Kūnas ir libido ekonomika
GUIDO ZECCOLA
Vis greičiau nykstant tikėjimui sielos nemirtingumu ir atgimstant tam tikrai „pagonybės“, nebūtinai kritikuojančios krikščionybę, formai, kūnas gali susigrąžinti savo vietą visuomenėje. Kūnas gali atsiskleisti. Bet ar išties taip yra?
Ar kūnas iš tikro emancipacijos būdu išsivadavo iš sielos kultūros?
Nukrypdami nuo tikrojo kelio nustumiame „išganymą“ gal į ne tokią reikšmingą, bet neabejotinai labiau apčiuopiamą sritį: siekiame geros sveikatos, kad galėtume išvengti ligos ir prailgintume gyvenimą. Tačiau kūnas ir toliau alina save ritualais, kadaise priklausiusiais sielai. Tokios neurotinės prievartos disciplinos kaip dietos ir pasninkai veda į anoreksiją, bet kartu primena tam tikras asketines praktikas, kurios kažkada buvo religinės.
Lygiai taip pat dvasinius pratimus primena ritualiniai ir liturginiai fizinių treniruočių kartojimai, kupini „sacrificatio“ (pasiaukojimo) ir „mortificatio“ (marinimosi). Kūnas tampa ideologiniu altoriumi, ant kurio stilius ir mada gali aukoti tai, kas liko po žmogaus atskirties. Rašau „atskirties“, nes mes nebegyvename savo kūne, bet šizofreniškai suvokiame jį kaip kažką kita nei mes, kažką, esantį „už“ jo.
Tad kūnas tampa tuo, ką turime konstruoti, sukurti ir užtikrinti, kad jis paklus vyraujančios kultūros propaguojamoms normoms ir kanonams: sveikatai, jėgai, grožiui – vertybėms, kuriomis būtina vadovautis, kad visuomenė tave priimtų. Kūnas – nebe priemonė, leidžianti „būti“ pasaulyje, o kliūtis tam. Kliūtis, nes pasaulis arba visuomenė neturi jokios naudos iš kūno, neatitinkančio normų ir kriterijų, kuriuos diktuoja mada, kad galėtų būti matoma, geidžiama ir perkama.
Viskas lieka ten, narciziškame autizmo vienuolyne. O kūnas – tylus ir ligotas dėl savo paties iškrypimo – nebegali komunikuoti.
Kadaise kūnas buvo išnaudojamas dėl gebėjimo dirbti, šiandien jis – jėga, tarnaujanti „troškimui“, naudą teikiantis objektas, turintis abstrakčių grožio, jaunystės, sveikatos, seksualumo… poreikių. Parduodamos naujos prekės (vertybės).
Kūnas, nukreipdamas troškimą tokia linkme, kuri atitinka mados normas, pats to nesuvokdamas padaro iš savęs cirką. Gundantis spektaklis, laukiantis, kol taps produktyvus.
Senos ir sakralios vertybės, tokios kaip spontaniškumas, laisvė, seksualumas ir kūrybiškumas, paženklinamos naujojo gamybos ir vartojimo dieviškumo. „Trokšti“ tapo sinonimu žodžiui „gaminti“.
Soliariumai, sporto salės, parfumerija, saunos, turkiškos pirtys, terminės vonios, budo – rinka išnaudoja kūno atskirtį (kaip turėtume atrodyti prieš tai, kaip iš tikro atrodome). Vyksta tai, ką Lyotard’as vadino „libido ekonomika“.
Elgsenos požiūriu nematau kalbinio skirtumo tarp žodžių „moralė“, „prievolė“, „disciplina“, „pasiaukojimas“, „nusižeminimas“, „atsisakymas“, būdingų trapistams ir asketams – dvasios atletams, kaip juos vadindavo, – ir reliatyvizmo broliukų, garbinančių stilių ir mados tendencijas.
Suteikdama reikšminį krūvį niekiui, vartotojiška visuomenė (ir mada) nuramina kūno atletų nerimą dėl savo tapatybės ir nustumia užmarštin siaubingiausią iš visų galimų klausimų: kas aš esu?
Vykstantis žaidimas primena dėlionę. Stilius (mada) skaldo belyčius ir bedvasius kūnus į dalis, tuo pat metu kuria jų meilumo ir išdidumo, švelnumo ir griežtumo iliuziją. Rinktis nebūtina, galime būti viskas vienu metu. Tai labai demokratiška, nes taip pigu, beveik nemokama. Piniginių egalité, socialinių subjektų fraternitè ir liberté likti naujojo dievo liokajais.
Mados tendencijos – valdovai, o mūsų gražūs kūnai – manekenai, ant kurių galima kabinti naujus ir po kiek laiko nebereikalingus drabužius. Mada – kaip religija, nes jos įsakai dogmatiški. Bet visų pirma ji politiška, pasitelkianti retoriką tam, kad įtikintų, ir nesvarbu, žodį taria „raudonoji“ ar „mėlynoji“ partija.
Net ir karas negali pakenkti madai, nes ji agresyvi, ideologiškai nenuginčijama, puolanti ir galiausiai laiminti. Kodėl mada laimi? Būtent dėl to, kad yra paremta niekiu: ji tikra ir tuo pat metu virtuali, greitai praeinanti, bet pamažu pakeičiama nauja. Mada yra amžina kaip Dievas.
Taip pamažu mada ima priminti besikeičiančius kino kadrus, filmą kaip pasąmonės kūrinį, įtikinantį mus, kad jis yra tikrovė. Bet visgi yra kažkas, ko mada negali visiškai valdyti: kūnas sensta, kūnas miršta. Tikėjimo siela, galinčio suteikti viltį išsigelbėti, nebeliko. Tvirtai ir pelnytai artinasi mirtis.
Kyla nerimas, pasitelkus plastinę chirurgiją, kosmetiką ir visa kita prasideda kelionė à rebours („Atvirkščiai“ („À rebours“) – prancūzų rašytojo Joriso-Karlo Huysmanso romanas), link praėjusio laiko, kuris jau buvo.
Jei kūnas sensta, praranda savo juslumą, bet visų pirma geidulingumą. Tik makiažo sluoksnis (dabar jau gerokai storesnis) ir fotografijos ar videomeno genijai (su daugybe filtrų) begali pratęsti iliuziją. Pasenęs veidas yra tikras, o kaukė – už kurio jis slepiamas – dirbtinė. Žaidimas tęsiasi, bet dabar jau jis atskleidžia ir kai ką realaus – baimę apnuoginti savo tikrąjį veidą. Baimė yra tikra.
Bandydamas priešintis Dievui arba Gamtai, norintiems, kad kūnas nyktų, senas žmogus yra priverstas gyventi drauge su realiais liudininkais: depresija, hipochondrija, nerimu.
O tuomet – kaip sunku rasti veiksmingus priešnuodžius! Svarstyklės, dietos, sporto salės, baseinai, parfumerija ir, žinoma, veidrodis.
Jei senatvė nebeparodo savo pažeidžiamumo, ar ji turi sulaukti „pieteto“ (pagarbos), atvirumo ir tų poelgių, kurie sudaro visuomenės esmę? Ne. Bet tai – nusikaltimas. Juk senas veidas reikalingas žmonijai.
Derėtų uždrausti veido odos rekonstrukciją ir vertinti tai kaip nusikaltimą žmogiškumui. Senas žmogus, nuslėpdamas nuo visuomenės savo pasenusį veidą, sustiprina jaunystės, senatvėje reginčios tik mirties laukiamąjį, mitą.
Rekonstruoti, žinoma, galime, bet ne veidus, o savo sąmonę. Galbūt tuomet suvoksime, kad grožio, jaunystės, seksualumo ir kiti vaizdiniai, daugybę metų matyti kine ir televizijoje, tebuvo miražas. Kadangi mus gimusius kažkas išmokė, kad atrodyti yra svarbiau nei būti.
Ant tos siaubingos ir netikros dogmos altoriaus paaukojome savo kūnus ir davėme jiems užduotį vaizduoti tai, kuo nebuvome ir niekada negalėjome būti. Tai, kas mus tenkino, tebuvo iliuzija.
http://www.tidningenkulturen.se
Iš švedų kalbos vertė Ramunė Drankinaitė
