„Poezijos pavasario“ pabaigos
Ulisavimai
JURGA TUMASONYTĖ
Kaune „Poezijos pavasaris“ man prasidėjo dar balandžio pabaigoje, kai vaikščiojau varliagyvių nušokinėta pieva netoli Nevėžio ir galvojau, kad jeigu kas nors aprašytų maišą, į kurį dedamos varlės ir kontrabanda plukdomos į Prancūziją, tai būtų visai puikus eilėraštis.
Vėliau atėjo vėlyva gegužė, poetai suskato sveikinti kits kitą su pagaliau prasidėjusiu pavasariu, nors saulė jau tvieskė ne prasčiau nei kokiuose tropikuose. Taigi senas ir storas „Poezijos pavasaris“ prasidėjo. Feisbuke iš karto pasipylė įvairios nuotraukos, lyg nebylus, sukarpytas kinas iliustruojančios buitinę erdvę, kurioje moterys ir vyrai skaitė įvairių temų, problemų ir meninio lygio tekstus. Kai kurių poetų galima pasiklausyti vaizdo įrašuose. Aišku, bekūnė galimybė dalyvauti renginiuose per kompiuterio ekraną yra tiesiogine šio žodžio prasme dvasinga ir labai neobjektyvi. Todėl keliuose renginiuose aš vis dėlto apsilankiau, pagarbiai atstačiusi pečius apdovanojimų pompastikai ir kibirais krentančiam lietui.
Autorės nuotrauka
Kaune yra toks aukštas bokštas, į kurį įsilipa kompozitorius Giedrius Kuprevičius ir tarsi lėlininkas pradeda makaluoti varpais. Jie daužosi ir per centrą nuvilnija šventadienio muzika. Varpais paskaninta buvo ir tuokart prie Karo muziejaus vykusi poezijos popietė. Dėkui dievams, čia eilėraščius skaitė ne tik vietiniai, bet ir atvežtiniai poetai – visi stengėsi kuo trumpiau ir taikliau. O stengtis iš tiesų buvo prieš ką, mat priešais bokštą, lyg fasuoti žirneliai, žaliavo aukštesniųjų klasių moksleivių uniformos. Deja, tai nebuvo ženklas, kad vėl ima formuotis Alfonso Nykos-Niliūno laikų jaunieji poezijos mėgėjai, žvitrieji ateitininkai. Mokiniai klusniai sėdėjo arba stovėjo priešais poetus: kas rakinėjosi mobiliuosius, kas grabinėjosi šonus, kas tyliai šnekučiavosi. Žodžiu, paaugliai ir taip turėjo veiklos, o viena iš renginio vedėjų, poetė Erika Drungytė, vis tiek stengėsi mokinius edukuoti, pabrėžti, kaip svarbu pamatyti gyvus rašytojus, o ne tik skaityti jų tekstus iš vadovėlių. Visgi viena akiniuota mergaitė klausėsi – stebėjau ją. Ir net šypsojosi ir juokėsi tose vietose, kur reikėjo nusijuokti. Kai tik mokytojos, nesulaukusios renginio pabaigos, išėjo, mokiniai taip pat prasiskirstė – liko tik keletas su jau minėtąja mergaite. Pabaigoje vėl nuskambėjo varpai – žinote, vis dėlto baisiai geras dalykas. Daug geresnis nei bardų muzika, vis dar įterpiama tiek į jaunų, tiek į vyresnių poetų skaitymus.
Autorės nuotrauka
Na, o tos dienos kulminacija – vyšnia ant cukrelio – buvo „Poezijos pavasario“ laureato vainikavimas Maironio lietuvių literatūros muziejaus kiemelyje. Artėdama link muziejaus, pasijutau lyg bažnytiniuose atlaiduose: vyrai – tvarkingais kostiumukais, moterys – šventiniais gintarų karoliais. Mediniai suolai, surikiuoti kiemelyje, lūžte lūžo nuo žiūrovų, priešakyje – tautiniais kostiumais apsitaisę lietuviai ir lietuvaitės dalino gėles laureatams. Už manęs sėdinčios senutės pradėjo diskutuoti, kokia mirtimi mirė didis poetas Vytautas Mačernis, kuriais metais tai buvo ir kaip giliai toji skeveldra kirto. Su didžiu patosu klasikų eilėraščius skaitė aktorius Petras Venslovas, jo jaunesnysis kolega Saulius Čiučelis kiek kukliau deklamavo Vinco Mykolaičio-Putino šedevrą. Už manęs sėdinčios senutės nutarė, kad aktoriai skaito labai gražiai – taip, kaip ir derėtų skaityti. Visada truputį juokingi atrodė renginyje kalbėję politikai, tarsi tie patys mokinukai žaliais švarkeliais, atvaryti pasakyti kažką apie kažkokius dalykus ir dar susikaupus, tvarkingai jų klausytis. Garbingajai laureatei Tautvydai Marcinkevičiūtei užrišta laureato juosta. O tos austos juostos yra iš tiesų keistas reiškinys. Mano amžinatilsį senelis, dirbęs fermoje, jų prisikabinęs turėjo visą sekciją – vis gaudavo kokio jubiliejaus proga.
Autorės nuotrauka
Įspūdis sėdint tame kiemelyje priminė grįžimą į ištakas – tai yra pirmąjį „Poezijos pavasarį“. O ir didžioji žiūrovų dalis, rodos, atėjo būtent iš ten. Gamta tikriausiai taip pat neapsikentė tų anachronizmų ir įsisupo tarp klausytojų, rūgodama griaustiniu ir pakaušius daužančiu lietumi. Žmonės sugužėjo į vidų, o straipsnio autorė parbėgo namo.
Vilniaus universiteto kiemelyje vykęs baigiamasis renginys atrodė gyvesnis, jame šurmuliavo vaikai, įvairūs geri ir nelabai rašytojai, filologai bei kitokie klausytojai. Įspūdis, kad renginys skirtas išimtinai tik senjorams, čia nepasitvirtino. Aišku, kiemelyje spietėsi nemažai veidų, tik ir laukusių, kol viskas pasibaigs ir bus galima keliauti į vakaro pratęsimą. Lietus neaplenkė ir šio kiemo.
Vėliau tame pačiame feisbuke perskaičiau vieno neseno poeto padėką šio festivalio rengėjams už tai, kad jis išvažinėjo provincijas, daug išgėrė, jaudinosi, o poezija galų gale vis tiek viską apvainikavo. Iš tiesų, šis tarptautinio masto renginys turėjo būti smagus dalyvavusiems arba pastebėtiems ir visai pradedantiems – tiems tai tikrai turėjo būti nemažas įspūdis. Sąmoningai nepradėsiu svarstyti, ar apdovanotieji apdovanoti teisingai, kedenti vidines intrigėles. Juk aš visai ne apie tai.
Mintyse jau audžiu apdovanojimo juostą raitytomis raidėmis tiems, kurie patys renginyje niekada neskaito: tiesiog klauso poetų ir nejaučia nė mažiausio nuobodulio. Jaučia tik šventę ir pagaliau atėjusį pavasarį. Jiems šis festivalis ir kalbėjo, jiems šie visi tradiciniai ir netradiciniai skaitymai buvo skirti. Ateityje palinkėčiau ir toliau nevengti senoviškos baigiamųjų renginių koncepcijos – gal net kaip tik grįžti į dar senesnius laikus, pavyzdžiui, XIX a. pradžią, ir būti pompastiškiems iki pat galo.
satenai.lt
