CHARLES BUKOWSKI. Eilės

 

 

aš prieš pasaulį

kai buvau mažius,

vienas iš man užduotų klausimų buvo toks:

mieliau suėstum kibirą šūdo

ar išgertum kibirą myžalų?

nesunku, pamaniau.

„tai nesunku, – atsakiau, – renkuosi

myžalus.“

„o gal mes priversim tave daryti ir tą, ir tą“, –

pareiškė jie.

buvau naujokas tame

rajone.

„ane?“ – pasitikslinau.

„ane!“ – atsakė man.

 jie buvo keturiese.

 „ane, – pakartojau, – jūs ir kieno

 armija?“

 „nereikės jokios armijos“, –

 pareiškė didžiausias iš ketverto.

 pyliau kumščiu jam

 į pilvą.

 tada visi 5 kalėmės,

parkritę ant žemės.

 jie trukdė vienas kitam,

 bet vis tiek jų buvo

 per daug.

ištrūkęs, dėjau

į kojas.

„mižnius! mižnius! – rėkė jie. –

varai namo pas mamą?“

skuodžiau nesustodamas.

 jie buvo teisūs.

iki namų visą kelią bėgau,

tada keliuku, per

verandą įlėkiau

į vidų,

 kur tėvas mušė

 motiną.

 ji spiegė.

 ant grindų voliojosi duženos.

 puoliau tėvą mojuodamas kumščiais.

 stiebiausi, bet jis buvo per aukštas,

 tegalėjau duoti jam tik

 į kojas.

 tada – raudonos, purpurinės ir

 žalios spalvos žybsnis,

 o aš pats – ant grindų.

 „tu, pyzduk! – iškošė tėvas, –

 kad man nesikištum!“

 „nemušk mano berniuko!“ – suklykė

 motina.

 bet man buvo gera, nes tėvas

 jau nebemušė

 jos.

norėdamas tai užtvirtinti, atsikėliau ir vėl

 puoliau tėvą, mojuodamas kumščiais.

 tada dar vienas spalvų žybsnis,

 o aš ir vėl

ant grindų.

kai dar kartą pakilau,

 tėvas sėdėjo ant vienos kėdės,

o motina

ant kitos,

abu lyg niekur nieko sėdėjo ir

žiūrėjo į mane.

aš išspūdinau į koridorių, o tada

į savo kambarį, kur atsisėdau

ant lovos.

pasiklausiau, ar tikrai

 daugiau nebesigirdi

 mušimo garsų ir

spiegimo.

 nesigirdėjo.

 tuomet nebežinojau, ką

 veikti.

nieko gero nebuvo lauke

ir nieko gero

viduj.

 tad sėdėjau, ir tiek.

 paskui pamačiau vorą, ant lango mezgantį

tinklą.

susiradau degtuką, priėjau arčiau,

brūkštelėjau ir tą vorą

 sudeginau.

tada pasijutau geriau.

daug geriau.

Iš rinkinio „Betting on the Muse: Poems and Stories“ (1996)

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

ateiviai

galite netikėti,

bet yra žmonių,

kurių gyvenime

labai mažai

įtampos ar

susikrimtimo.

jie gerai rengiasi, valgo

gerai, miega gerai.

jie patenkinti

savo šeimos

gyvenimu.

pasitaiko jiems ir

skausmingų akimirkų,

bet šiaip tai

jie ramūs ramutėliai

ir dažniausiai jaučiasi

puikiai.

o kai miršta,

miršta lengva mirtimi, paprastai

miegodami.

galite netikėti,

bet

tokie žmonės iš tikrųjų

egzistuoja.

tačiau aš jiems

nepriklausau.

o ne, aš jiems nepriklausau,

aš

nė iš tolo

jiems

nepriklausau.

jie

ten,

o aš

čia.

Iš rinkinio „The Last Night of the Earth Poems“ (1992)

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

savižudėlis

nuėjau į patį prasčiausią barą

vildamasis, kad mane

užmuš.

bet viskas, ką pavyko padaryti,

tai

vėl prisiliuobti.

 

dar blogiau: baro senbuviai

galiausiai

net priėmė kaip savą.

dėjau pastangas, kad išmuštų iš nebeištiesinamų vėžių,

o baigėsi viskas

man statomais gėrimais,

kai tuo metu

koks nelaimingas

šunsnukis tysojo ligoninės

lovoj,

visas apkaišytas

vamzdeliais,

ir velnioniškai kabinosi

gyvenimo.

 

mirti man nepadėjo

niekas,

gėrimams nepaliaujant plūsti,

rytojaus dienai lūkuriuojant manęs

su savo plieniniais pančiais,

su vimdančia

beveidyste,

su neįsisąmoninta

elgsena.

 

mirtis ne visąlaik

skuba, kai

jos šaukiesi,

ar šauktumeis

jos

iščiustytuos

rūmuos,

ar jūrų laineryje,

ar prašmatniausiame

(ar prasčiausiame)

bare žemėje.

 

šitoks įžūlumas

tik verčia dievus

kraipyti galvas ir

atidėlioti.

 

žinau, ką sakau: man

72-eji.

 

Iš rinkinio „Slouching Toward Nirvana: New Poems“ (2005)

 

šitos ugnies

kartais atrodo, dievai

tyčia stumia mane

į ugnį,

kad

iškriokčiau

kelias geras

eilutes.

jie nė nesiruošia

išleisti mane į pensiją

su šilko skarele ant kaklo

skaityti paskaitų

Jeilyje.

dievams reikia, kad

linksminčiau juos.

visi kiti

jiems turbūt baisiai

nuobodūs,

man irgi.

o dabar štai žiebtuvėlis

išsibaigė.

sėdžiu

 

beviltiškai

spragsindamas.

šitos ugnies

dievai man

gaili.

Iš rinkinio „The Continual Condition“ (2009)

 

mama

štai aš

žemėje

prasižiojusia

burna,

bet

negaliu ištarti net

mama,

o

šunys, bidzendami pro šalį, sustoja ir čiurškia

ant mano akmens; viską pakeliu,

išskyrus saulę,

ir mano kostiumas atrodo

nekaip,

ir iš kairiosios

rankos likučių

nuo vakar

ne kažin kas belikę; primena arfą,

tik neskamba.

girtuoklis

su cigarete lovoje mažų mažiausiai

gali išjudinti

33 vyrus ir

5 gaisrines.

aš

negaliu

nič

nieko.

bet p. s. Hektoras Ričmondas gretimam

kape galvoja tik apie Mocartą ir karamelines

kirmėles.

visai

niekam tikusi

draugija.

Vertė Andrius Patiomkinas