Laisvas žmogus Giedrius Jonaitis

MIKALOJUS VILUTIS

Giedrius laisvas. Žmogus, kuris nebijo būti savimi. Atviras pasauliui. Žiūrėkit – čia mano širdis, čia skrandis, o čia mano žarnos ir visa tai, kas žarnose yra. Išgersiu degtinės ir sužėrėsiu visomis vaivorykštės spalvomis. Išskleisiu visą savo grožį, kaip povas uodegą. Žiūrėkit į mane išsiskleidusį ir gėrėkitės. Štai – Aš. Toks, kokį Dievas mane sukūrė pagal savo paveikslą. Ir Velnias. Žiūri jie dabar į mane iš viršaus ir iš apačios ir gėrisi manim. Jeigu aš jums neįtinku, tai jie kalti. Juos kaltinkit. Sukūrė jie mane tam, kad gyvenčiau ir būčiau laimingas, bet ne tam, kad jums įtikčiau, todėl galvokit apie mane, ką norit.

Vargšai yra tie, kurie bijo būti savim, kurių didžiausias gyvenimo rūpestis yra – ką žmonės apie mane pagalvos. Tokiems sakau: žmonės apskritai apie jus nepagalvos. Jiems tas pats.

Noriu papasakoti apie Giedrių taip, kad skaitytojas tarsi pats su juo bendrautų. Giedrius taip moka. Pasakoja savo gyvenimą taip gyvai ir sąmojingai, kad jaučiuosi, tarsi ir aš jo gyvenimą gyvenčiau – Woody Alleno filmą tarsi žiūrėčiau. Ne gyvenimo įvykius pasakoja, bet patį gyvenimą. Ir aš noriu, kad skaitytojas ne mano nuomonę apie Giedrių, bet patį Giedrių skaitytų. Bendrautų su juo, kaip aš bendrauju sutikęs jį Pilies gatvėje žiemos rytą.

Išėjau į įstaigas tvarkyti reikalų, iš kurių susideda mano gyvenimas. Pamiršau nosinę. Kai iš šalčio įeinu į šiltą kambarį, man pradeda bėgti nosis. Pagalvojau: užeisiu į įstaigą, pradės bėgti nosis ir trukdys man tvarkyti reikalus. Prie šiukšlių konteinerio gulėjo beveik švari paklodė. Atsiplėšiau gabalą. Paklodė plyšo tik viena kryptimi, todėl man pavyko atplėšti tik ilgą ir siaurą, maždaug metro ilgio ir dvylikos centimetrų pločio, juostą.

Pilies gatvėje sutikau Giedrių. Jo palto sagos buvo įsegtos ne į kiekvieną kilpą, bet į kas antrą, todėl atrodė, kad palte yra dvigubai daugiau sagų

Giedrius Jonaitis. Beprotiškas amžius II. 1988

negu joms kilpų. Devintą valandą ryto jis jau buvo laimingas, normaliai išgėręs, todėl, kad norėjo išgerti, ir todėl, kad dera prasmingai išnaudoti kiekvieną dieną, Dievo padovanotą žmogui. Carpe diem.

Įstaigoje, į kurią aš ėjau, dirbo Giedriaus draugas ir Giedrius nutarė, kad kaip tik dabar yra tinkamas laikas aplankyti seniai matytą draugą.

Įstaigoje prie kompiuterių sėdėjo dirbantys žmonės. Visi buvo nusiprausę, gražiai susišukavę, tokie švarūs ir balti, lyg būtų distiliuoti. Jie buvo apsivilkę gražiais ir tvarkingais drabužiais, kuriuos reikia saugoti, bet ne kurie saugo. Sterilioj aplinkoj sterilūs gyvi ir negyvi kūnai. Atrodė, kad tie, kurie gyvi, nepažįsta vienas kito, nes neturi tam laiko. Jie dirbo kasdien ir daug. Tai pavojinga. Darbas gali tapti žalingu įpročiu. Galima atprasti gyventi. Įstaigoje pasijutau svetimas ir nereikalingas. Norėjosi sutvarkyti reikalą ir kuo greičiau išeiti. Giedrius taip negalvojo. Jis skraidė po kambarį kaip paukštis ir visiems iš eilės aiškino gyvenimo tiesas. Jaučiausi nepatogiai. Atsivedžiau draugą, kuris trukdo žmonėms dirbti. Paskui pagalvojau, kad kartu su Giedrium į kambarį įsiveržė laisvė. Skraidydamas po kambarį jis skleidė gaivų alkoholio ir laisvės dvelksmą. Sėdintiems prie stalų žmonėms priminė, kad virš lubų yra dangus. Netvarkingai susagstytas jo paltas skleidė asmenybės nepriklausomybę nuo palto – laisvę.

Laisvas žmogus aplink save laisvę skleidžia. Šalia Giedriaus aš irgi laisvas. Nuo sąžinės, moralės ir nuo baimės neįtikti. Išsivaduoju iš padoraus elgesio grandinių. Tampu savim. Kai išėjau iš kambario, pastebėjau, kad mano konteinerinė nosinė karo man iš kišenės beveik iki žemės. Vaizdas nebuvo estetiškas, bet taip pat dvelkė laisve, nesureikšminimu to, kuo valoma nosis. Gyvenimo nesureikšminimu. Davė Dievas žmogui nereikšmingą ir laimingą gyvenimą, bet žmogus pavertė jį reikšmingu darbu. Vaikai gyvena. Giedrius gyvena. Menas būti vaiku – menas būti savim. Sakoma, menininkas visada išlieka vaikas. Neuždusina savyje vaiko. Tikram juk vyre vaikas slypi: jis žaisti nori. Pirmyn tad, moterys, ieškokite ir raskit vyre vaiką. Štai taip Zaratustra kalbėjo. Vaikai. Jų siela dar nemirusi. Jie dar laisvi. Jie ne pareigą atlieka, bet gyvena. Paskui siela numiršta ir gyvena tik kūnas. Siela tavoji mirs greičiau nei kūnas tavo. Dar ir štai taip Zaratustra kalbėjo. Pasensta žmonės ir pamiršta, jog mamos juos pagimdo tam, kad gyventų, kad pas draugą užeitų šiaip sau.

Užėjo Giedrius pas mane į dirbtuvę, nusiėmė kuprinę ir iškratė gausybę daiktų ant grindų.

– Dėl Dievo meilės. Kamgi tu tampaisi tiek daiktų po visą miestą?

– Aš juos šiandien nusipirkau. Užėjau į krautuvę ir nusipirkau.

– Kam?

– Nežinau.

Pagalvojau, kad jis teisus. Jeigu pradėsi žinoti, dar mažiau žinosi. Nusipirkau, nes norėjau. Gera buvo pirkti. Gera negalvoti: kam? Žmogus arčiausia Dievo, kai nieko negalvoja, kai miega. Tie visi filosofai, kuriems gyvenimas yra blogis. Argi jie gyvena? Jie tik mąsto apie gyvenimą kaip apie be galo svarbų dalyką. Pamanykit – gyvenimas. Nereikia sureikšminti. Pirma reikia gyventi, o paskui galvoti kam, nes jeigu pradėsi galvoti prieš gyvendamas, tai negyvensi, nes suprasi, kad gyventi neverta. Štai ką Giedrius kalba nekalbėdamas, pasako nesakydamas. Išmintį kalba.

– Asile. Prirašei čia visko. Kas gi taip rašo apie solidų menininką jo penkiasdešimtme-čio proga?

Tik gerai reikia rašyti.

– Tai kad jis mane užknisa. Visus jis užknisa. Ir visi jį myli. Todėl, kad jis gyvas žmogus, pilnas kraujo ir žarnų. Kas gi aš toks, kad jį dailinčiau. Negi aš kursiu Giedrių pagal savo paveikslą. Dar blogesnį sukursiu, negu Dievas jį sukūrė.

Jis tinka man toks, koks yra. Jis sako man tai, ką apie mane galvoja. Tiesą sako, bet ne tai, ką aš noriu girdėti. Kiti irgi sako tiesą man į akis, bet tik supykę, o Giedrius – kiekviena patogia proga. Griežtas jis man, bet teisingas. Toks draugas didelė sėkmė gyve-nime. Parodo man mane, kad per daug savim nesigėrėčiau, kad matydamas savo klaidas galėčiau jas ištaisyti. Tinku aš jam ir klystantis. Geras aš jam toks, koks esu, kaip ir jis man. Žmogus, šalia kurio galiu būti tuo, kas esu, yra mano draugas. Todėl, kad kai būnu tuo, kas esu, labai gerai jaučiuosi. Gera būti savim. Iš Giedriaus mokausi šito meno. Jis moka būti laimingas. Ir draugas moka būti.

Apliejau keturis butus, esančius po mano butu, ir aštuonis, šalia esančius, bet tuos tik dalinai.

Kurie buvo apdrausti, už tuos sumokėjau, kiek draudikai reikalavo. Tik Michasės, senutės rusės, butas nebuvo apdraustas.

– Kiek aš tau skolingas? – klausiau jos. Nors pinigų nebeturėjau.

– Nieko. Visiems gali nelaimė atsitikti. Nesikrimsk. Būna blogiau.

Taip, pagalvojau, būna blogiau. Skolos jausmas yra blogiau.

Giedrius sako:

– Padarykim Michasei remontą.

– Padarykim.

Giedrius remontuoti moka. Jokio darbo jis nesibijo.

– Išmes iš akademijos, eisiu griovių kasti, – sako jis. – Nedidelis skirtumas.

Suremontavom Michasei butą. Ką tik sakiau, kad skolos jausmas man nesvetimas, bet Giedriui nesijaučiau skolingas. Turbūt todėl, kad Giedrius ir pats negalvojo, jog aš esu jam skolingas.

Tai toks draugas.

Sau gyvena Giedrius garsiai, kitiems – tyliai. Jis iškart visuose lygmenyse – id, ego ir labai retai pasitaikančio tarp žmonių superego lygmenyje. Kai sirgo jo žmona Irutė ir buvo aišku, kad ji nebeišgis, Giedrius gyveno ne sau, bet jai, ir Irutė, žinodama, kad gyvena paskutines dienas, buvo laiminga. Tikras, gilus ir tylus gyvenimas kito žmogaus skausmu. Giedrius buvo panašus į šventąjį.

Kitas Giedriaus atsiskleidimas. Kūriniuose. Giedriaus dar nepažinojau, kai pirmą kartą, pas Rimtautą Gibavičių, pamačiau jo darbus. Lyg kuolu kas būtų trenkęs man per galvą. Toks įspūdis. Paveikslai pritvinkę metafizinės, neišsenkamos visatos energijos. Giedriaus paroda neseniai buvo „Akademijos“ galerijoje. Buvau parodos atidaryme ir mačiau Petrą Repšį žiūrintį į Giedriaus paveikslus.

– Labas, Petrai.

Negirdi.

– Petrai, labas! Ei! – patampiau už rankovės.

– A? Kur? O! – nusileido Petras ant žemės.

Dažnai kartoju, kad menininkas ir jo kūriniai yra tas pats, tik skirtingose formose. Tas pats vynas, tik skirtinguose buteliuose. Menininkas paišo, rašo, groja save. Kūryba iš vidaus. Kai menininko darbai panašūs į jį patį, vadinasi, jis kalba tiesą. Meninė tiesa. „Vis tą patį apie visus kalbi“, – sako man. Tą patį kalbu, nes meninė tiesa man yra svarbiausia meno kūrinyje. Kalbu ne apie visus, tik apie tuos, kurie nemeluoja, kurių menas iš vidaus. Tai menininkai. O kurių menas iš išorės, tai tie tik dailininkai. Dailininkai priklauso nuo išorės. Menininkai nuo savęs. Jie laisvi. Giedriaus parodoje – vaiko ir brandaus žmogaus kūriniai.

Asambliažai – vaiko, gyvo Giedriuje, kūryba. Žaidimas. Atviras menas. Taip noriu – taip ir darau. Mano veiksmų priežastis – mano norai. Gyvulėlių iškamšos ir plastikiniai žmonės apkarstyti nereikalingais daiktais. Barsukas apsikarstęs daiktais, kurie nepadeda, bet neleidžia gyventi. Negyvas barsukas. Šių laikų žmogaus alegorija.

Darbai, atlikti sausa adata, ir litografijos rodo, kad jis gali susikaupti, sutelkti visas kūrybines jėgas ir meistrystę į vieną tašką. Šiuose kūriniuose slypi Giedrius – menininkas, aukščiausio lygio profesionalas, sugebantis pavaizduoti tai, ką nori. Ame-rikoje gyvenęs lietuvis tapytojas sakė, kad jie, Amerikos dailininkai, turėjo kūrybinę laisvę, galėjo taškytis dažais, kaip norėjo. Tokią kūrybinę laisvę turi ir beždžionės. Tikroji kūrybinė laisvė yra menininko rankose, galinčiose tobulai nupiešti min-tyse esantį vaizdą. Nugalėti materiją. Laisvas Dievas sukūrė Giedrių, kokio norėjo, o laisvas Giedrius kuria paveikslus, kokius nori. Todėl, kad moka. Savo kūrinių valdovas, iš kūrybinių kančių pakilęs į kūrybinių džiaugsmų lygmenį. Jo paroda, jo kūriniai, elgesys, jo kalbėjimas – vientisas meno kūrinys. Harmoningas chaosas. Materia-lizacija žmogaus, kuris gyvena vaikystę, jaunystę ir brandą tuo pačiu metu.

Aprašiau Giedrių tokį, koks jis yra man. Parašiau jam dovaną penkiasdešimties metų jubiliejaus proga.

Kitokios dovanos nesugalvojau. Lėktuvai Giedriui patinka. Skraidyti jis nori. Kai jam sukako keturiasdešimt metų, nuėjau į žaislų krautuvę nupirkti jam žaislinį lėktuvą. Tokią dovaną sugalvojau.

– Kiek metų vaikui, – paklausė manęs pardavėja.

– Keturiasdešimt.

– Keturiasdešimties metų vaikams lėktuvų neturime.

Dabar į žaislų krautuvę nėjau. Neturėjo keturiasdešimtmečiams vaikams, neturės ir penkiasdešimtmečiams.

Nebus Giedrius senas.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.