Poezija ir tiesa

JOHANN WOLFGANG GOETHE

Ir anksčiau autorių domino ne tik šis vaidinimas¹; kol jį kūrė mintyse, rašė, perrašinėjo, spausdino ir platino, jo dvasioje gimė daug kitų vaizdų ir sumanymų. Pirmenybę teikė tinkantiems draminiam vaizdavimui, juos dažniausiai nuolat pergalvodavo ir artino prie tobulybės; vis dėlto kartu palinko į kitokią vaizduoseną, nepriskirtiną prie draminės, nors glaudžiai su ja susijusios. Posūkį daugiausia lėmė viena autoriaus savybė, kuri net pokalbį su savimi paversdavo pokalbiu dviese.

Laiką leisti labiausiai mėgdavęs draugijoje, jis ir mąstymą paversdavo smagiu pasišnekėjimu, ir štai kokiu būdu. Kai būdavo vienas, mintyse pasikviesdavo kokį nors pažįstamą. Paraginęs svečią atsisėsti, pavaikštinėdavo priešais pirmyn atgal, paskui sustodavo ir užvesdavo kalbą apie ką nors, kas tuo metu jam ateidavo į galvą. Tas pažįstamas protarpiais atsakydavo ar įprasta veido išraiška parodydavo, kad pritaria arba nepritaria išsakytoms mintims, kaip kad kiekvienas žmogus šitai savaip parodo. Tada kalbėtojas vėl rutuliodavo tai, kas svečiui bus patikę, arba imdavo daryti išlygas, smulkiai aiškinti tai, su kuo šis nesutiko, o galiausiai maloningai pripažindavo, kad jis pats klystąs. Keisčiausia, kad tuos svečius jis rinkdavosi ne iš artimų pažįstamų, bet iš retai matomų, o daugelis, su kuriais trumpai pažinojosi, apskritai gyveno kažin kur, bet dažniausiai tai būdavo ne tiek duodančios, kiek priimančios prigimties asmenys, visada geranoriškai pasiryžę gilintis į įvairius dalykus, esančius jų akiratyje, nors kai kada į tas dialektines pratybas jis pasikviesdavo prieštarauti linkusias galvas. Atvykti teikdavosi abiejų lyčių asmenys, visokio amžiaus ir įvairių luomų, visada malonūs ir žavūs, nes pokalbis sukdavosi tik apie jiems aiškius ir priimtinus dalykus. Vis dėlto ne vienas būtų labai nustebęs, jei būtų galėjęs sužinoti, kaip dažnai buvo kviečiamas į tą idealų pokalbį, nes daugelis net į tikrą kažin ar būtų atvykę.

Ganėtinai aišku, kad toks pokalbis mintyse labai artimas susirašinėjimui, tik bendraujant laiškais į parodytą pasitikėjimą atsakoma matomu būdu, o kalbantis mintyse pasitikėjimą tenka pačiam kurti – kaskart naują, permainingą, neatsakytą. Todėl kai autoriui reikėjo pavaizduoti nuobodulį, kurį vargo neslegiamiems žmonėms kelia gyvenimas, jis greitai sumojo, kad savo mintis perteiks laiškuose, nes bet koks nepasitenkinimas yra vienatvės vaikas, vienatvės augintinis; jam pasidavusysis stengiasi negirdėti kitoniškos nuomonės, o kas yra didesnė jo priešingybė negu linksma draugija? Kitų gyvenimo džiaugsmas tokiam žmogui – nemalonus priekaištas; taip tai, kas jį turėtų išvilioti iš savęs, grąžina į save. Jei apie tai galbūt išsitaria, tai dažniausiai laiškuose, nes rašytiniam išsisakymui, tiek linksmam, tiek piktam, nėra jokių tiesioginių kliūčių, bet atsakymas su kontrargumentais vienišiui yra proga dar tvirčiau įsikibti savo įgeidžių, paskata dar labiau užsispirti. Tokia dvasia parašytiems Verterio laiškams, matyt, dėl to ir būdingas įvairiopas žavesys, kad daugialypis jų turinys pirmiausia buvo perkalbėtas idealiuose dialoguose su daugybe individų, o vėliau, kūrinyje, jie buvo skirti tik vienam draugui ir patikėtiniui. Turbūt pakaks ir to, ką papasakojau apie šiame daug kalbų sukėlusiame kūrinėlyje naudotą vaizduoseną, bet apie turinį kai ką dar galima pridurti.

Minėtą gyvenimo šleikštulį sukelia fizinės ir moralinės priežastys; pirmąsias palikime tirti gydytojui, antrąsias – moralės žinovui, o patys sutelkime dėmesį tik į pagrindinį šios itin dažnai gvildentos medžiagos tašką, kur tas reiškinys aiškiausiai matyti. Visas gyvenimo teikiamas malonumas pagrįstas reguliariu išorinių dalykų pasikartojimu. Visa kaita – dienos ir nakties, metų laikų, žydėjimo ir vaisių nokimo ir visų kitų dalykų, kurių mums atseikėja kiekvienas laikotarpis, kad galėtume jais džiaugtis ir iš tikrųjų džiaugtumės, – yra tikrasis žemiškojo gyvenimo variklis. Kuo daugiau atsiveriame tiems malonumams, tuo laimingesni jaučiamės; bet jeigu tie skirtingi reiškiniai mūsų akivaizdoje vyksta, mums juose nedalyvaujant, jeigu mes nejautrūs tiems nuostabiems pasiūlymams, įvyksta didžiausia blogybė, prasideda sunkiausia liga – gyvenimas tampa bjauria našta. Pasakojama, esą vienas anglas pasikoręs, kad nebereikėtų kasdien apsirengti ir nusirengti. Pažinojau vieną šaunų sodininką, kuris kartą piktai sušuko:

– Ir vėl tie lietaus debesys, ir vėl jie eina ir eina iš vakarų į rytus!

Kalbama, jog vienas žymiausių mūsų vyrų būdavęs labai nepatenkintas, kad pavasarį viskas sužaliuoja, mat norėjęs, kad gamta bent kartą pasipuoštų raudonai. Tiesą sakant, tai gyvenimo šleikštulio požymiai; jis neretai nuveda į savižudybę ir daug dažniau, negu manoma, apninka mąstančius, uždarus žmones.

Tačiau niekas taip neskatina to šleikštulio, kaip meilės kartojimasis. Pagrįstai sakoma: pirmoji meilė – vienintelė, nes mylint antrą kartą ir kaip tik

per tai dingsta aukštoji meilės prasmė. Amžinumo ir begalinumo sąvoka, kuri ir yra meilės pagrindas ir meilei suteikia sparnus, sunaikinama, meilė tampa trumpaamžė, kaip ir visa, kas kartojasi. Juslumo ir moralumo atskyrimas, kuris tankiai surizgusiame kultūros pasaulyje atidalija meilės ir troškimo jausmus, ir šiuo atveju sukelia tik nebūtiną įtampą, o ji neduoda nieko gero.

Stebėdamas jei ne save, tai kitus, jaunas vyras netrukus pamato, kad moraliniai laikotarpiai kaitaliojasi panašiai kaip metų laikai. Didžiųjų malonė, galingųjų palankumas, darbščiųjų palaikymas, minios pritarimas, individo meilė – viskas siūbuoja aukštyn žemyn, ir to siūbavimo neįmanoma sustabdyti lygiai kaip saulės, mėnulio ar žvaigždžių judėjimo; vis dėlto tai ne paprasti gamtos reiškiniai: jų neįmanoma nuvaldyti dėl savo ar kitų kaltės, atsitiktinai ar taip susiklosčius aplinkybėms, bet jie kaitaliojasi, ir dėl jų niekada nesame tikri.

Tačiau jausmingą jaunuolį labiausiai baugina tai, kad gyvenimo klaidos neišvengiamai kartojasi – kaip vėlai pamatome, kad, ugdydami savo dorybes, kartu auginame ir savo klaidas. Dorybės auga iš klaidų tarsi iš savo šaknų, o klaidos slapta šakojasi sparčiai ir tankiai, visai kaip dorybės dienos šviesoje. Dorybes dažniausiai puoselėjame valingai ir sąmoningai, o klaidos užklumpa iš nežinių, dėl to dorybės retai teikia džiaugsmo, o klaidos, priešingai, atneša vargo ir kančių. Tai sunkiausias savižinos taškas, dėl jo ji kone neįmanoma. O kur dar karštas jaunystės kraujas, tai vieno, tai kito dalyko lengvai pavergiama vaizduotė, kur dar neramus dienos bruzdesys – nekantrus noras išsivaduoti iš tokių varžtų tikrai neatrodo nenatūralus.

Tačiau tokios niūrios mintys, vedančios joms atsiduodantįjį į begalybę, vokiečių jaunuolių dvasios nebūtų taip užvaldžiusios, jei į tą liūdną užsiėmimą jų nebūtų pastūmėjusi, jo paskatinusi viena išorinė aplinkybė. Tai anglų literatūra, ypač poezija, – didelį jos grožį gaubia gili melancholija, persiduodanti kiekvienam skaitytojui. Dvasingas britas nuo jaunumės mato, kad jį supa įspūdingas pasaulis, kuris žadina jo jėgas; anksčiau ar vėliau jis supranta turįs sutelkti visą protą, kad tas pasaulis jam būtų priimtinas. Kiek daug anglų poetų jaunystės metus praleido kaip vėjavaikiai ir ūžautojai ir anksti tarė pagrįstai galį mesti kaltinimą, kad žemiškasis pasaulis – tuštybė! Kiek daug jų išbandė jėgas pasaulio reikaluose, o parlamente, rūmuose, ministrų kabinete, kaip pasiuntinybės tarnautojai vaidino tai pagrindinius, tai šalutinius vaidmenis, kilus vidaus neramumams, vykstant valstybės ir vyriausybės pervartoms nelikdavo nuošaly ir apmąstydami jei ne savo, tai savo draugų ir globėjų likimą padarydavo ne tiek džiugią, kiek liūdną išvadą! Kiek daug jų buvo ištremta, išvaryta, kalinta, neteko savo dvarų!

Jau vien tokių didelių įvykių stebėjimas žmogų nuteikia rimtai, o ką daugiau rimtumas gali pažadinti, jei ne mintį, kad visi žemiškieji dalykai yra laikini ir beverčiai. Vokietis irgi rimtas, tad anglų poezija puikiai tiko jo būdui, o kadangi jos šaltinis yra didis gyvenimas, ji darė jam įspūdį. Joje neabejotinai rasime didingą, puikų, pasaulio dalykus tvarkyti įgudusį protą, gilią, švelnią širdį, tvirtą valią, karštą veiklumą – nuostabiausias dvasingo, kultūringo žmogaus savybes, bet jos dar nesudaro poeto. Tikra poezija reiškiasi tuo, kad vidine giedra, išoriniu pasitenkinimu kaip šio pasaulio evangelija ji padeda mums nusimesti sunkią žemiškąją naštą. Kaip oro balionas ji pakelia mus su visu slegiančiu balastu į aukštesnes sritis ir iš paukščio skrydžio padeda aiškiai pamatyti žemai likusius pinklius žemės labirintus. Tiek linksmiausių, tiek rimčiausių kūrinių tikslas vienas – sumania, išmoninga vaizduosena sušvelninti ir džiaugsmą, ir skausmą. Su ta intencija peržvelkime didžiumą anglų eilėraščių, daugiausia moralinių didaktinių, ir įsitikinsime, kad juose paprastai atsispindi tik niūrus gyvenimo šleikštulys. Ne tik Youngo „Nakties mintys“², kur ši tema nepriekaištingai perteikta, bet ir kiti kontempliatyvūs eilėraščiai nuskraidina, nespėjus nė apsidairyti, į tą liūdną sritį, kur protui tenka spręsti uždavinį ne pagal jėgas, nes jį palieka likimo valiai net religija, reikalui esant jo sau susikuriama. Būtų galima prirašyti ištisus tomus, kuriuos galėtume laikyti šio baisaus teksto komentaru:

Then old Age and Experience, hand in hand,

Lead him to death, and make him understand,

After a search so painful and so long,

That all his life he has been in the wrong.³

Antra, dėl to anglų poetai virsdavo žmonių nekentėjais, o iš jų kūrinių sklisdavo bjaurėjimosi viskuo jausmas, kad, gyvendami įvairiais atžvilgiais susiskaldžiusioje visuomenėje, jei ir ne visą savo gyvenimą, tai neabejotinai gražiausius metus turėdavo atiduoti vienai ar kitai partijai. Kadangi tokiam rašytojui nevalia girti nei aukštinti saviškių, kuriems jis ištikimai tarnauja, nei reikalo, kurio šalininkas jis yra, nes sužadintų pavydą ir bjaurėjimąsi, jis savo talentą puoselėja bloguoju ir piktuoju vaizduodamas priešininkus ir iš paskutiniųjų stengdamasis išgaląsti, net apnuodyti savo ginklus. Kai taip elgiasi abi pusės, tarp jų plytintis pasaulis sugriaunamas ir nušluojamas, tad dideliame, protingai triūsiančiame tautos sambūryje neberandama nieko kito, tik kvailystė ir beprotybė. Net švelniuose anglų eilėraščiuose apdainuojami liūdni dalykai. Štai miršta palikta mergina, štai prigeria ištikimas mylimasis arba jį, skubiai besiiriantį per bangas pas mylimąją, praryja ryklys, o kai toks poetas kaip Grayus⁴, įsitaisęs kaimo kapinaitėse, vėl užtraukia pažįstamą giesmelę, jis gali neabejoti – būtinai susirinks būrys melancholijos bičiulių. Miltonas savo „Allegro“⁵ pirmiausia gyvomis eilėmis išsklaido nepasitenkinimą ir tik tada pajunta šiokį tokį džiaugsmą, net giedrąjį Goldsmithą užvaldo eleginiai jausmai, kai „Deserted Village“ meiliai ir liūdnai vaizduoja prarastą rojų, kurio po visą pasaulį ieško jo Traveller⁶.

Neabejoju, kad man būtų galima parodyti ir kaip kontrargumentą pateikti linksmų kūrinių, linksmų eilėraščių, deja, dauguma ir geriausi iš jų sukurti ankstesnėje epochoje, o prie jų galbūt priskirtini naujieji irgi veikiau satyriniai, kandūs ir pilni paniekos moterims.

Trumpai tariant, tie apskritai paminėti rimti, žmogaus prigimtį pakertantys eilėraščiai buvo mūsų mėgstamiausi, juos pirmutinius rinkdavomės iš visų kitų pagal savo charakterį – kas lengvesnę eleginę melancholiją, kas slegiančią, visko atsisakančią neviltį. Keista, bet mūsų tėvas ir mokytojas Shakespeare’as, gebantis skleisti tyrą giedrumą, pats didino mūsų nepasitenkinimą. Hamletas ir jo monologai vaiduokliais baladojosi po visas jaunas galvas. Kiekvienas mokėjo atmintinai ir mėgo deklamuoti pagrindines vietas, kiekvienas buvo įsitikinęs, kad ir jam leistina būti tokiam melancholiškam kaip Danijos princas, nors nei matė vaiduoklį, nei turėjo atkeršyti už tėvą karalių.

Tačiau kad niūri nuotaika turėtų idealiai tinkamą vietą, Osianas mus nuviliojo į atokiąją Tulę⁷, kur pilkoje bekraštėje dykroje klaidžiodami tarp iškiliai dunksančių samanotų antkapių išvydome vien gūsingo vėjo kedenamą žolę, o virš galvų – sunkių debesų aptrauktą dangų. Tik mėnesienos šviesoje ta kaledoniškoji naktis virto diena; aplinkui sklandė žuvę didžiavyriai, suvytusios mergelės, o galiausiai tarėmės išvydę baisingą Lodos dvasios povyzą⁸.

Tokioje stichijoje, supami tokios aplinkos, panirę į tokius pomėgius ir tokias studijas, kankinami nepatenkintų aistrų, išorinio pasaulio neskatinami nuveikti ką reikšmingo, matydami vienintelę perspektyvą – murksoti vangiame, bedvasiame miestelėniškajame gyvenime, jaunuoliai iš nelinksmo išdykumo prisijaukindavo mintį, kad, nelygu aplinkybės, savo noru gali išeiti iš gyvenimo, jei jis jiems nebepriklauso, ir su ja pakenčiamai vilkosi per dienų negandas ir nuobodybę. Toks nusiteikimas buvo taip išplitęs, jog „Verteris“ būtent dėl to padarė tokį didelį poveikį, kad aidu atsišaukė kiekvieno širdyje ir atvirai, suprantamai iš vidaus pavaizdavo liguistą jaunatvinį klaidingą įsitikinimą. Kaip gerai anglams buvo pažįstama ta bėda, liudija trumpos reikšmingos prieš „Verterio“ pasirodymą parašytos eilutės:

To griefs congenial prone,

More wounds than nature gave he knew,

While misery’s form his fancy drew

In dark ideal hues and horrors not its own.⁹

Savižudybė yra toks žmogaus prigimties įvykis, kuris reikalauja atsišaukti kiekvieną žmogų ir kiekvienoje epochoje turi būti iš naujo nagrinėjamas, nors apie jį būtų tiek ir tiek prikalbėta ir prirašyta. Montesquieu suteikia savo herojams ir didžiavyriams teisę patiems pasirinkti mirtį – pasak jo, kiekvienas turi turėti teisę penktą savo tragedijos veiksmą baigti ten, kur nori. Bet čia nekalbama apie žmones, nugyvenusius reikšmingą gyvenimą, savo metus paaukojusius kokiai nors didelei karalystei ar laisvės reikalui; jiems nebus prikišama, kad, iš šio pasaulio pasitraukus juos įkvėpusiai idėjai, ir jie paskui ją nusekė anapus. Čia turime reikalą su tokiais žmonėmis, kuriems, viešpataujant taikai ir ramybei, dėl veiklos trūkumo, dėl perdėtų reikalavimų sau gyvenimas tampa nebemielas. Kadangi pats buvau atsidūręs tokioje padėtyje ir geriausiai žinau, ką tada iškentėjau ir kiek pastangų padėjau, kol iš jos išsikapsčiau, neslėpsiu, ką tada išmąsčiau apie pasirinktines mirties rūšis.

Tai, kad žmogus atplėšia save nuo savęs paties, save ne sužaloja, bet sunaikina, yra taip nenatūralu, kad sumanymui įgyvendinti jis dažniausiai griebiasi mechaninių priemonių. Ajaksas pasismeigia kardu – tai jo kūno sunkumas jam suteikia paskutinę paslaugą. Karys prisako savo ginklanešiui neleisti jam patekti į priešo rankas – ir šiuo atveju jis užsitikrina išorinę jėgą, tik ne fizinę, bet moralinę. Moterys savo neviltį vėsina vandenyje, o perdėm mechaninė priemonė – šaunamasis ginklas – padaro greitą darbą mažiausiomis pastangomis. Apie pasikorimą nemėgstama kalbėti, nes tai netauri mirtis. Anglijoje ji dažniausia, nes ten nuo mažumės pamatysi ką nors pakabintą, nors mirties bausmė pakariant nėra gėdinga. Nuodai, perpjautos venos žada lėtą išsiskyrimą su gyvenimu, o rafinuočiausia, greičiausia, mažiausiai skausminga mirtis nuo gyvatės įkandimo buvo verta karalienės, kuri savo gyvenimą praleido apsupta prabangos ir skendėdama malonumuose. Bet visa tai – išorinės pagalbinės priemonės priešui, su kuriuo žmogus sudaro sąjungą prieš save patį.

Taigi apmąstęs visas tas priemones ir šiaip plačiau pasižvalgęs po istoriją, tarp visų atėmusių sau gyvybę neradau nė vieno, kuris tą darbą būtų atlikęs taip didingai ir laisvai kaip imperatorius Otonas. Nors, kaip karvedys, patiria pralaimėjimą, jo padėtis jokiu būdu nėra labai bloga, tačiau imperijos, kuri jam tam tikra prasme jau priklauso, labui ir kad nenukentėtų daugybė žmonių, jis nusprendžia pasitraukti iš pasaulio. Su draugais vakare surengia smagų pokylį, o kitą rytą paaiškėja, kad jis savo ranka suvarė sau į širdį aštrų durklą. Tariau, kad tik šis žygis yra sektinas, ir įtikinėjau save, kad negalintis pasielgti taip kaip Otonas neturi teisės savo noru pasitraukti iš gyvenimo. Toks įsitikinimas padėjo man nusikratyti ne tiek ketinimo nusižudyti, kiek įnorio atlikti savižudybę, anuo gražiu taikos laiku apėmusio dyką jaunimą. Nemenkame ginklų rinkinyje turėjau gerai išgaląstą durklą. Jį pasidėdavau prie lovos ir prieš užgesindamas šviesą pabandydavau, ar man pavyks aštrų smaigalį įsmeigti į krūtinę porą colių. Kadangi taip ir nepavyko, aš galiausiai pasijuokiau iš savęs, išmečiau iš galvos visas hipochondrines grimasas ir nusprendžiau gyventi. Tačiau kad gyventi būtų smagu, man reikėjo atlikti vieną poetinį uždavinį, kuriuo papasakočiau viską, ką jaučiau, galvojau ir klaidingai įsivaizdavau tuo svarbiu klausimu. Surinkau jau porą metų manyje dūkstančius elementus, vaizdinausi labiausiai mane slėgusius ir bauginusius atvejus, bet nieko neišėjo – trūko nutikimo, fabulos, kurioje jie galėtų įsikūnyti.

Staiga mane pasiekia žinia apie Jerusalemo¹⁰ mirtį, o paskui gandą atskrieja ir smulkus, nuodugnus to įvykio aprašymas, ir tą akimirką aš jau turėjau „Verterio“ planą; visuma ištryško iš visų pusių ir virto įspūdinga mase – taip ledėjimo tašką pasiekęs vanduo inde nuo menkiausio smūgio kaipmat virsta kietu ledu. Nepaleisti iš rankų keistojo laimikio, pamatyti mintyse tokio reikšmingo ir įvairaus turinio kūrinį ir suteikti pavidalą visoms jo dalims man rūpėjo dar ir dėl to, kad vėl patekau į keblią padėtį, dar beviltiškesnę negu ankstesnės ir žadančią vien tik kartėlį.

Tikra nelaimė atsidurti situacijoje, kai tenka vaidinti nepageidaujamo prašalaičio vaidmenį; dažnai kas nors paprašo padėti, nors nieku gyvu nenorėtume to daryti, nes pagalba visai nereikalinga; tokioje padėtyje jaučiamės labai kebliai, tiesiog nereikalingi, bet nesugalvojame, nei kaip iš jos išbristi, nei kaip nuo jos nusišalinti.

Ponia von La Roche savo vyriausiąją dukrą¹¹ nutekino į Frankfurtą; dažnai atvykdavo jos aplankyti, bet vis negalėjo susitaikyti su gyvenimu, kurį, tiesą sakant, pati jai nuskyrė. Užuot juo tenkinusis ar davusi akstiną kaip nors jį pakeisti, tik skundėsi, tad norom nenorom turėjai manyti, kad jos dukra nelaiminga, nors tikrai netilpo galvoje, dėl ko turėtų būti nelaiminga, nes jai nieko netrūko, o vyras jai nieko nedraudė. [...]

Iš seniau užsimezgęs ryšys su jaunąja ponia – tikrų tikriausi brolio ir sesers santykiai – nenutrūko ir jai ištekėjus; buvau panašaus amžiaus kaip ji, visame tame rate vienintelis, primenantis jai nuo jaunumės įprastą gyvą dvasinę aplinką. Mudu gyvenome siejami vaikiško savitarpio pasitikėjimo, ir nors mūsų elgesyje nebuvo nė lašo aistros, kamavo nemalonus jausmas, nes ji taip pat nepritapo prie naujos aplinkos ir, nors gausiai apdovanota žemiškosiomis gėrybėmis, iš šviesiojo Talio, Ėrenbreitšteino ir džiugios jaunystės patekusi į niūrius pirklio namus, tapo kelių našlaičių motina. Taip buvau įpainiotas į šiuo atžvilgiu naujus šeimos reikalus, bet tokio dalyvavimo nei norėjau, nei siekiau. Šeimynykščiams tarpusavyje sutariant, atrodė, kad kitokio gyvenimo nė būti negali, bet prasidėjus piktumams kone visi kreipdavosi į mane, o aš savo įkarščiu dažniausiai ne tiek pataisydavau, kiek pagadindavau. Praėjo nedaug laiko, ir man ši padėtis tapo nepakeliama, visas gyvenimo apmaudas, kurį paprastai sukelia tokie dvilypiai santykiai, tarsi dvigubai trigubai prislėgė, jaučiau, kad jų nusikratyti padėtų tik labai stiprus stimulas.

Jerusalemo mirtis, į kurią jį pastūmėjo nelaiminga meilė draugo žmonai, mane pažadino iš sapno, o kadangi ne tik labai aiškiai mačiau, kas jam ir man nutiko, bet ir didžiai sukrėtė jo ir dabartinės mano situacijos panašumas, aš neišvengiamai įliejau į pradėtą kūrinį visą įkarštį, kuris nedaro skirtumo tarp poetinių ir tikrovės dalykų. Aklina siena atsitvėriau nuo išorinio pasaulio, net uždraudžiau draugams mane lankyti ir taip vidujai nusikračiau visko, kas čia tiesiogiai nepriklausė. Priešingai, suėmiau viską, kas bent kiek buvo susiję su mano ketinimu, ir peržvelgiau mintyse savo gyvenimą artimiausioje praeityje, kurio dar nebuvau panaudojęs poetinei kūrybai. Esant tokioms aplinkybėms, po ilgo rengimosi, apie kurį daugelis net nežinojo, aš per keturias savaites parašiau „Verterį“ – neturėdamas nei visumos schemos, nei anksčiau bandęs rašyti kurią nors dalį.

Ir štai prieš mane guli baigtas juodraštis – vienur kitur ištaisyta klaida ar įrašytas pataisymas. Nedelsdamas jį įrišau, nes suteikti knygos pavidalą ranka parašytam kūriniui – tai nelyginant įrėminti paveikslą: daug geriau matyti, ar jis iš tikrųjų ko vertas. Kadangi tą kūrinėlį parašiau tarsi nesąmoningai, it nakviša, peržiūrėdamas, ką reikėtų keisti ir taisyti, pats nustebau, kad jį sukūriau. Tačiau kol laukiau, bene vėliau į jį galėsiu pažvelgti iš toliau ir pamatysiu, kas tobulintina, kad būtų dar geresnis, rankraštį daviau skaityti savo jauniesiems draugams; jiems jis padarė juoba didelį įspūdį, nes, priešingai savo įpročiui, apie jį nebuvau niekam pasakojęs nei apie savo ketinimą išsitaręs. Žinoma, ir šį kartą visas įspūdis kilo iš medžiagos, dėl to jų nuotaika buvo visiška priešingybė manajai, nes rašydamas šią knygą labiau negu kitais kartais nusikračiau mane užvaldžiusio neramaus gaivalo, kurio galion patekau per savo ir kitų klaidas, dėl atsitiktinio ir pasirinkto gyvenimo būdo, tyčiomis ir per skubą, per užsispyrimą ir nuolaidumą, ir jis mane negailestingai engė. Vėl jaučiausi džiugus ir laisvas, kaip atlikęs viso gyvenimo išpažintį, turintis teisę pradėti naują gyvenimą. Šįkart tradiciniai naminiai vaistai suveikė puikiai. Tačiau palengvėjimą pajutau ir padėtis tapo aiški dėl to, kad tikrovę paverčiau poezija, bet kaip tik tai suklaidino mano draugus – jie buvo įsitikinę, kad poeziją reikia paversti tikrove, o tokį romaną – perkelti į gyvenimą ir, galimas daiktas, net nusišauti; tai, kas iš pradžių nutiko vienam kitam, vėliau ištiko daugybę skaitytojų, o man tiek daug pagelbėjusi knygelė įgijo labai blogą vardą.

[...]

Knygelė padarė didelį, tiesiog milžinišką poveikį pirmiausia todėl, kad pasirodė pačiu laiku. Juk kaip menkučio dagčio pakanka, kad galinga mina išlėktų į orą, taip ir knyga sukėlė juoba stiprų sprogimą publikoje, nes jaunimas jau buvo save palaidojęs, o sukrėtimas buvo toks didelis dėl to, kad pratrūko kiekvienas – kupinas perdėtų reikalavimų, nepatenkintų aistrų ir tariamų kančių. Negalima reikalauti iš publikos, kad dvasinį kūrinį priimtų dvasiniu būdu. Po teisybei, ji kreipė dėmesį tik į turinį, medžiagą, tai patyriau jau iš savo draugų, bet ir vėl pasigirdo nuo seno gajus įsitikinimas, pagrįstas pagarba spausdintai knygai: esą ji turi turėti didaktinį tikslą. Tačiau neiškraipanti vaizduosena jo neturi. Ji nepritaria, ji nekritikuoja, ji pateikia mintis ir veiksmus pagal jų seką ir tokiu būdu nušviečia protą ir moko.

[...]

Buvau pasirengęs viskam, ką teks išgirsti prieš „Verterį“, tad gausi kritika nekėlė apmaudo, bet nemaniau, kad palankios, geranoriškos sielos man suteiks nepakeliamų kančių, nes, užuot pasakę ką malonaus apie knygelę, tokią, kokią parašiau, visi aliai vieno prisispyrę kamantinėjo, kas joje tikra, nepramanyta; tai mane labai pykdė, tad paklaustas dažniausiai ką nors labai nemandagiai atrėždavau. Kad galėčiau atsakyti į tokį klausimą, būčiau turėjęs vėl išnarstyti savo kūrinėlį, kurį ilgai brandinau mintyse, idant sujungčiau įvairius elementus ir sukurčiau poetinę vienovę, vėl suardyti formą, o per tai būčiau jei ne sunaikinęs, tai išdraskęs ir išbarstęs tikrąsias sudedamąsias dalis. Tačiau pasigilinęs supratau, kad negaliu pykti ant skaitytojų už tokį jų norą. Jerusalemo likimas sukėlė didelį atgarsį. Išsilavinęs, malonus, skaistus jaunuolis, vieno žymiausių teologų ir rašytojo sūnus, sveikas ir pasiturintis, staiga dėl nežinomų priežasčių pasitraukia iš gyvenimo. Daugeliui kilo klausimas, kodėl taip atsitiko, o paaiškėjus, kad čia būta nelaimingos meilės, ir pasklidus kalboms, kad aukštuomenėje jam tekę patirti šiokių tokių nemalonumų, sujudo sukruto visas jaunimas, visas vidurinis sluoksnis, ir kiekvienas troško sužinoti visas smulkmenas. Skaitytojai tarėsi radę „Verteryje“ vietą, kurioje išsamiai pavaizduoti minėto jaunuolio gyvenimas ir būdas. Vietovė ir asmenybė sutapo, natūralus pasakojimas tarsi liudijo, kad tai tikros žinios apie jaunuolį, tad smalsumas buvo patenkintas. Tačiau įsigilinus paaiškėjo, kad daug dalykų nesutampa, tad tiesos ieškotojams iškilo sunki mįslė, nes skaidanti į dalis kritika nepaliaujamai kurstė abejones. Tačiau pati esmė buvo nepasiekiama – skaitytojai nevaliojo atspėti, kiek savo gyvenimo ir kančių išliejau šiame kūrinyje, kai aš, kaip niekam nežinomas jaunuolis, nors ne slapta, bet nesigarsindamas prie jo triūsiau.

Rašydamas „Verterį“ žinojau, kokia didelė malonė buvo parodyta menininkui, kuriam buvo suteikta galimybė iš daugelio gražuolių sukurti Veneros paveikslą, tad ir aš leidau sau kurti savo Lotą pagal įvairių dailių merginų išvaizdą ir būdą, nors pagrindinius bruožus paėmiau iš mylimiausios. Todėl įžvalgieji skaitytojai rado panašumo į daugelį merginų, ir nė vienai damai nebuvo nemaloni publikos nuomonė, kad knygoje pavaizduota būtent ji. Tačiau tas pulkas Lotų man buvo tikra kančia, nes kiekvienas, vos mane pamatęs, primygtinai reikalavo pasakyti, kur gyvenanti tikroji. Bandžiau kaip Natanas gelbėtis trimis žiedais, bet ta, kaip žinome, aukštesnėms būtybėms tinkama išeitis netenkino nei tikinčiosios, nei skaitančiosios publikos. Vyliausi, kad nemalonūs tyrinėjimai netrukus baigsis, bet jie mane lydėjo per visą gyvenimą. Bandžiau nuo jų pabėgti keliaudamas incognito, bet ir tos pagalbinės priemonės netikėtai teko atsisakyti; taip kūrinėlio autorius buvo pakankamai, net per žiauriai nubaustas neišvengiamu įkyrumu už tai, ką neteisingo ir žalingo galbūt padarė.

Vertė Giedrė Sodeikienė

_____

Pateikiamoje Johanno Wolfgango Goethės (1749–1832) autobiografijos „Poezija ir tiesa“ ištraukoje pasakojama apie „Jaunojo Verterio kančių“ sukūrimo aplinkybes. Šis, autoriaus žodžiais, per keturias savaites parašytas romanas pasirodė 1774 m. rugsėjį ir akimirksniu jį išgarsino visoje Europoje. Knygą numato išleisti „Baltų lankų“ leidykla.

____

¹ Turima omenyje Goethės istorinė drama „Gecas fonBerlichingenas“ (1773).

² Edwardo Youngo (1681–1765) eilėraštis „The Complaint, or Night Thoughts on Life, Time, Friendship, Death, and Immortality“ („Rauda, arba Nakties mintys apie gyvenimą, laiką, draugystę, mirtį ir nemirtingumą“).

³ „Senatvė ir patirtis, ranka rankon, / Veda jį į mirtį ir verčia suprasti / Ieškojus taip skausmingai, taip ilgai, / Kad visą gyvenimą viskas buvo ne taip.“ Tai posmelis iš eilėraščio
„A Satyr Against Mankind“ („Satyra, pašiepianti žmoniją“), priskiriamo grafui Johnui Wilmontui Rochesteriui (1647–1680).

⁴ Thomas Grayus (1716–1771); žinomiausias jo eilėraštis „Elegy Written in a Country Churchyard“ („Elegija, parašyta kaimo kapinaitėse“, 1751).

⁵ Johno Miltono (1608–1674) eilėraštis „L’Allegro“ („Linksmuolis“, 1645).

⁶ Traveller – keleivis (angl.); turimas galvoje Oliverio Goldsmitho eilėraštis „Keliautojas“ (1764).

⁷ Ultima Thule, tolimoje šiaurėje esanti sala, kur vasarą nenusileidžia saulė. Posakį vartojo Vergilijus, Tacitas, Seneka.

⁸ Osiano giesmėse Lodunas – Mirties vėjas.

⁹ „Į sielvartus malonius linkęs / Daugiau žaizdų patyrė, nei davė prigimtis, / Nes jį kentėjimas viliojo / Tamsiais idealais ir šiurpu, o ne pats.“ Posmelis iš Thomo Wartono eilėraščio „The Suicide“ („Savižudybė“, 1771).

¹⁰ Karlas Wilhelmas Jerusalemas (1747–1772) – Braunšveigo pasiuntinio imperijos rūmų teisme sekretorius.

¹¹ Maria Sophie von La Roche (mergautine pavarde Gutermann, 1730–1807) – romanų autorė. Aštuoniolikmetė jos duktė Maximiliane Euphrosyne La Roche tėvų pageidavimu 1774 m. sausį ištekėjo už našliu likusio Frankfurto pirklio Peterio Antono Brentano (1735–1797). Jiems gimė vaikai Clemensas Brentano (poetas), Bettine Brentano (ištekėjo už Achimo von Arnimo) ir dar dešimt vaikų. Maximiliane mirė 37 metų.