Performanso renesansas

Debiutai

Reikšmingas fenomenas Lietuvos meno pasaulyje – VAIDA TAMOŠEVIČIŪTĖ – įvairių sričių menininkė, dažnai sulaukianti nuostabos šūksnių dėl drąsos naudoti nuogą kūną tapybiškai, mintims surišti, tačiau šįsyk ji atsiskleidžia nauju – kuratorės – amplua. „CREATurE Live Art“ – dėmesio vertas performansų festivalis, vyksiantis birželio 13–16 dienomis Kaune. Tik prieš rausiantis į jo struktūrą dera pagvildenti ir jo iniciatorės asmenybę.

– Ar Tavo gyvenime būta daug „arba–arba“? Tapyba ar filologija turbūt vienas iš jų?

– Na, „arba–arba“ yra neišvengiama gyvenimo dalis, pertikrinti prioritetus ir pasirinkti turime dažnai. Stengiuosi vadovautis širdim ir nuojauta, dažniausiai pavyksta, nes man svarbiausia daryti tai, ką mėgstu, kitaip negalėčiau dirbti. Tapyba ar filologija – svarsčiau tokį klausimą dvyliktoje klasėje, bet niekada nesigailėjau dėl pasirinkimo, šioks toks polinkis rašyti išliko, bet žodžiai man tik papildo vizualią kūrybą, kalba paklūsta daug sunkiau, reikia pasikankinti, o vaizdiniai gimsta natūraliai.

– Esi plataus spektro menininkė – žemės menas, tapyba, performansai. Kokia yra Vaida skirtingose meno srityse? Kas jai svarbiausia kiekvienoje iš jų?

– Visose srityse esu ta pati Vaida. Vis tiek viskas prasideda nuo minties, o žemės menas, tapyba ar performansas yra tik priemonės jai išreikšti. Pastaruoju metu esu daugiau linkusi į performansą, bet turbūt tai tik toks etapas, niekada nepamiršau tapybos, pasiilgstu dažų kvapo, teptuko slydimo per drobę ir vėl grįžtu prie jos. Man ji tokia pat svarbi kaip ir performansas ir tarp jų matau daug panašumo: svarbus vizualumas, spalva, vidinių patyrimų perteikimas. O performanse ir žemės mene svarbus pats procesas, ne tik rezultatas. Visuose mano darbuose – tiek žemės mene, tiek tapyboje, tiek performansuose – vyrauja monotonija ir kartojimas, tuo jie panašūs. Temos taip pat pereina iš vienos srities į kitą, susipina, papildo viena kitą. Skirtinga meno priemonė man tarsi skirtingas bendravimo aspektas. Tapyba – uždariausia, tai individualus pokalbis tik su savimi. Žemės menas – pokalbis su žeme, vieta, aplinka, erdvės pajautimas. Ypač mėgstu žemės meną kurti labai tiesiogiai – iš pačios žemės, tiesiog norisi sukišti rankas į žemę, pajausti energiją, turbūt čia atsiliepia šaknys, kaimo ilgesys. Performansas – pats atviriausias ir kartu pats intymiausias pokalbis tiek su savimi, tiek su žiūrovais, kurių reakcijas jauti tiesiogiai, čia ir dabar, jie daro įtaką kūrinio nuotaikai ir atmosferai.

– Ką galima laikyti performansu, o kas į apibrėžimą nebepatenka?

– Šiuo metu performansu visi laiko ką tik nori. Man performansas yra konceptualaus, vizualaus meno rūšis, vykstanti laike ir erdvėje, menininkui naudojant savo (arba retais atvejais kito) kūną, tai nesuvaidintas, o išgyventas paties menininko vidaus kūrinys. Aš norėčiau nuo performanso atskirti visus kitus performatyvius veiksmus – šokį, teatrą, cirko ir kitus pasirodymus, turinčius aiškų, surepetuotą, kartojamą veiksmą. Aišku, yra išimčių ir įvairių žanro jungčių bei maišymosi. Darosi vis sunkiau atskirti.

– Ką pati stengiesi išgvildenti savo performatyviais seansais?

– Save. Nors kartais ir kitus.

– Daugelyje savo performansų naudoji nuogą kūną it drobę, nevengi žymių (pavyzdžiui, savižalos akcentų). Kiekvienas performansas neša žinią atskirai ar jie kartu susilieja į visumą, iš kurios būtų galima lipdyti tavo asmenybę?

– Kiekvienas turi atskirą savo žinutę, bet kartu jie glaudžiai susiję, išaugę vieni iš kitų. Na, taip, iš jų galima nulipdyti mano asmenybę, tai ir bandau padaryti, kiekvieną kartą jai suskilus. Savotiška meno terapija.

– Kokią svarbą atliekant performansus turi daiktai? Ar žmogus yra pajėgus pats iš savęs sukurti meninį veiksmą, nenaudodamas medijų idėjai perteikti?

– Man asmeniškai objektai yra svarbūs. Kartais galima apsieiti be jų, bet daiktai neša žinutę, vien nuogas kūnas to padaryti negalėtų. Man svarbios visos detalės – aplinka, spalvos, šviesa, garsas, žiūrovų reakcijos, net kvapai. Performansas yra patiriamas visomis juslėmis, ne vien akimis. O medijos tikrai ne visada reikalingos, pats tikriausias performanso patyrimas yra tiesioginis, fotografija ar videomenas jau vėl perteikia kitokią žinutę.

– Neilgai trukus sulauksime ir performansų festivalio „CREATurE Live Art“, kurio bendraautorė esi kartu su Daina Pupkevičiūte (Daina Dieva). Kuo antrasis „CREATurE Live Art“ skirsis nuo pirmojo? Kokia evoliucija vyko pastaruosius metus?

– Festivalis išlaikys savo kuratorinę liniją, struktūrą nepakitusią. Festivalio esmė nesikeičia, kaip ir pernai jį sudarys menininkų pasirodymai ir performansai, videofilmų ir dokumentacijos programų peržiūros, kūrybinės dirbtuvės, diskusijos ir pristatymai, vieną iš vakarų vainikuos eksperimentinės muzikos koncertas. Kaip ir pernai, pristatysime nemažą būrį užsienio menininkų, taip pat ir gerai žinomų Lietuvos menininkų. Mūsų festivalis siekia edukacinių tikslų tiek sau, tiek žiūrovams, todėl šiemet į programą įtraukėme ir keletą paskaitų.

– Lietuvoje performanso atlikėjų abiejų rankų pirštais turbūt nė nesuskaičiuosi. Kaip manai, kodėl mūsų šalyje tai nėra pernelyg sklaidus dalykas?

– Na, dviejų rankų pirštų gal net ir neužtektų. Performansus atliekančių menininkų tikrai nėra tiek mažai, tiesiog tikrai tam trūksta sklaidos. Tai vienur, tai kitur šmėsteli žodis performansas, pastaruoju metu net itin dažnai (darosi baisu, kad jis tampa madingas ir reiškia nebe tuos veiksmus, kuriuos turėtų reikšti, tiesiog termino painiava). Lietuvoje performansas nėra įtvirtinęs savo pozicijų galbūt visų pirma todėl, kad jis nėra niekur institucionalizuotas, nėra priimtas kaip lygiavertė šiuolaikinio meno forma ir nėra patekęs į aukštąsias mokyklas kaip disciplina. Todėl nesusiformuoja ir neužauga performanso kūrėjų ir žiūrovų bendruomenė. Tačiau kartais vogčiomis kažkur įsibrovusi performanso bacila užkrečia jaunus menininkus ir kuriam laikui, kol neišblėsta entuziazmas, veikla toje srityje suaktyvėja. Man pačiai skirtingu metu teko mokytis pas tris POST ARS chuliganus (Robertą Antinį, Česlovą Lukenską ir Aleksą Andriuškevičių), greičiausiai tai nepraėjo be pėdsako, manau, sklaida ir tęstiniai procesai visgi vyksta, gal ne taip garsiai ir ne tokiais mastais, kaip norėtųsi, bet vyksta.

– Apibūdink būsimus svečius, ko galime iš jų tikėtis?

– Svečiai labai skirtingi. Būtų galima aptarinėti kiekvieną atskirai. Yra menininkų, turinčių labai aiškią koncepciją ir darbų modelį, o yra ir tokių, iš kurių net mes nežinome ko tikėtis. Vis dėlto tai yra gyvas menas, nemaža jo dalis – netikėtumas. Aišku, galima įtarti būsiant eksperimentų, naujovių, intervencijų ir tikrų, nesumeluotų patyrimų. Nors menininkų sulauksime tik iš Vokietijos ir Švedijos, iš tiesų vien jau menininkų tautybių įvairovė žada tikrai skirtingų patyrimų ir skirtingo mentaliteto dvelksmą (Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Gabono, Baltarusijos, Meksikos).

– Kokiai publikai skirtas šis festivalis?

– Pačiai įvairiausiai. Smalsiai, atvirai, jautriai.

– Kokius esminius skirtumus pastebi tarp užsienio ir lietuvių performanso menininkų, kokios temos jiems ir mums yra svarbiausios?

– Priklauso nuo to, kas tas „užsienis“. Skirtumų tikrai yra, ypač šalyse, kuriose stipri performanso tradicija, jaučiasi tam tikri išskirtiniai bruožai, būdingi būtent jiems. Vieni – teatrališkesni, linkę į šou elementus, efektus, kiti – į savo kūno fizinių ir psichologinių ribų paieškas, treti – į interaktyvius veiksmus su žiūrovais, meno įterpimą į viešąsias erdves, tarsi netyčia įsiveržiantys į besisukantį, užprogramuotą miesto gyvenimą ir jį supurtantys, išmušantys iš įprasto ritmo. O lietuviai – įvairūs. Kadangi nėra vientisos formuojančios mokyklos, galime rasti menininkų, kuriančių visais šiais būdais. Nemažai daliai lietuvių išskirtini tautiniai bruožai yra kančia ir melancholija. Nevengiame opių problemų ir egzistencinių klausimų, bet kartais tampame labai lyriški ir poetiški, kaip tas amžinai pilkas Lietuvos dangus, šou elementų ir vaidybos pas mus mažiau, nors pamažu daugėja ir to…

Kalbėjosi Indrė Bagušinskaitė

satenai.lt