Eros, Thanatos, gustus

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Parulskis

Sigitas Parulskis. Tamsa ir partneriai. Romanas. V.: Alma littera, 2012. 254 p.

Jeigu būčiau romanistė, kaip gyva nesiimčiau jokios istorinės temos. Parašysi knygą, supuls istorikai, filosofai, kiti detalių ekspertai: ims šaipytis, baksnoti pirštais, kas ne taip, o kaip turėtų būti. Suprantama, jų pačių „idealiųjų“ romanų niekad nematėme ir nematysime: šito ir negali reikalauti. Be to, erudiciją eksponuojančios recenzijos rodo sveiką kritikos padėtį. Keista, bet polemikos įkarštyje atsidūriau ne kritikų, o autoriaus pusėje. Verta prisiminti, kaip A. Nyka-Niliūnas kadais priekaištavo romanui „Altorių šešėly“: „Liudas Vasaris yra tipingas homo socialis, asmuo, stovįs prieš visuomenę, bet niekados žmogus, stovįs prieš būtį. Visi jo konfliktai bei problemos sprendžiasi etinėje, t. y. grynai praktinėje plotmėje, niekad nepakildami į metafizinę.“ Lyg ir tiesa, negali nesutikti, o romanas vis vien unikalus, nelabai kam literatūros istorijoje yra su juo konkuruoti. Ar tik nebus panašiai ir su šios S. Parulskio knygos recenzentų „teisinga analitika“: priekaištai tarsi pagrįsti, formaliai įrodyti, o romanas vis vien neblogas, literatūriniu požiūriu vykęs. Apskritai jis gan panašus į pastarąjį A. Šlepiko romaną, bent jau tuo, kad nesitraumuojant skaityti sunku. Tik S. Parulskio įmantresnis, mat įvesta religinė dimensija – ir ji esminė. Vien ko vertas poetiškas credo:

„Vienintelė šventa upė – tikėjimo upė, ir srūva ji giliai manyje.“ Tiesa, dar galima nereikšmingai kabinėtis prie neapsendintos kalbos (pavyzdžiui, frazė „mali šūdą“ perdėm šiandieniška), dirbtinokai klijuojamų dialogų. Juose šmėstelėjęs S. Freudas – tarsi iš J. Camerono „Titaniko“: tartum vien dėl to, kad reikia identifikuoti laiko ženklus, idėjas. Tačiau romanas – nebūtinai grynuoliško intelekto produktas, todėl tokie kriterijai tebūnie antriniai. Taip pat ir poezija – tai nebūtinai vadinamasis geras skonis (nors paprastai to ir tik to iš jos tikimasi).

Keistas dalykas – atsainus pasakotojo neva ateizmas manęs neerzina, nes jis apskritai atrodo kaip simuliacija. Po kiekvienos knygos patikiu, kad S. Parulskis – labiau krikščioniškas negu antikrikščioniškas rašytojas. Juo labiau juk turi autentiškai cinišką santykį su parodomuoju dvasingumu, kurį neseniai pademonstravo, atsakinėdamas į Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos moksleivių klausimyną: „Labiau linkęs pirmiausia kreiptis į gydytojus, o tik paskui į metafizines instancijas. Na, yra tokia tradicija ištikus bėdai kreiptis į ką nors aukštesnį, bet manau, kad tai labiau įprotis, inercija. Kita vertus, tai ir terapija – kuo karščiau mes kreipiamės, tuo intensyviau mūsų imuninė sistema, mūsų savisaugos instinktai ieško kokių nors išeičių ir pakiša kokį nors paguodos prizą.“ Šalia tokio nuginkluojamai racionalaus tikėjimo aiškinimo bet kokie automatizuoti vapesiai hierarchų lūpose (dar ta nereflektuota leksika, „melskimės už darnią šeimą“ ir pan.) atrodo kaip satanizmo atmaina. Tačiau vis dėlto net mane erzina tie bibliniai romano intertekstai; atrodo, po V. Krėvės „Dangaus ir žemės sūnų“ jie jau turėjo galutinai išeiti iš mados, bet, pasirodo, ne… Siužete išnyra epizodinė kunigo figūra – kaip įprasta S. Parulskio kūryboje, baisiai nyki: net naivuolis pastorius iš „Septyniolikos pavasario akimirkų“ gerokai simpatiškesnis. Nepaisant įkyrių paralelių su ST, yra nemažai originalių teosofinių pasažų, pavyzdžiui: „Esu tėvas ir pasiverčiu savo sūnumi, kad galėčiau sūnaus lūpomis maldauti atleidimo už pasaulio nuodėmes žmonėms, kurių nepažįstu, bet kuriuos sukūriau ir paleidau į pasaulį… Prašyt atleidimo savęs paties… Kam aš juos kūriau? Kad mane garbintų. Kam aš juos žudau? Kad manęs bijotų. Jeigu žudysiu, bijos ir garbins. [...] Kodėl nužudžiau vienintelį savo sūnų? Kad matydami, kas gali atsitikti, jie visi manęs bijotų. Jeigu jau galiu nužudyt vienintelį sūnų, ir tokia baisia, kankinio mirtimi, vadinasi, su kitais, nepažįstamais žmonėmis galiu daryti, ką tiktai noriu – deginti, kapoti, pjaustyti, smaugti, ką noriu, ką tiktai noriu, ką tiktai noriu…“ (p. 99–100) Sakykit ką norit, tačiau Trejybės fenomenas apmąstytas netrafaretiškai. Žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą – vadinasi, niekšystės ar bent destruktyvus pyktis turėtų būti būdinga ir Dievui, o žmogus gali būti trilypis: bent jau tokią loginę seką išskaičiau. Iš čia ir kita schema: pasaulio pabaiga – kaip reguliarus ciklas. Holokaustas – tai jau įvykusi Apokalipsė, parodžiusi šėtonišką gyvybės nuvertėjimą. Gali būti, priešiškai nusiteikusius kritikus atstūmė ir pornografiniai pasažai, nors jie irgi motyvuoti tos pačios logikos (Dievas kaip spėjamas erosas).

Pusę knygos mito prikūrė žiniasklaida, su pasimėgavimu skalambijanti žodį „žydšaudžiai“. Nepajėgiu suprasti, kodėl „Alma littera“ neperleidžia I. Šeiniaus romano „Siegfried Immerselbe atsijaunina“. Juk puiki knyga, ir itin aktuali; įtariu, ne visos kartos skaičiusios. Ant viršelio puikuotųsi fotografija iš neonacių eitynių.

Marčėnas ir kt.

Aidas Marčėnas, „Sakiniai“, menkoji eseistika, Metai, 2013, Nr. 3, p. 44–67

Įdomus kovo „Metų“ numeris, gal net metų geriausias. Kaip visad meditatyvūs R. Tamošaičio svarstymai: su juo, tarsi tarpukaryje su A. Jakštu, gali nesutikti, tačiau gerbi pastangą ramiai paaiškinti savo (mano galva, gan emocingą) literatūros matymą, šviečiamąjį imperatyvą. D. Opolskaitės, kurią laikau gera pasakotoja ir stebiuosi, kodėl jos antroji knyga dūla leidyklose, apsakymas. Vis dėlto pirmoji vieta neabejotinai tenka A. Marčėno eseistikai, smarkiai pagerinančiai bet kurį „Metų“ numerį. Joje, jeigu teisingai išskaičiau iš užuominų, nuskamba šiokia tokia autoriaus aimana – dėl galbūt neįvertintos „Dievų taupyklės“. Gal ir tikrai. Kažkokio atšiaurumo turi literatų bendruomenė: jeigu žmogus nerašo taip, kaip tikimasi, nuo jo tarsi atsitolinama (pirmas į galvą ateinantis pavyzdys – LLTI dvyliktuko rezultatai, disciplinuojantys „kokybę“). Spėju, tai skatina lipdytis į kažkokias keistas grupes, draugijas, draugystes, gilėjant plyšiams tarp draugų, oponentų ir antagonistų (jei ne priešų). Bet autorius turėtų suprasti, kad jis pritraukia labai lokalų kontekstą – o kaip tą knygą perskaitytų jo visai neišmanantis žmogus (tarkime, prancūzų ar vokiečių poetas)? Ir nujautrinti šiaip jau beveik nesusieinančias sąvokas „kontekstas“ ir „kokybė“, nes ne visada globalios perspektyvos užtikrina aksiologinį knygos pamatymą „iš paukščio skrydžio“. Aišku, dar figūruoja tokia kategorija kaip „skonis“ (sako, juo ir paremti įvairūs rinkimai), kurios esu arši nekentėja. Tik dar neradau, kuo ją pakeisti, todėl pati iš bėdos retsykiais vartoju. Visuomet įdomu, nuo kada žmogus įgauna pasitikėjimo kvestionuoti, turi jis pats tąjį „skonį“ ar ne. Tarp doktorantų tarsi madinga vadinti (ar bent laikyti) save „gurmanais“, „melomanais“, „sinefilais“ ir panašiai. Taip pat mėgautis glamūro estetika, tačiau be teorinės motyvacijos; vien dėl to, kad tai esą „gražu“ ir „skanu“ (!), o iš tikrųjų – tik atitinka normatyvinę grožio sampratą, reklamos sugestijuojamus kanonus (kurių buitinį poveikį geriausiai reprezentuoja liūdnai pagarsėjęs gatvės stilistas). Esu rafinuotas, tačiau neatmetu ir plebso interesų, nes… taip reikia, to reikalauja geras tonas. Komiška pati elitiškumo pretenzija, svarbi steigiant save kaip demokratiškos kultūros išpažinėją, bijantį pasirodyti popkultūros neišmanėliu. M. Prousto romanuose esama personažų, kurie verčiau jau reikš nuomonę apie pašnekovo išgalvotą neegzistuojantį menininką, negu prisipažins tokio negirdėję.

Su A. Marčėnu, pasirodo, esu turėjusi bendrą įprotį – trečią valandą dienos pasižiūrėti „Simpsonus“. Nors gal tai masinis (poetų ir doktorantų) įprotis. Kai klausausi arba skaitau jo eilėraščius, atrodo, kad aišku, kaip tie tekstai padaryti, sukonstruoti, tačiau pati net paviršutiniškai pamėgdžioti to „metodo“ nesugebėčiau. Ir tai, kaip čia kukliau pasakius, priverčia nutilti.