Tadas Kosciuška, bet ne tas, apie kurį pagalvojote

Kartą Tadą supakavo milicija. Nugabeno į skyrių T. Kosciuškos gatvėje. Mentai klausia: „Pavardė?“ Sako: „Kosciuška.“ – „Tai gal ir Tadeušas būsi?“ – „Taip, – sako, – Tadas.“ Mentai pamanė, kad vyrukas šaiposi. Namo grįžo visas mėlynas.

„Kitąsyk Tadas Kosciuška eilinį kartą atėjo į „Neringą“ – linksmas, kaip visuomet atsipalaidavęs. Gorbulskis ir sako: „Koks bjaurus gyvenimas, nėra net kur kojinių išsiskalbt.“ O Kosciuška jam: „Maestro, duokit, aš tuoj pat jas išskalbsiu.“ Gorbulskis nusiauna batus, nusimauna kojines, ir Tadas, įmerkęs kojas į vandenį, atsisėda ant baseinėlio krašto. Pradeda skalbti. Maestro basas nueina į tualetą ir atneša gabaliuką muilo“, – tai ištrauka iš knygos „Čia priėjo Gorbulskis“, kurią prieš porą metų rašiau.

– O kas yra Tadas? – paklausiau GEDIMINO KAVALIAUSKO, papasakojusio šį epizodą. Šiandien vėl bandau klausti iš naujo.

– Daugelis žino tik vieną Tadą Kosciušką, tą, kuris 1794 metais vadovavo lenkų ir lietuvių sukilimui.

– Daug kas nebežino ir garsiojo sukilėlių vado.

– Bet ir tų, kurie pamena vilnietį Tadą Kosciušką, gretos taip pat pamažu retėja.

– Kartais su draugais vis pasvarstom: gal reikėtų apie jį išleisti prisiminimus. Nors kai kas mano, kad Tadas buvo kaip oras, ir jo neįmanoma nei įvardyti, nei apčiuopti. Tačiau Pranas Morkus po jo mirties (o mirė jis lygiai prieš penkiolika metų – 1998-aisiais gegužės 25 dieną) sukūrė nekrologą, kuriame užkabino pačią Tado esmę. Taip pat ir Mikalojus Vilutis „Šiaurės Atėnuose“ buvo parašęs labai trumpą, bet gerą esė.

– Kosciuškos savo sūnui Tado vardą parinko sąmoningai?

– Manau, kad taip (juokiasi).

– O koks buvo Tado tėvas? Prieš porą metų Vilniaus paveikslų galerijoje vyko paroda „XX a. romantikas Vaclovas Kosciuška“. Žinau, kad prieš karą jis studijavo Paryžiuje.

– Vaclovą Kosciušką laikau vienu savo mokytojų. Mes jį vadindavom Ekscelencija.

Tadas Kosciuška

– Po karo jis dėstė, tapė, iliustravo pasakas, piešė plakatus, ekslibrisus, kūrė teatro dekoracijas bei kostiumus. Darbavosi ir bažnytinės dailės srityje.

– Taip bandė pabėgti nuo socrealizmo. Manau, jį traukė ne tiek patys maldos namai, kiek vidinė ten esančių kai kurių žmonių laisvė. Toks buvo Kernavės klebonas Nikodemas Švogžlys, pravarde Milžinas, – bajavas vyras, jiedu tarpusavyje susirašinėdavo. Tadas kartais padėdavo tėvui daryti freskas bažnyčiose. Sykį kartu dekoravom lubas.

– Ar sūnus su tėvu atrodė panašūs?

– Ko gero, panašūs, be to, tikrai artimi. Tačiau natūralu, kad jų santykiai neišvengė aštrių briaunų. Nežinau, koks Vaclovas buvo jaunystėje, bet už Tadą atrodė kur kas ramesnis žmogus, filosofas, turintis puikų humoro jausmą.

– Minėjai, kad jų namus Žvėryne vadindavot Kosciuškyne.

– Tų namų durys visada buvo atviros. Jei atėjęs Tado nerasdavai, neskubėjai išeiti. Kartą užsibuvau netgi tris paras. Aišku, buvo ir čerka, bet daugiau mes kalbėdavom, klausydavom vinilinių plokštelių. Tado tėvas sakydavo: „Žinai, visas kosmosas pilnas muzikos, bet gimsta koks genijus, čiupt pasiima, tada ir mes galim išgirsti.“

Didžiulis įvykis buvo, kai Tado dėdė, mamos brolis, grįžo iš Sibiro, mums visiems jis tapo labai artimu žmogumi. Tadas turėjo vyresnę seserį, apskritai ta šeima buvo kaip kumštis, todėl ir namai tokie, į kuriuos traukė užeiti, gerai ten jausdavausi. Aišku, ne vien aš, tokių buvo daugiau.

– Žvėrynas tais laikais atrodė ypatingas rajonas.

– Užtat dabar kaip koridorius – pagrindinės arterijos užkimštos, judėjimas į kairę, į dešinę, žodžiu, priešinfarktinė būsena. O tada tai buvo rami oazė šalia miesto.

Pamenu vieną istoriją. Su Kosciuškom tame pačiame name gyveno Viktoras Bergas, Gamtos apsaugos komiteto pirmininkas (yra toks garsus Bergo ąžuolas Vilniaus–Kauno–Klaipėdos magistralėje).

Pas Vaclovą, be jaunų žmonių, ateidavo ir jo draugų. Tuomet baliai vyko kaip reikiant. Tado mama – labai gera šeimininkė, šventes mokėjo paversti šventėmis, vasarą kieme stovėdavo stalas po vyšniomis, žodžiu, gyvenimas virė. Bergas ten būdavo dažnas svečias.

Kartą su juo apsilankė tuometinis susisiekimo ministras, ir įsilinksminęs Tado tėvas pasakė: „Va, visos Žvėryno gatvės išasfaltuotos, o mūsų Pušų gatvėje dulkės ir smėlis. Čia ką, ministeriai negyvena?“

Praėjo savaitė, ir pas mane (turėjau butą dar Karoliniškėse) linksminosi didžiulė kompanija. Jau po vidurnakčio sugalvojom patraukti į miestą. Troleibusas važiavo į parką, ir Tadas ėmė šnekėt su vairuotoju. Staiga sako: „Klausyk, gal gali įsukt į Pušų gatvę?“

Pažadėjome troleibusą į Kęstučio gatvę parstumti. Vairuotojas paėmė greitį – aišku, nedidelį, Tadas ties posūkiu laidus nutraukė, ir troleibusas šiek tiek pariedėjęs sustojo tiesiai prie Kosciuškų namo. Tadas įbėgo vidun, sako: „Tėvai, iš proto gal išėjai, prišnekėjai nesąmonių, tai dabar ne tik gatvę išasfaltavo, troleibusai, ir tie važinėja!“ Aišku, tuoj pat visi grįžom papasakoti, kas iš tikrųjų nutiko, ir, kaip visuomet, smagiai pasėdėjom.

– O kaip susipažinote su Tadu?

– Mieste.

– Ką sovietmečiu galėjai veikti mieste?

– Vilniuje buvo keli mums svarbūs taškai: institutas, jame esanti pantomimos studija, Kompozitorių sąjunga, kur vykdavo uždaros kino peržiūros. Visas kūrybinis jaunimas vieni kitus pažinojo, taigi judėjimas buvo kaip reikiant. O savaitgaliais šokiai net keturiose vietose – institute, konservatorijoje, Medicinos fakultete ir Sveikatos apsaugos ministerijoje.

– Dailės institute Tadas mokėsi tapybos, kaip tėvas?

– Ne, studijavo architektūrą, gal tris kursus ir baigė. Kartą į Kosciuškynę užsuko Vytautas Mackevičius, tuometinis Dailės instituto rektorius (jie kartu buvo Paryžiuje), ir Vaclovas paklausė, kaip institute reikalai. Mackevičius pasigyrė, kad plūstelėjo gerų studentų banga. O Kosciuška jam sako: „Žinai, jei ten mokosi tokie kaip mano sūnus, nieko vertas tas tavo institutas…“ Tiesą sakant, netrukus Tadą iš ten ir išprašė. Jis ir pats suprato, kad mokslai ne jam, nors tikrai daug skaitydavo, bet jį traukė miesto gyvenimas.

– Dar vienas svarbus taškas – „Neringa“.

– Taip, jau vėliau mūsų dienos režimas būdavo toks: pavakary „Neringa“ – dažnai antrą kartą per dieną, nes iš ryto čia pusryčiaudavome. „Neringai“ užsidarius traukdavome į naktinį „Dainavos“ barą – mums durininkų nebuvo, eidavome kiaurai.

– Ir gerdavote juodai?

– Alkoholis okupacijos metais buvo vapna („rišamoji medžiaga“, iš lenk. wapno, „kalkės“ – A. B.), o vapnekais vadindavom žmones, kuriuos kažkas riša. Mes gyvenom, sakyčiau, Viduržemio regiono gyvenimą, namai mums nebuvo tvirtovė, valgyti ir linksmintis eidavome į kabakus, mums svarbūs buvo teatras, parodos, knygos, džiazo koncertai, juk nežiūrėsi ledo ritulio ar dailiojo čiuožimo per televizorių.

– Taigi eini prospektu ir iš toli pamatai artėjantį Tadą. Koks apimdavo jausmas?

– Šiltas. Apskritai Vilnius be Tado tais laikais man būtų buvęs ne Vilnius. Mes jį Tedska vadindavom. Miesto chuliganai jį gerbė, o „Neringoje“ Tadą mėgo visas profesorių kampas. Jis bendravo su jais pagarbiai, bet kartu labai artimai, jie jį laikė savu, nors, manau, kaip ir mes, jam šiek tiek pavydėjo – tos absoliučios jo vidinės laisvės.

Kai kur nors bešvęsdami pritrūkdavom alkoholio, visada eidavo Tadas. Bet nebuvo garantijų, kad jis tikrai grįš. Susitikdavo ką nors ir nuplaukdavo, o kartą išėjęs dingo devyniems mėnesiams. Pasirodė per savo gimtadienį, žinojo, kad draugai ateis sveikint, bet jautėsi prisidirbęs, į namus eiti nedrįso, todėl prisegė prie durų raštelį. Užrašė mano adresą (gyvenau jau Vienuolio gatvėje) ir susirinko pas mane vos ne pusė Vilniaus – sausakimša virtuvė ir visi trys kambariai. Tadas buvo kompanijos siela.

– Girdėjau, tavo bute daug kas gyveno.

– Taip, buvau išsiskyręs, laisvas plotas… Kartkartėmis apsigyvendavo Tadas. Bet su juo būdavo taip: ateinu kartą namo, rakinu duris, o mane kažkoks žmogus pasitinka rytietišku chalatu, ant kojų – persiškos riestom nosim šlepetės. Pasirodo, Tadas jo net neatsivedė, tik pasakė adresą ir raktus padavė.

Čingischanas, arba Albertas Murzagulovas, buvo keliautojas, dirbo instruktorium ir Kamčiatkoje vieną pasiklydusią lietuvių grupę išgelbėjo. Apsilankė Vilniuje, jam labai patiko bohemiškas lietuvių menininkų gyvenimas, tai, būdavo, pas vienus pagyvena, paskui pas kitus.

Kartą Čingis pasiūlė Tadui su kompanija nuvykt į Uralą – mėnesiui. Visi atvažiuoja į stotį nešini didžiulėm kuprinėm. Staiga mato – ateina Tadas su sportbačiais, lietpalčiu, per petį persimetęs prancūzišką rezginę, o joje tik česnakas ir lenkiškas detektyvas. Ir sako: kai į Sibirą vežė, tokių

kuprinių pasiimti neleido. Taip ir išvyko, ir, būdavo, randa parvirtusį medį, susikuria laužą, žarijas išsigraibsto, šakas pasikloja ir guli po atviru dangumi. Apačioje šilta, jei lyja, pasidaro iš šakų pavėsinę, ir visi vėliau sakė, kad Tadas Urale buvo pats laimingiausias – kam tempti civilizaciją su savimi, jei jau nori nuo jos pabėgti.

– O juk gimė ir augo mieste.

– Tačiau buvo tikras gamtos vaikas. Galėjo pagauti bet kurį balandį Katedros aikštėje, žuvį vandenyje. Jo reakcija buvo žaibiška. Jis neturėjo nei aukščio baimės, nei apskritai baimės jausmo. Kartą Kryme kovo mėnesį visa kompanija nuvažiavom prie jūros. Tadas dar savo šeimos neturėjo, bet su mumis buvo keturi ar penki vaikai, jie jautėsi baisiai laimingi, nes Tadas ir aitvarus jiems padarė, ir žaidimų prisigalvodavo. Nuėję prie molo, radom užrašą „Šokinėti draudžiama“, bet Tadas akimirksniu nusimetė drabužius ir pirmas nėrė į vandenį. O gegužę paprastai plaukiodavom baidarėmis. Kartą matom: ežere stovi šuoliams suręstas aukštas bokštas. Tadas privarė baidarę artyn, užlipo iki viršaus ir galva žemyn, nepatikrinęs nei gylio, nei dugno. Pagautas impulso, apie pasekmes jis nemąstydavo, buvo absoliučiai neprognozuojamo veiksmo žmogus.

– Esi sakęs, kad Pranas Morkus nekrologą pavadino „Šlubčiojantis angelas“. Tadas šlubčiojo?

– Taip, iš toli atpažindavai guminę jo eiseną. Dar mokyklos laikais nuvažiavęs į Ignaliną padėjo statyti tramplyną. Kai baigė, pirmieji slidininkai susiruošė čiuožt, tačiau jis neištvėrė, pirmas šmukšt nuo tramplyno su slidėm, vos ne iš bačkos padarytom. Lūžo koja.

Manau, Pranas ne be reikalo jį pavadino ir angelu. Toks niekam neįsipareigojęs, bet absoliučiai nesavanaudis žmogus. Tadas iš tikrųjų galvojo apie kitus, stebuklingai atsirasdavo ten, kur reikėjo pagalbos, ypač globodavo žvėryniečius, tarp jų ir Jurgį Kunčiną, ir Olegą Volosačių, talentingą tapytoją, kuris Lietuvos publikai taip ir liko nežinomas, – atnešdavo jiems ir išgert, ir pavalgyt.

– Turbūt ne šaltų kotletų iš kokios nors valgyklos?

– Tadas mėgo gaminti. Tą darydavo su didžiausiu džiaugsmu. Jei išvykdavome į gamtą, sriubą virdavo jis.

– Tais laikais vyrai juk negamino.

– O jis mokėjo ir grybą užraugt, ir kopūstus. Apskritai buvo ūkiškas. Namuose plaudavo langus, grindis.

– Neprognozuojamas. Ūkiškas… Kaip tai dera tarpusavy?

– Iš tiesų, paradoksali asmenybė. Beje, muštynėse jis taip pat pasipliekdavo. Jam neegzistavo žodis „palauk“. Jei matydavo, kad kas nors negerai, jo reakcija labai paprasta: duot į snukį.

Pamenu, kartą prisikabino prie mūsų naktinio baro fojė. Lauke lijo, ir Tadas rankoje laikė lietsargį – smetonišką, buvau gavęs jį dovanų – ir

šmaukštelėjo juo kaip lazda. Užpuolikas bandė sugriebti, bet tarp pirštų pakliuvęs smaigalys perplėšė ranką, ir pirma Tado reakcija – ne bėgt, o padėti. Prišoko, sustabdė kraują, traumatologinis buvo už kampo, ten Tadą visi pažinojo. „Kas tavo draugui?“ – kažkas paklausė. „Toks jis man draugas“, – atsakė Tadas.

Sykį grįžom iš darbo ir susiruošėm į naktinį barą. Daviau jam kostiumą, turėjau du, vieną dar nuo vestuvių. Abu kostiumuoti išeiname iš namų, iš pradžių per prospektą, tada „Neringa“, paskui „Dainava“, o paryčiais žiūriu: mano švarką nusivilkęs švyst į šoną ir atsigula ant grindinio priešais gastronomą… Žinoma, tais laikais jo elgesys erzindavo sukaustytus žmones, be to, jei pajusdavo, kad į jį žiūri iš aukšto, įgeldavo.

– Į žvalgybą su juo būtum nėjęs?

– Atvirkščiai. Jei ribinė situacija, jo sprendimas teisingas.

– Sakei „grįžom iš darbo“. Jau maniau, kad jūsų gyvenimas – nesibaigianti šventė.

– Nuo pat jaunystės Tadas televizijoje kartkartėmis dirbdavo dailininku. 1987 metais įkūrėm patį pirmą kooperatyvą, jis taip ir vadinosi: „Importo ir eksporto gamybos kooperatyvas Nr. 1“. Garsusis Sąjūdžio laikų lipdukas „Tik nereikia mūsų gąsdinti“ yra sugalvotas Tado, ir tas debesėlis, ir užrašas yra jo (nors vėliau atsirado nemažai to lipduko autorių).

Tadas projektuodavo, gaudavo algą. Galėdavo nupiešti bet ką, tik duok idėją. Efektus, kurie dabar padaromi aerografais, jis išgaudavo su patrumpintais dantų šepetėlio šeriais. Šepetėlį merkdavo į dažus ir braukdavo per metalinį tinklelį. Tokiu būdu žaidė su fonais ir rezultatai būdavo tikrai įspūdingi. Apskritai buvo be galo imlus, aišku, jei jam neįdomu, neįkiši. Turėjo lengvą ir šmaikščią ranką, piešdavo tikrai puikius šaržus.

Jis nebuvo plevėsa, kaip manė kai kurie žmonės. Paprastai taip galvodavo tie, kurių jis neprisileisdavo arba kuriems iki jo buvo toli. Visą laiką susirasdavo kokių nors chaltūrų, niekada ir niekam nesėdėjo ant sprando.

Sykį išvyko į Anykščių rajoną, į Pagirius. Gavo užsakymą padaryti ten stendą. Žiūrim, vasara baigiasi, o Tado nėra. Aišku, šiokių tokių žinių gaudavom: kažkas važiavo pro šalį, užsuko pas Tadą, sako, žolę šienavo, bobutėms tvoras patvarkė, vaikai neturėjo nuo ko šokinėti į vandenį, todėl surentė jiems tramplyną, jaučiasi puikiai, kartu su lakūnais, „chim dim“ (rus.) vadinamais, kurie virš laukų barstydavo chemiją, tipiniame keturių butų name gyvena, net studiją ten įsirengė, ko reikia kolūkiui, nupaišo ir kažkokius grašius gauna.

– O kaip jis bendravo su moterimis?

– Tadą „Neringoje“ mylėjo ne tik profesorių kampas, jį mėgo ir rafinuotos Vilniaus ponios. Jis buvo paslaugus, šmaikštus, be to, džentelmenas. Manau, moterys tai vertino. O donžuanu jis nebuvo. Aišku, kaip visiems mirtingiesiems, nutikdavo meilės blykstelėjimų, bet jeigu ugnis užsidegdavo, Tadas jos niekada neužpūsdavo – net viskam pasibaigus, likdavo geras draugas.

Kai sukūrė šeimą ir gimė sūnus, jis pasikeitė, surimtėjo, atsirado atsakomybė, kitas ritmas. Po kurio laiko gimė dukra…

O paskui atsirado nuovargis ir problemų su sveikata. Tais laikais Virginija Gibavičienė dirbo studentų poliklinikoje, ir mes visi buvome jos pacientai (juokiasi). Pamenu, kartą užėjome su Tadu, jo viršutinis spaudimas – 300, o apatinis – 190.

– Tadas mirė 52-ejų?

– Taip. Gulėjo Antakalnyje ligoninėj. Savaitgaliui jį paleido namo. Atvyko draugai iš Dzūkijos, atsivežė samagono, ir, aišku, jie luptelėjo. Užėjau sekmadienio rytą, Tadas sako – reikia į televiziją, pakeliui užsimanė alaus. Sustojau prie parduotuvės, žiūriu, atsineša „Baltą mešką“ – estišką, košmariškai stiprų, greičiausiai spiritu skiestą, sakau: „Tadai, turėk proto, tokį alų pachmielui…“

Pirmadienį prieš devynias atvažiuoju į darbą, durys atviros, kažkas atėjęs… sako: „Tadas mirė.“ Radau lovoj dar šiltą, visas krūtinės plotas tamsiai mėlynas, matyt, širdis plyšo kaip reikiant.

– Ar po jo mirties sužinojai ką nors netikėta?

– Tadas buvo neapsakomai jautrios sielos, mokėjo saugoti svetimas paslaptis ir į savo vidų vargu ar ką nors įsileisdavo. Neturėjo ambicijų ir į viešumą savo skaudulių neiškeldavo. Bet aš perskaičiau jo dienoraščius. Jis turėjo nemenką skolą, tai siaubingai jį slėgė, bandė parduoti tėvo paveikslą, tačiau nesėkmingai. O paskui mes šnekėdavom, kiek nedaug tereikėjo: susimesti ir tą paveikslą nupirkti, gal net būtume Tadą ištraukę. Bet… nežinojom.

Dar keli epizodai iš Tado Kosciuškos gyvenimo

Tadas gimė rugpjūčio 20-ąją. Jo vienmetis Semionas Finkelšteinas, taip pat žvėrynietis, truputį anksčiau. „Gimiau, ir trys dienos buvo laimingos, – sakydavo Semas. – O po to gimė Tadas.“

●

Kartą kompanija sėdi „Neringoje“. Ir Laima Lipstokaitė kartu. Tadas garsiai ir sako: „Ai, Laima, neįdomu čia, einam geriau į lovą.“ Ir jie pakilę išeina… („Lova“ tada vadindavo garsiąją „Dainavos“ restorano terasą.)

●

1974 metais „Gimtojo krašto“ kvietimu buvo atvykę Amerikos lietuviai studijuoti lietuvių kalbos. Kartą baliavoja pas Gediminą ir, kaip visuomet, naktį pritrūksta gėrimų. Sumeta pinigus, Gediminas sako: „Tadas nueis.“ Apačioje stovi „Volga“, saugumas gano tuos lietuvaičius. Tadas nulipa į apačią ir sako: „Vyrai, vis tiek neturit ką veikt. Suvarinėjam iki taško.“

●

Sykį į vieną kabaką nenorėjo įleisti Dailės instituto profesoriaus, tačiau pasipainiojo Tadas ir žmogų įleido.

●

Kartą traukiniu bendrame vagone kompanija važiuoja į Krymą. Palydovas jau savas, šviesos negesina, kad jie galėtų kortomis lošti. Paryčiais traukinys sustoja, visi guli, bet nesimiega. Tadas nuo viršutinio gulto sako: „Semai!“ – „Ką?“ – „Miegi?“ – „Ne.“ – „Žinai, kodėl?“ – „Nežinau.“ – „Pažiūrėk pro langą.“ Semas žiūri: ant stoties fasado parašyta „Cherson“. (Chersonas – miestas pietų Ukrainoje, rus. „cher son“ reiškia „prastą miegą“.)

●

Iš Simferopolio turėjo skristi lėktuvu. Mariana Valaitis žinojo, kad Tadas, kaip visuomet, neturės dokumentų, ir dėl viso pikto prigriebė savo vaikų slaugės pasą. Taip Tadas oro uoste tapo „Verute Petrovič“. Ir niekam nekilo klausimų.

●

Sykį reikėjo įrėminti vieną grafikos darbą. Tadas ant stalo pasidėjo popieriaus lapą, liniuotę pasiėmė, šmaukšt peiliuku, o po popierium gulėjo tas grafikos darbas. Bet Tadas nebūtų Tadas: sutvarkė taip, kad net neįtarsi.

●

Kartą Vaclovas Kosciuška pareina namo ir mato: išėjo su kaliošais, grįžo be jų. „Kur buvai?“ – klausia Tadas. „Taupomojoje kasoje.“ – „O paskui?“ – „Parduotuvėje.“ – „Ir?“ – „Pas Paltanavičių užsukau.“ – „Tai gal ten palikai?“ – „Ne, su jais išėjau.“ – „O kur dar buvai?“ – „Naujienas ant stulpo skaičiau.“ – „Viskas aišku“, – Tadas išbėga į gatvę ir mato vaizdelį: šaligatvis šlapias, balos, skelbimų stulpas, o apačioje pora kaliošų.

●

Kadaise Jurgis Janavičius labai norėjo pasikviesti savo bičiulį Tadą, kad jis ne kojomis, bet ant rankų užliptų į Kosciuškos – aukščiausio Australijos žemyno kalno – viršukalnę.

Užrašė Audra Baranauskaitė