Tragiškoji didybė
tavo pirštų darbą, –
į mėnulį ir žvaigždes,
kas yra žmogus, kad jį atsimeni,
kas yra mirtingasis, kad juo rūpiniesi?
Tu padarei jį tik truputį žemesnį už save
ir apvainikavai jį garbe ir didybe. Tu padarei jį savo rankų darbų šeimininku, padėjai visa prie jo kojų. Avis ir jaučius – visus aliai vieno – ir laukinius gyvulius, padangių paukščius bei jūros žuvis ir visa, kas tik keliauja jūrų takais.
Ps 8, 4–9
Ar kas gali būti smagiau ir teisingiau, kaip skaityti tokias eilutes švytintį, kvepiantį gegužės rytmetį, pilną gyvybės ir grožio? Avių ir jaučių, laukinių gyvulių ir keliautojų jūrų takais, tiesa, nematyti ir negirdėti, bet užtat – paukščiai, paukšteliai, paukštyčiai. Aibė jų ir jų balsų. Kikiliai, strazdai, varnėnai, ratus sukančios kregždės, rodos, tuoj šmurkštels viena pro langą, nusileis ant stalo, pažvelgs protinga akimi. Ir kas žino, gal išgirstum, ko negirdėjęs apie šventųjų raštų paslaptis, ši giminė juk yra mokyta klausytis Evangelijos ir šlovinti visagalį Kūrėją.
Deja, mums sunkiau, nepaisant viso smagumo. Gal dėl to liturgija ir apkarpo šią psalmę, išima ją iš rėmų, kurie gaubia himną žmogaus didybei. Psalmė prasideda ir baigiasi vienodais žodžiais: VIEŠPATIE, mūsų Dieve, koks nuostabus tavo vardas visoje žemėje! Giesmės autoriui tai atsakymas į klausimą, kas yra žmogus; vienintelis raktas, galintis atrakinti duris į kūrinijos kilmės, prasmės ir tikslo mįslę. Medituodamas beribį dangaus skliautą, žvaigždes ir mėnulį, kurie atspindi Kūrėjo galybę ir skelbia nuostabųjį jo vardą, biblinis poetas nejučia ima lyginti savo naktinį reginį su žmogaus figūra. Dangaus kūnai ano meto Artimųjų Rytų religijose laikyti amžinybės simboliu, bėgančio laiko valdovais, net jeigu pati Biblija jų ir neapdovanoja dieviškumo aura. Jų akivaizdoje žmogus atrodo tik nereikšminga dulkė, silpnumo ir laikinumo įsikūnijimas. Abu hebrajų kalbos sinonimai – adam ir enoš, kuriais psalmė įvardija žmogiškąją būtybę, yra susiję su mažumo ir mirtingumo kategorijomis. Klausimas „Kas yra žmogus, kad jį atsimeni?“ (galima būtų versti: „Koks tu esi, kad atsimeni žmogų?“) išreiškia nuostabą ne dėl žmogaus didybės, bet priešingai – dėl Kūrėjo palankumo ir dosnumo tam savo kūriniui, kuris anaiptol nėra pats įspūdingiausias ir vertas daugiausia dėmesio kūrinijos hierarchijoje. Psalmės autorius apstulbęs: mirtingasis žmogus apvainikuotas garbe ir didybe, jam pavesta tęsti pasaulyje paties Dievo darbus.
Humanizmo apologetai neturėtų per daug krykštauti, perskaitę sakinį, kad žmogus esą sukurtas tik truputį žemesnis už Dievą. Ankstesnis kanoninis lietuviškas vertimas čia minėjo angelus. Sigitas Geda vertė panašiai: „Tu sukūrei jį kiek menkesnį nei dangaus angelai.“ Ši psalmės eilutė (kaip ir kelios kitos vietos) sunkiai išverčiama ir leidžia ne vieną interpretaciją. Hebrajišką žodį elohim pavertė angelu ne kokie nors tamsūs ir tendencingi lietuvių redaktoriai, bet pati Septuaginta, graikiškasis Senojo Testamento vertimas. Elohim yra bendrinis dievą ar dievybę nusakantis daiktavardis; jis taip pat gali reikšti ir vadinamąją Dievo tarybą, tam tikrą angelų susirinkimą, kuris minimas keliose Biblijos knygose. Taigi žmogaus lyginimas su angelu (pastarojo naudai, nes Dievo kūrinių piramidėje jis vis dėlto aukščiau už žmogaus sūnų) nėra laužtas iš piršto. Naujausi vertimai linkę čia sakyti Dievas ar dievas (-ai), bet esama vertėjų, kurie tebesilaiko senosios paralelės su angelais. Bet kokiu atveju dabartinė lietuviška redakcija (tu padarei jį tik truputį žemesnį už save) yra netiksli ir klaidinanti. Matyt, pernelyg pasikliauta šios psalmės artumu pasaulio sukūrimo poemai Pradžios knygoje, kur žmogus (beje, Dievui konsultuojantis su savo taryba) padaromas pagal mūsų paveikslą.
Ką reiškia žmogaus sūnui būti šiek tiek mažiau nei dievui ar angelui, išaiškinta toliau, vardijant būtybes, kurios padėtos žmogui po kojomis. Viskas būtų gana panašu į garsiuosius Mieželaičio posmus, jeigu ne pastaba, kad gamtos valdovas pats tėra pavaldinys ir kad jo valdžia Dievo sukurtam pasauliui siekia tiek, kiek leista šeimininko ir kiek tai atitinka jo planus. Kuo virsta šio principo nesilaikymas, nesunku įsitikinti. Visi siaubingiausi nusikaltimai žmoniškumui prasidėdavo humanistinio patoso antplūdžiu. Globalus gamtos plėšimas ir niokojimas tapęs šiandien bene svarbiausia žmonijos problema.
Dėl nepasitikėjimo humanizmo idėjomis („Žmogus – tai skamba išdidžiai!“) būtų galima atrėžti, kad nė kiek ne mažiau nekalto kraujo pralieta išpažįstant teocentrinę pasaulio sanklodą, kad anksčiau ir dabar nedorybės nesyk atliekamos begėdiškai prisidengus Dievo valia, dėl jo tariamos tiesos ar šlovės. Visa tai gryna teisybė. Ir ji tik dar kartą paliudija žmogaus išaukštinimo paradoksą, kurio autorius yra pats Kūrėjas. Anas mažytis skirtumas, išliekantis tarp jo ir mūsų, per amžius bus žmogiškosios tragedijos šaltinis.
Nors ši pakili, optimistiškai skambanti psalmė, kaip tvirtinama, buvusi sukurta giedoti Naujųjų metų šventės apeigose, šlovinant Dievo visagalybę ir dėkojant jam už jo nuostabius darbus, lygiai taip pat ji tinka apraudoti žmogaus sūnaus likimą. Jobo knygoje beveik pažodžiui pakartotas sakinys apie Dievą, kuris atsimena ir lanko žmogų, tampa autoriui ne optimizmo, bet sielvarto priežastimi. Kone prakeikimu vietoj malonės. Psalmės atgarsių Šekspyro tyrinėtojai aptinka ir Hamleto monologuose. Tas pats susižavėjimas žmogaus didybe ir gražumu: How like an angel, in apprehension how like a god… O galutinė išvada liūdna, tragiška – quintessence of dust. Šekspyras turėjo nesyk skaityti šios psalmės vertimą Anglikonų bažnyčios bendrų maldų knygoje. Dar didesnė tikimybė, kad „Hamletui“ panaudotos šios psalmės parafrazės, kurias sukūrė žinomas poetas ir politikas Henry Howardas Surrey, nubaustas mirties bausme už valstybės išdavimą. Jei tiesa, būtent savo egzekucijos išvakarėse nelaimingasis grafas meditavo žodžius apie žmogų, beveik prilygstantį angelams.
Čia pat, kur paukščių tuntai, Pranciškaus Asyžiečio paraginti, visais balsais šlovina savo Kūrėją, saulės laikrodis ant kamaldulių bažnyčios sienos rodo ne tik valandas. Sis memor occasus sole cadente tui. Kitaip tariant, saulei leidžiantis, prisimink, kad ir tavoji nusileis. Kregždės savo laibais kūneliais skersai ir išilgai brauko tą užrašą. Jos tobulai atlieka tai, ką liepė šeimininkas. Mums, Dievo paveikslui ir panašumui, skirta viešpatauti kūrinijai. Vis išgirstant apie saulėlydį. Ir beviltiškai mėginant sudėlioti apie save kitokią tiesą.
-tj-
