Gražuolė ir pabaisa
DAINIUS JUOZĖNAS
Vilniaus jėzuitų gimnazijos moksleivių ir alumnų tėvų grupės pagrindu susikūręs neformalus Šeimų sąjūdis jau bene septyneri metai puoselėja tokią tradiciją – kartu švęsti Vasario 16-ąją. Rasų kapinių lankymas, dalyvavimas mitinge prie Signatarų namų vainikuojami pokyliu vieno viešbučio restorano salėje. Dalyvauja ne mažiau kaip 70 asmenų – nuo senelių iki anūkų. Prakalbos, bendravimas, daugelio šeimų parengta meninė programa, šokiai. Ir būtinai – vaidinimas. Kasmet vis kitas. Ir būtinai – Lietuvos istorijos temomis. Ir dr. J. Basanavičius slėpė Vasario 16-osios Aktą, ir šešėlių teatras pasakojo smagias tarpukario istorijas, kitaip atpasakotas Vilniaus katedros atkūrimas XVIII a. pabaigoje. „Gražuolė ir pabaisa“ pastatyta 2011 m. Šeimų sąjūdžio pokylyje. Gal kam bus įdomu suvaidinti namų ar kitoje aplinkoje…
Veikėjai
Meška (vyresnio amžiaus žvėris)
Lietuva (22 m. mergina)
Kareivis (apyjaunis, kvailoko veido)
Vestuvių liudininkai (komunistuojantys vyras ir moteris)
Padavėjas (sukto veido)
Lietuvių sukilėliai (tie patys vyras ir moteris, padavėjas, tik jau gerų, tautiškų veidų)
I PAVEIKSLAS
Stalelis, dvi kėdės. Atsirėmusi į atkaltę Lietuva tautiniais rūbais. Tyliai skamba J. Naujalio „Svajonė“.
Lietuva. Ir vienąkart, pavasari, Tu vėl atjosi drąsiai. O mylimas pavasari, Manęs jau neberasi… Sulaikęs juodbėrį staiga, Į žemę pažiūrėsi: Ir žemė taps žiedais marga… Aš diemedžiu žydėsiu.Po pauzės.
Lietuva. Mane kviečia į Maskvą. Pas Mešką. Dieve, kaip baisu. Meška žiauri, klastinga, nepaprastai stipri… Dieve, tokia galybė… tokia galybė. Ką gi dabar sugalvojo? Ar tik nebus sumaniusi pirštis? Laikai neramūs. Aplink karas. Ką man, jaunutei, daryt? Kur dėtis?
O jei nevažiuot? Tuomet pati ateis. Ir jau nebeišeis…
Važiuoju… Man ilgu, man ilgu… nerimsta mano širdelė…
Išeina. Scenos pabaiga.
II PAVEIKSLAS
Maskva. Kremlius. Stalas pamažu nukraunamas valgiais ir gėrimais. Meška tupinėja apie stalą, ragauja, čepsi. Nedrąsiai įeina Lietuva. Tyliai groja L. Utiosovo „Serdce“.
Meška. Zachodite, gostjei budete. Ajajai, kakaja krasavica. Lietuva… krasivoje imia. Nu, prašau, prašau, mieloji drauge… Jūs tokia maža, trapi, bejėgė… O formos… kaip lašelis tyro gintaro. O akys – kaip Baltijos jūros bangos… Ne, jūs valgykite, valgykite, gerkite. Į sveikatą… Aš turiu jums… revoliucinį pasiūlymą. Nu, mes visada, nuo neatmenamų laikų, buvome kaimynai, kartais draugai, kartais nelabai. Esi jauna, graži… Gimei, manęs neatsiklausus… Į sveikatą… Taigi, nasčiot pasiūlymo… Tekėkite, panele Lietuva, už manęs. Būsi laiminga, gyvuosi per amžius kaip meškos ausy…
Lietuva. Ne, ne… Aš laisva, nepriklausoma, jauna…
Meška. Nu, laikas, jau laikas ieškotis globos, užuovėjos. Laisva… kokia čia laisvė… vergauji imperialistams… vokietis fašistas kėsinasi į tavo garbę… Aš galiu, aš apginsiu…
Lietuva. Aš myliu Dievą, o jūs ten bedieviai, cicilikai…
Meška. Kakoj ten Dievas… Nėra Dievo. Opiumas liaudžiai. Aš pats sau Dievas. Nėra Dievo – nėra problemos…
Lietuva. Kad pas jus ten badas, skurdas… pati mačiau…
Meška. Kakoj, blin, skurdas?.. Medaus ir pieno upės teka. Ir platus gi kraštas mūs gimtasis. Proletariatas, kolūkiečiai ir darbo inteligentija laimingi dainas dainuoja, sotūs, laimingi, šiltai aprengti.
Lietuva. Sakė, kažkokie gulagai, lageriai, laisvės nėra, visur GPU…
Meška. Kas sakė? Kontros nedabitos? Ja drugoj takoj strany ne znaju, gde tak volno dyšit čelovek… Močit’ v sortire? Reikia, reikia, perauklėsim, blin, visus… Vor dolžen sidet’ v tiurme… Darbas išvaduoja…
Lietuva. Man čia lenkas piršosi, dabar jūs…
Meška. Lenkas? Lenkas impotentas… co to ja, co to moja kamizelka… Polskie vojsko motorove – všyscy na roverach. Propali bielopoliaki, nema. Nebėr, nebėr lenko. Nu, Lietuva… davaj, davaj… galvok.
Lietuva. Ne, ne… Man liūdna (laužosi).
Meška. Palauk, palauk… Savo rimtiems ketinimams patvirtinti aš turiu tau siurprizą.
Lietuva. Spėju, kad žinau… Dieve, širdis taip plaka… Nejaugi?..
Meška (į šalį). Ei, prezent s vynosom!
Padavėjas įneša tortą, panašų į Vilniaus Gedimino kalno bokštą. Tyliai suskamba Dalios arija iš B. Dvariono operos „Dalia“.
Lietuva. Ak, Vilnius – kaip stebuklas šventas! Pilis Gedimino, Aušros vartai ir Trys kryžiai, varpai bažnyčių! Į Vilnių, į Vilnių, tą mylimą šalį, prie Gedimino, prie bočių kapų!
Meška. Nu, kaip pasoga? Gera, gera… chorošo… Į sveikatą. Žaiskite, turėkite, džiaukitės. (Tyliai į šoną) Vilnius tavo, o tu… Meškos. Cha, cha, cha… Į Vilnių bėgai – ant meškos užbėgai…
Lietuva. Ačiū, ačiū jums, ačiū! Kokia nuostabi dovana! Bet jūsų pasiūlymo tekėti negaliu priimti. Negaliu, ir viskas. Jūs tokia didelė, plaukuota, negraži. O kokie jūsų dideli dantys, nagai…
Meška. Už ačiū sotus nebūsi. Priskirsiu jums kareivį. Kad prižiūrėtų, saugotų nuo pretendentų į ranką. Turėsite apsauginį. Na vsiakij požarnyj…
Įeina kareivis ir atsistoja kiek atokiau nuo Lietuvos.
Lietuva. Kad dėkui, man apsaugininkų pakanka. Kariai, šauliai, jaunalietuviai…
Meška. Čia nesiskaito. Čia „meškos paslauga“ vadinasi. Teks priimti, mergaite geltonkase. O nenori tekėti – palauksim. Nebūtume bolševikai, kad nerastume kelio į tavo širdį. Do skorogo… Ne plač, devčionka, projdut doždi. Meška verniotsia – ty tolko ždi!
Scenos pabaiga.
III PAVEIKSLAS
Kaip ir pirmojoje scenoje. Tas pats stalas, dvi kėdės. Kareivis savo kampe. Susimąsčiusi Lietuva stovi atsirėmusi į kėdės atkaltę. Tyliai dramatiškai skamba Roksanos arija iš K. Szymanowskio operos „Karalius Rodžeris“.
Lietuva. Leisk man prie ugnelės pasišildyt, –
Nevaryk į vieškelio audras!
Akmenėlis turi šaltą širdį –
Ir mažos našlaitės nesupras.
Iki žemės vėtra beržą lanksto, –
Ne berželį – o veikiau mane. –
Šiandie dar minu aš tavo slenkstį, –
O rytoj – tamsioji nežinia.
Kareivis. Vam pismo…
Lietuva. Kas čia rašo? (Atplėšia voką) O varge, Meška… (Skaito) Šiandien 15 valandą po pietų draugiški vestuvininkų būriai atvyks į balių. Prašome laikytis rimties ir atkelti vartus. Įspėju, jei elgsitės nedraugiškai ir nemeiliai – pasigailėsit. Būsite suvalgyti. Pasirašo – Meška.
Dieve, ką daryti, ką daryti?
Pasigirsta beldimas į duris, jis vis stiprėja. Atsilapoja durys ir įsiveržia Meška. Lietuva užsidengia akis rankomis ir bejėgiškai dreba iš baimės.
Meška. Nu, zdravstvuj, Lietuva! Ne ždali? Bus tau dabar socialistinės revoliucijos aktas! Oddajsia, ozoločiu!
Lietuva vis tyli.
Meška šiurkščiai priremia Lietuvą prie stalo, pradeda nurenginėti, rodo įvairius nepadorius gestus. Vis garsiau skamba A. Chačaturiano valsas iš M. Lermontovo „Maskarado“.
Lietuva (prievartaujama šaukia). Koks gražus mažytis mūsų kraštas!
Kaip lašelis tyro gintaro!
Myliu jį seniai audimų raštuos!
Ir dainose kaimo gimtojo!
Meška. Mauči, kaipmat gauni į snukį, blin!
Iš po nurengtų tautinių rūbų pasirodo pilkas audėjos ar siuvėjos chalatėlis ir skarelė, surišta už nugaros. Scenos pabaiga.
IV PAVEIKSLAS
Tas pats stalas, dvi kėdės, fone raudona vėliava arba raudona saulė. Šalia du liudininkai – darbininkas ir valstietė. Lietuva tais pačiais pilkais darbininkės rūbeliais. Įeina Meška. Tyliai skamba „Suliko“.
Meška. Šiandien istorinis momentas. Mūsų vestuvės. Pagaliau būsi priimta į mano garbingą šeimą. Ura, tovarišči! Rašykite: „Ką aš sujungiu – sujungiu amžiams. Gyvuok per amžius, būk laiminga, brangi Tarybų Lietuva!“ Ura, šampano!
Visi geria, kvatojasi, kraiposi. Lietuva stovi patempusi lūpą.
Meška. Ei, blin, nematau džiaugsmo! Sakyk, kad myli! Sakyk!
Lietuva. Gintarėlį tau nešu ant delno,
Baltijos lašelį tą nublankusį –
Lietuvos aš vardą švelnų
Tau nešu kaip saulę rankose.
Meška. Ei, garsiau, daugiau meilės, aistros!
Lietuva. Lietuva skambės tautų brolijoj
TSRS skambiausioji styga.
Lietuva grobikų jau nebijo:
Budriai saugo milžino Meškos ranka!
Meška. Nu-ka, parodyk, kaip myli savo meškutę! Garsiau! Sakyk, da zdravstvujet tovarišč Meška! Uraaaa… Padainuokim… Gde že ty moja Suliko…
Lietuva (rėkia vis garsiau). Jos vardas plienas! Dievaži,
Jai visa žemė lenkiasi, –
Ir sklinda apie ją plačiai
Legendos po pasaulį:
Galingi mūs Meškos pečiai
Laužia vartus į saulę!
Meška vis labiau girtėja, siūbuoja į šonus ir turavoja „Suliko“. Galų gale kniūbsčia krinta žemėn ir užmiega. Kartu nusigeria ir tiedu liudininkai, sukniumba ant stalo. Greta nuvargusi užmiega ir Lietuva. Scenos pabaiga.
V PAVEIKSLAS
Šioje scenoje jau viskas be žodžių. Visi ten pat. Miega. Pasigirsta karo garsai, šaudymai, sprogimai, praskrendantys lėktuvai, skamba „Im Osten nun marschieren wir“ ar panašiai. Triukšmo pažadinti buvę vestuvių liudininkai bunda, trinasi akis, persirengia, iš kišenių traukiasi ir rišasi baltus raiščius. Nuginkluoja kareivį, miegančią Mešką už kojų ištempia nuo scenos. Tuomet surenka išmėtytus tautinius rūbus ir vėl iš lėto perrengia Lietuvą, pudruoja, dažo lūpas ir skruostus. Karo muziką keičia Ievos Narkutės daina „Raudoni vakarai“ ar panašiai. Kaip užbaigti sceną – kiekvieno statytojo reikalas. Finalinės scenos kompozicijos sąsajos su 1987–1991 m. peripetijomis turbūt neišvengiamos.
UŽDANGA
