Ką XXI a. byloja pagoniškos vestuvės bažnyčiose
2012 m. gruodžio 22 d., per žiemos saulėgrįžą ir simbolinę pasaulio pabaigą, Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje suskambo menų klubo „Kaukoras“ atliekama folkloro opera „Saulės vadavimo apeigos“. Joje susiliejo archajiškos vestuvinės apeigos, dūdmaišio ir vargonų muzika, performansas. O dabar Lietuvos žiniasklaidoje sklinda gandas, kad nuo šiol pagoniškos vestuvės vyks bažnyčiose. Apie šį šventvagišką akibrokštą, vestuves, tradicijas, ypač apie meno ir kultūros paveldo problematiką globalizacijos procesuose su dainininku, architektu ir šiuolaikiniu menininku Vytautu Lukšu kalbasi Marta Frėjūtė.
– Vytautai, straipsnyje „Dar ne paskutinės pagonių apeigos“ („Literatūra ir menas“, II.15) esi užsiminęs apie griežtą viduramžišką meno cenzūrą, su kuria Lietuvos menininkai susiduria bažnyčiose. Tačiau ar ne pačių menininkų kaltė – su pagoniškomis vestuvių apeigomis brautis į krikščioniškąją sakralinę erdvę?
– Marta, tikrai ne. Atsigręžę į krikščionybės istoriją Lietuvoje ir Europoje išvysime daugeliui pažįstamą vaizdą: senasis ikikrikščioniškasis žemdirbių kalendorius ir apeigos tapo krikščionių liturginio kalendoriaus pamatu. Jurginės, Sekminės, Devintinės, netgi Kūčios ir Adomo Mickevičiaus pašlovintos Vėlinės – visa tai seniausios žemdirbių šventės, kurios tapo ir vietinės katalikybės pagrindu. Advento, Kūčių ir Kalėdų folkloras – lietuviškosios krikščionybės etninis pamatas, taip pat ir mūsų folkloro operos. Krikščioniškoji filosofija persmelkta ikikrikščioniškojo senovės graikų platonizmo. Ištraukę iš po kojų žemę, iš kurios esame išdygę, sugriautume visą pasaulį. Būtent tokiu keliu juda kai kurie Lietuvos dvasininkai, jiems užkliūva ne tik maironiškasis Donato Katkaus repertuaras, bet ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslų ciklo „Ad patres“ kaukolės mūsų koncertų afišose. Sakralios, matyt, tik neapmokestintos pajamos iš tikinčiųjų aukų, o mirties ar gyvybės tema krikščioniškai erdvei gal jau pasidarė svetima? Kažin ar Lietuvos katalikai žino apie Capela dos Ossos Evoroje, Portugalijoje, – katalikiškąją koplyčią, kuri kone visa pastatyta iš kaukolių. Gerai, kad ne visa Lietuvos dvasininkija parsidavusi fundamentalizmui ir proto kalėjimui. Bažnyčių erdvių mūsų menui dar įmanoma surasti.
– Bet juk folkloras dažnai siejamas su nuobodybe ir atgyvenomis, o kai kam asocijuojasi su homofobiškais nacionalistais ar net fašistais. Gyvename kosmopolitiniame pasaulyje, visos pasaulio tautos bendradarbiauja. Ar folkloras nebus trukdys rasti bendrą kalbą tarp tautų?
– Suprantu, kad esi puiki dizainerė ir kad tavo tikslas – mažiausiomis sąnaudomis, patraukliai ir madingai apipavidalinti produktą. Tačiau nereikia pamiršti, kad gerame dizaine yra tam tikros taisyklės, spalvų deriniai, kompozicija ir proporcijos, kurios reprezentuoja vertingą ir brangų gaminį, aukštąją madą. Save gerbiančioje pasaulio kultūroje būtent tradicija ir pirmiausia – tradicinė muzika bei ritualas atspindi tautos, valstybės ar
„Saulės vadavimo apeigos“ Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje. Aistės Adomaitytės nuotrauka
visos civilizacijos savigarbą ir savivertę, prestižą. Liaudies menas ir paveldas yra tai, kas maitina kultūrinę pasaulio įvairovę, padaro ją įdomią, savitą. Juk japonus siejame su jų kimono kostiumais, taiko būgnais, sakuromis ir kabukiu bei kitomis senosiomis teatro meno tradicijomis. Indiją tapatiname su jų šventyklomis ir tradicine ragų muzika. Afriką pažįstame kaip archajiškų erotiškų šokių ir ritmų tėvynę. Tradicinis Europos folkloras yra tai, dėl ko pasaulyje unikali Europa, būtent jis netiesiogiai maitina visą europietiškąją kultūrą. Rytų civilizacijų aukščiausius technologijų pasiekimus išugdė bendruomeniškumas – ten įmonės vardas ir darnus kolektyvas svarbesni už jos įkūrėją. Panašus bendruomeniškumas slypi ir mūsų folklore, bendruomenės gerovė ir tikslai svarbesni už individo siekius. Rytų kultūrose įsišaknijęs žmogaus ryšys su gimtąja žeme ar įsigyventa aplinka, gamta, įskiepytas panteistinės šintoizmo, šamanizmo ir budizmo samplaikos, – Europoje šias tradicijas atstoja būtent panteistinė žodinė tradicija, kitaip sakant, folkloras. Aišku, ne visada gerai ir teisingai reprezentuojame lietuviškąsias ir baltiškąsias tradicijas, kartais nemokame atskirti tradicijos nuo jos imitacijos, tačiau tai jau kiti etninės raiškos niuansai…
Kalbant apie kosmopolitiškumą, menų klubas „Kaukoras“ atviras visiems ir skirtas visoms kultūroms pažinti. Pavyzdžiui, mūsų narė Gabija Kartovickytė – fotomedijų meno studentė, turinti dvi pilietybes, o scenaristė ir rašytoja Anastasja Mialeška – baltarusė, kurią pats mokau senovinių baltarusių liaudies dainų. Mes išties jaučiame globalizacijos iššūkius, tačiau manome, kad sugebame puoselėti savo ir kitų kultūrų paveldą bei juo sudominti platesnius visuomenės sluoksnius.
– Vis dėlto juk folkloras yra tradicija, o šiuolaikinis žmogus nori būti laisvas nuo rėmų, taisyklių, tradicijų ir kitokių dvasios fenomenų suvaržymų. Manyčiau, kad globalėjančiame pasaulyje iš jo – menka nauda, o gal aš klystu?
– Deja, folkloras turi labai daug bendrumų su šiuolaikinio dizaino ir architektūros estetikos tendencijomis. Jis yra matematiškai tobula, laiko patikrinta minimalistinio meno forma. Jo pagrindai gali įkvėpti kuriant gerą šiuolaikinį meną – juk Afrikos ir Okeanijos tautų meno ekspozicijos Vakarų muziejuose įkvėpė naują vakarietišką estetiką, koloritą ir naują muziką. Vakarų pasaulio neįsivaizduojame be džiazo arba hiphopo, kuris šaknijasi iš Afrikos folkloro ir ritualų. Menininkas, kopijuodamas įvairias netradicines tendencijas, dažnai galvoja – man patinka toks stilius, tokios dainos, toks repertuaras, tai atliksiu gerai ir iš to pralobsiu. Tačiau su realybe tai neturi nieko bendro. Kaip menininką, taip ir kiekvieną žmogų tenkina tik toks menas, kuris jam pačiam leidžia pasidžiaugti laisve ir viltimi. Folkloras tuo ir ypatingas, jis nužudo menininką vampyrą, linkusį siurbti auditorijos dėmesį, ir suvienija jį su publika. Folkloro tūkstantmečių galia visus sujungia, sugriauna sceną, jame visi dalyvauja ir tampa artimi. Taip pat kiekviena tradicija, kaip ir kiekvienas stilius, kupini saviraiškos. Vadinamasis cinkelis mene bus tik tada, kai jis bus gyvas, spontaniškas, nors ir įkvėptas taisyklių, bet gimęs čia ir dabar, tai galioja apskritai visam menui, todėl visiškai naivu būtų teigti, kad įmanoma pabėgti nuo kažkokio rėmo ar tradicijos. Mūsų „Saulės vadavimo apeigos“ išreiškia būtent tokį šiuolaikinio meno idealą. Jei tokią vestuvių ceremoniją surengtume giminei, tiek jaunieji, tiek svotai, tiek svečiai taptų galbūt vyksiančios operos personažais. Sėkmingas menas turi užkabinti egzistenciškai, dvasiškai ir kūniškai – abipusiškai turi kontaktuoti atlikėjai ir auditorija. Taip pat jis turi būti kuklus, saikingas, paprastas ir aiškus – kaip šiuolaikinis minimalistinis dizainas ar architektūra: aiški funkcija, maksimalus įspūdis ir mažiausios sąnaudos.
– Kaip žinoma, dizainas ir architektūra išmaitina jų kūrėjus. Kokia gi tuomet muzikos ir ritualo paskirtis?
– Kaip ir vizualiuosiuose menuose ar architektūroje, muzikos ir paveldo srityje glūdi ta pati problema. Paveldas ir menas bus gyvas tik tada, kai bus originalus ir kažkam reikalingas, naudingas, turės funkciją. Mūsų atveju ji ritualinė: skirta krikštynoms, vestuvėms, laidotuvėms arba kalendorinėms šventėms, žmonės juk visada gimsta, tuokiasi ar miršta. Lietuvoje neretai susiduriame su situacija, kai paveldą trokštama užkonservuoti, įšaldyti laike kaip grynuolį, išlaikyti tarsi kažkokį realiai neegzistuojantį paveldo etaloną, tačiau užmirštama saugoti pačią gyvąją tradiciją, jos principus ir laisvą saviraišką, plėtojimąsi ne tik kaimo, bet ir miesto bendruomenėse ir įvairių interesų turinčiose grupėse. Pamirštama, kad paveldas buvo aktualus tam tikrame laike, tam tikroje epochoje – dabar kitaip gyvename, kitaip linksminamės ar švenčiame. Ne paslaptis, kad didieji meno atradimai radosi kūrėjams klajojant tarp skirtingų meno sričių, skirtingų visuomenės grupių, derinant nesuderinamus dalykus, pavyzdžiui: folklorą buvo bandyta jungti su džiazu, metalu ir klasika, o dar yra visa galybė įvairios muzikos stilių, tarkime, vargonų muzika! Menų klubas „Kaukoras“ ir jo nariai ne tik išgyvena paveldą savo sielos gelmėse, bet ir siekia pritaikyti jį šių laikų pasaulyje, taip pat iš jo pragyventi. Žinoma, siekiant šio tikslo tenka ir daug aukoti, tačiau tam, kas miela, juk negaila. Valstybė paveldą remia, tačiau nereikia pamiršti, kad biudžetui per didelė našta išlaikyti didžiulę gausą paveldo gerbėjų, net nemėginančių pakrutinti asmeninės piniginės ar smegeninės, kad paveldas galėtų konkuruoti rinkoje ir pats išsilaikytų. Esame įpratę gauti kultūrą nemokamai! Šitokią padėtį reikėtų keisti, žinoma, pirmiausia pradedant nuo savęs. Noriu, kad per mano vestuves ir laidotuves lėšos būtų aukojamos ne drabužiams ar karstui, o žmonėms ir jų aplinkai, muzikai, kuri gali įkvėpti gyvenimui, manau, kad to nori daugelis kultūringų Lietuvos piliečių.
