino bute), Bruno ir prostitutė Eva, pabėgę į Ameriką nuo juos persekiojančių Evos sutenerių, įklimpsta į skolas bankui ir nebeišgali mokėti mėnesinių įmokų už būstą. Bruno pasakoja Evai, kaip internate, kuriame jis augo nacių valdymo metais, kai kas nors prišlapindavo į lovą, prasikaltėlis turėdavo laikyti iškėlęs savo paklodę virš galvos ir stovėti taip visą dieną, ir jei jo rankos pavargdavo ir nusvirdavo, mokytojas trenkdavo lazda per nugarą. Tačiau jo čia niekas nemuša, ramina jį Eva. Taip, tačiau dabar, sako Bruno, jie tai daro švelniai, neregimai, ir tai žymiai blogiau.

●

O po to Hauzerio egzistencinės įžvalgos skamba dar niūriau: „Man atrodo, kad mano atėjimas į šį pasaulį buvo didžiulis nuopuolis.“ Aišku, čia visų pirma kalba Bruno Schleinsteinas.

●

_{Burroughso pasirinkimas, be abejo, atsitiktinis.}

●

Viena paskutinių filmo „Kiekvienas už save ir Dievas prieš visus“ scenų verčia sustabdyti filmą ir išeiti į virtuvę daug rūkyti arba tiesiog žiūrėti į lubas, suvokiant, kad Herzogas užklupo tave nepasiruošusį, ir dabar bent savaitę negalėsi išmesti šios scenos iš galvos. Kasparas Hauzeris guli mirties patale, jis klausiamas, ar norėtų visiems susirinkusiems pasakyti ką nors svarbaus. Taip. Yra tokia istorija. Apie karavaną ir dykumą. Bet aš žinau tik jos pradžią. Aš regiu karavaną, judantį dykuma, vedamą seno berbero. Ir šis senis yra aklas. Dabar karavanas sustoja, nes kai kurie mano esą pasiklydę, mat regi kalnus priešais. Jie žiūri į savo kompasą, bet iš jo jokios naudos. Tada jų aklas vedlys pasemia saują smėlio ir jį ragauja, tarsi tai būtų maistas. „Sūnūs mano, jūs klystat. Tai, ką jūs matot priešais, nėra kalnai, tai tik jūsų vaizduotės vaisius. Mes privalome toliau keliauti šiaurės kryptimi.“ Ir jie paklauso senio patarimo ir galop pasiekia miestą šiaurėje. Ir štai čia istorija prasideda. Bet dabar istorija tęsiasi, ir aš jos nežinau.Žinoma, senas aklas berberas čia yra ne kas kitas, kaip Kasparas Hauzeris. Aklas vedlys, rodantis kelią regintiesiems. Mums į ausį šnabžda Paulo Coelho: viskas, ko ieškai, čia pat… Proto balsas stabdo širdies balsą… Gyvenimas – kelionė… Kai tu tikrai kažko nori, visa visata tau padeda… Tačiau Bruno Schleinsteinas, kaip sakėme, nemoka klišių kalbos, be to, jis perdėm tragiška figūra ir, jei norit, perdėm nyčiška, kad galėtų atlikti tikėjimo šuolį, nes tikėjimas anestetinėmis Coelho lopšinėmis yra tik dar viena priežasčių, kodėl manome esą pasiklydę. Hauzeris – aklas vedlys, rodantis mums kelią iš Nietzschės aprašyto „asketiškojo idealo“ dykumos, nuobodulio dykumos, iš kurios kelią užkerta tiek moksliniam pozityvizmui būdingas apeliavimas į absoliučią „tiesą“, tiek religinis apeliavimas į Dievo autoritetą, dresuojant „blogąją sąžinę“, žadinant kaltės, gėdos jausmą, tiek iki anestetinio efekto redukuotas menas ir, aišku, politinis universalizmas, nepaliekantis vietos singuliariam balsui, pavyzdžiui, Bruno Schleinsteino balsui. Ideologijos miražai realybės dykumoje. Sekti akluoju, nes praregėjęs atneša saulę ir išmintį, ir karštį, ir ligą. Tikiuosi, tiksliai cituoju Manto Balakausko eilutes: „Nusimesk savo rūbą – tą klaikų žinojimą.“