Recenzija A. Alekseičiko batų šepečiui
EMILIS MILKEVIČIUS
Gyvename kartą, bet kiekvieną dieną: pokalbiai su gydytoju psichiatru-psichoterapeutu Aleksandru Alekseičiku. V.: Bernardinai.lt, 2012. 248 p.
Ši recenzija – šepečiui, nes A. Alekseičiko asmenį lydinti kontroversija darytų beprasmį ir kuriozišką kalbėjimą apie „Bernardinų“ palyginti neseniai išleistą A. Peškaičio OFM ir A. Navicko sudarytą pokalbių su šiuo psichiatru knygą. Tačiau pirma apžvelgus šepetį, t. y. metodą, tokia recenzija būtų reikalinga, kaip kad reikalinga pati knyga. Kiekviena rezonansinė knyga yra reikalinga, o ją išleisti – nuopelnas, ypač turint omenyje, kad apie A. Alekseičiko metodą, vadinamą Intensyviu terapiniu gyvenimu (toliau – ITG), žmonės sužino iš spalvingų nuogirdų, ir knyga prie šios situacijos prideda tik daugiau nuogirdų, nors ir tai gerai. Nuogirdose paprastai pristatoma atgrasiai kraštutinė ir keista praktika, primenanti filmą „Psichoterapija“ („Anger Management“) su J. Nickolsonu. Žmogus sakosi esąs dėkingas už terapiją, bet šių žodžių negrindžia jokiu konkrečiu turiniu; vadinasi, tai ne jo žodžiai, vadinasi, jo paties psichika yra sunykusi po šiuo susvetimėjusių turinių sluoksniu; esą reikia atrasti gyvą psichiką („gyvą“ reiškia „skaudančią“ – mąstoma tarybinio stomatologo stiliumi) ir ją išplėsti. Pvz., provokuojant pagrįsti simpatiją, pareikalaujama, kad pacientė palaikytų už rankos vaikiną, kartu lankantį psichoterapijos grupę; ji paima jo ranką, bet su pasibjaurėjimu, ir A. Alekseičikas cituoja tai demaskuodamas, koks fiktyvus buvo jos dėkingumas; A. Alekseičikui turbūt patiktų tai, kad lietuviškas žodis „tariamas“ reiškia ir „tuo metu išsakomas“, ir „fiktyvus“. A. Alekseičikui tai žmogaus savasties pažadinimas, jis tikintų, kad psichika taip vėl pasisavina sąvokas – dėkingumą, simpatiją etc.; o mąstant iš žmogaus teisių koncepto ir iš tų socialinių sluoksnių, kurie įėmė žmogaus teisių konceptą kaip savo bendrabūvio pagrindą, perspektyvos, tokia terapija atrodo neetiška – šį momentą gerai iliustruoja pavyzdys su vaikino palaikymu už rankos: bjaurimasi juk ne vaikinu, o priverstiniu erotiniu kontaktu. Paties daktaro mintis, kad jo terapija gali būti laikoma neetiška, netrikdo; paklaustas, ar tiesa, kad seminaruose jis liepiąs besimokantiems specialistams valyti jam batus, jis atsako turįs batų šepetį ir tepalo (p. 95).
A. Alekseičiko ITG metodas sudaro tam tikrą problemą nebūtinai dėl paties A. Alekseičiko kaltės: jei tikėsime knyga, ne tik jo psichoterapija neskiriama ligoniams prievarta, bet ir jo pagalbos įsinorėjęs pacientas turi tiesiog siekti bei laukti jos. Jei po terapijos savanoris pacientas teigia, kad ji padėjo, kas gali prieštarauti? Tačiau sakoma, kad tapatybė – tai istorijos sau ir kitiems apie save pasakojimas. Šiuo požiūriu psichologinė pagalba yra literatūros kritika. Kaip ITG atpasakotų žmogus, kuriam pačiam pasitaikė valyti A. Alekseičikui batus? Ar pasakojimas apie ITG nebūtų nervingas psichiatro kontroversiškos taktikos pateisinimo laukimas; sistemos, kurią norisi įžiūrėti, bet kurios pats A. Alekseičikas mokslinei bendrijai pristatyti neskuba, pacientas juo labiau neperteikinėtų, bet pasakotų anekdotinius atvejus, t. y. vis dar apie batą. Kas būtų, jei toks pateisinimas būtų autoritetingai užginčytas? Galima įtarti, kad pacientas vėl pajustų gydytojo žodžių intruzyvumą kaip tai, kas jie griežtąja prasme ir buvo: kaip traumą. Ir – regresuotų? Drąsiau galima formuluoti štai ką: pacientas to bijos, todėl jei apskritai pasakos apie ITG, tai pasakos įrodinėdamas, įkyriai ir sektantiškai spausdamas pašnekovą. Kita galima reakcija į prisiminimus apie A. Alekseičiko batą yra pasipiktinimas, net iki tokio intensyvumo, lyg pačiam klausytojui būtų pasiūlyta to bato „paragauti“; tai jau „gyva“ psichika, ir pasakojantysis stoja į paties daktaro vietą: taip kasdienybėje ITG pavyzdys tampa patyčių metodu į abi puses. Ginant traumą, patirtą bažnyčioj per išpažintį ar skautų ir ateitininkų pavyzdžio vasaros stovykloje – traumas, sudarančias katalikiškos paidėjos dalį, – Bažnyčios prieglobsty atsiranda subkultūra žmonių, taikančių A. Alekseičiką primenančias provokacijas į kairę ir į dešinę; traumuojantis intruzyvumas ir kasdienio ego pažeidžiamumas tampa obsceniško pasimėgavimo objektu, ir tokio pasimėgavimo persunktas diskursas sueina į konfliktą su žmogaus teisių idėja.
ITG kelia ne tik etines, bet ir politines įtampas. Galima numanyti, kad jos skleidžiasi ne tik svarstymuose apie ITG, bet ir jame pačiame: A. Alekseičikas ne tik neslepia esąs tikintis stačiatikis, bet ir pabrėžia, kad psichiatrinė pagalba nėra veiksminga, jei pacientas toliau stokoja atsakymų į egzistencinius klausimus, – o pasiūlyti juos gali religija. Negana to: žmogaus teisės implikuoja savastį, bet ir pridengia psichikos agregato skaudantį chaosą, prie kurio ekstremaliais atvejais tenka dirbti psichiatrams. Atrodytų, kad tai ITG siekia išplėšti žmogaus individualumą iš anonimiškos visuomenės stichijos (padeda „atrasti save“). Tačiau ITG metodas, matantis savastį nuskurdusią, jei ją pažeidžia liga, ir išplėstiną taip, kad ji (vėl) apimtų kalbą, su kuria susvetimėta, – supranta savastį kaip labilią, kaip manipuliacija minkomą, ir tuo būdu irgi neigia savasties egzistavimą, kurį postuluoja; gal kaip tik todėl A. Alekseičikas nesiekia išlaviruoti taip, kad agresyvi veiksena prieš savastį išsaugotų mandagumo, taktiškumo, demokratiškumo formą; kaip tik todėl sau leidžiama administruoti traumą. Taigi abi dilemos pusės galop atmeta savastį: žmogaus teisių diskursas dengia jos tragišką stoką, o ITG veiksmu parodo jos labilumą, t. y. neegzistavimą. Kajafas reikalauja, Pilotas leidžia. A. Alekseičikas sakytų, kad jis atskleidžia žmoguje jo sielą, t. y. Dievo paveikslą, kurio teleologijoje nenumatytas nei išdidumas, nei autonomija; tačiau nesant Dievo nei jo betarpiško veikimo, krikščionybės turiniai tampa tik ideologemomis, ir nėra priežasčių manyti, kad jie apibūdina žmogiškojo ego prigimtį, o ne jį konstruoja, kaip kad geldelės išskiriamas perlamutras apveja svetimkūnį, dėl kurio intruzyvumo jos minkštakūniams drebučiams skauda. Pasakysiu dar daugiau: progresyviajam sluoksniui pats A. Alekseičiko metodas yra toks introjektas.
Iš to turėtų matytis, kad knygos sudarytojams A. Alekseičiko persona paranki ne tik tuo, kad tai tikintis psichiatrijos specialistas; bet ITG kvestionuoja žmogaus teisių konceptą, kuriuo remiasi ir LGBT teisių ir viešumo siekis, kurį Katalikų bažnyčia nori diskredituoti ir užgniaužti. Ieškojau šios knygos, nes ji sudaro idealią ir todėl sunkią progą iliustruoti tai, ką drįsau formuluoti ankstesniuose rašiniuose („Š. A.“, V.10 ir V.17): kraštutinai intruzyvus A. Alekseičiko metodas ir pacientų bei kai kurių kolegų entuziazmas jo atžvilgiu iliustruoja schemą, kurią visur matau – žmogaus būklė yra būklė be savasties, ir kankinanti savasties stoka generuoja kultūrines mazochistines fantazijas, kurių pilna poezija ir dešinioji politinės erdvės pusė; ir atvirkščiai – pastarąsias galima skaityti kaip menamo savasties įgijimo akto šifrą, kaip psichodramų, kuriose apsireiškusi aukštesnė jėga tą savastį padovanotų, scenarijus. Negana to – A. Alekseičiko ITG grupės ir seminarai yra rimti kandidatai į pavyzdžius, kur tokios psichodramos yra iš tiesų vykdomos. Jaučiu pareigą tai akcentuoti ad nauseam, t. y. iki bus įsidėmėta, nes tai paaiškina atsparią opoziciją žmogaus teisių diskursui. Anksčiau man rūpėjo demonstruoti recenzijos žanro galimybes ir talpumą: kiekviena knyga yra kažkokio visuomeniškai reikšmingo proceso dalis ir daiktinis įrodymas, taigi bandyti susigaudyti mūsų neperregimam sociume galima pradėti nuo bet kurios iš jų. Dabar man, viena vertus, rūpi veikiau pasinaudoti turimomis knygomis, o ir laikraščio erdve, ir plėtoti bei gryninti išsakytus svarbius dalykus. Taip susikaupė knygų, kurių kiekviena iliustruoja šią schemą – A. Mickūno „Per fenomenologiją į dzenbudizmą“, D. Razausko verstos „Dzeno istorijos“. Dzenbudizmas savaime apima, seniai yra apėmęs ir apmąstęs man rūpimus dalykus: Budos pradas, satori – dzenbudistinės Nušvitimo versijos – individualumo pabrėžimas (nėra universalaus kelio į satori, kiekvienas mokinys atranda jį kitaip, ir šis skirtingumas diktuoja žanrą koano – kalbos stichijos, visuotinybę steigiančio mąstymo dekonstrukcijos pratimo), sudėtinga regula, žiauri vienuolyno disciplina – visa tai remiasi pamatine intuicija, kad kasdienė sąmonė gali ir turi būti perkeista ir kad jos dugne glūdi skausmingas savo nepakankamumo jausmas. Ar dzenbudizmo praktika, kur meistrai akcentuoja asmens unikalumą, tuo metu rutiniškai smūgiuodami mokiniams lazdomis, kol pavyksta dekonstruoti kalbą, – ar ši praktika intencijomis panaši į ITG? Sužinosite kitame numeryje. Arba dar kitame. Jei tik aš pats sužinosiu.
