Pavasaris

GABRIELĖ KLIMAITĖ

Pavasaris buvo drėgnas ir nesvetingas, tarsi ką tik gimęs kūdikis, paliktas šaltame kambaryje. Baltą žiemos higieną pakeitė išryškėjęs puvėsis, ir tai, kas laikėsi šaltyje, dabar skilo, trupėjo, laupėsi ir plaukė paviršiun. Net gajūs miesto paukščiai, rodės, slydo nuo stogų, o besitraukdamas sniegas atidengė rūdis ir samanas. Norėjosi, kad purvas ir nerimas, tie du pavasario palydovai, greičiau išnyktų, o tikra atrodė tik tai, kas matėsi properšose tarp debesų – gilus, nepasiekiamas, niekam nepriklausantis mėlis.

– Šiandien aš noriu jūsų paklausti, kas jums yra Dievas, – tarė žmogus su akiniais. – Pasidalinkite, ką jaučiate.

Visi tylėjo.

– Drąsiau, čia nėra gero ir blogo atsakymo. Tiesiog noriu žinoti, kokia jo vieta jūsų gyvenime. Kas jis jums.

Tylėjome toliau.

– Visi turėsime pasakyti. Niekas neišeis iš čia tol, kol neišgirsiu atsakymo.

Mes sužiurome į žmogų, pateikusį ultimatumą. Pamatęs mūsų sunerimusius veidus, jis ėmė šypsotis.

– Man tiks ir toks atsakymas, kaip antai: kalbėti apie Dievą man pernelyg intymu. Arba – prašyčiau ne šiandien. Arba – pritariu kolegos minčiai. Tiesiog noriu išgirsti jūsų poziciją.

Kai kurie atsiduso. Pora žmonių tarė – ne šiandien. Vyras atlaidžiai šyptelėjo – gerai, ką padarysi. Kiti pasakė, kad tai pernelyg asmeniška, bet atsirado ir norinčiųjų.

– Dievas man… kaip čia pasakius…

– Pirmyn, drąsiau. Kaip ir sakiau, visi atsakymai yra teisingi.

– Dievas – tai mano dalis. Aš juo gyvenu kas dieną.

– Puiku.

– Man jis yra tikėjimas. Kažkokia tiesa.

– Taip, juk Kristus taip ir sakė – aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.

– O man veikiau tai ritualinis dalykas, susijęs su apeigomis, šventėmis, bažnyčia. Toks proginis simbolis.

– Man irgi taip pat, tiesiog iš senelių atėjęs palikimas, kažkas, ko reikia klausyti ir bijoti.

– Dievo nereikia bijoti.

– Bet jis baudžia.

– Žmogus baudžia pats save, o Dievas jam suteikia laisvę rinktis.

– O man tikėjimas yra labiau formalumas. Nors… Dievas reikalingas, kai labai ko nors prašai. Tada meldiesi.

– Iš tikro Dievui jūs reikalingi kiekvieną akimirką, todėl ir jis jums turėtų būti reikalingas visada, ne tik prašant pagalbos.

– Gal, bet man yra taip.

– Aišku. Tikėkimės, kad vieną dieną Dievas taps kažkuo daugiau… O jums?

– Nežinau. Argi kas nors žino, kas yra Dievas?

– O kaip jūs manote? Kas jis jums yra?

– Nežinau, negaliu pasakyti. Tai per daug sudėtinga.

– Suprantu, nieko baisaus. Na, kas dar norite išsakyti savo mintis?

Viena guvi vidutinio amžiaus blondinė krestelėjo plaukus atgal ir žiūrėdama į lubas ėmė juoktis.

– Man Dievas yra vaikystė. Kaip pamenu save vaiką, taip ir Dievą pamenu. Man jis rodės toks geras dėdė, sėdintis danguje, jo prašai saldainių ir kad nekviestų prie lentos ar dar kažko…

Visi ėmė juoktis.

– Aš rimtai, maniau, kad jis sėdi ant debesėlio ir žiūri žemyn. O mano draugė dar stipriau sakydavo – ji sakydavo: „Rasa, tu žinai, taigi Dievas yra iš dūmų… toks, kaip čia pasakius – pirdalas!“

Visa klasė nutilo.

Vyras su akiniais atlaidžiai linktelėjo, nors ir nustojo šypsotis.

– Betgi normalu, – tarė jaunas vaikinas, žiūrėdamas į blondinę, – kad vaikystėje Dievas atrodo toks gyvas, kaip koks personažas. Mes buvome taip mokomi. Dievas kaip tėvas, kaip dėdė, kaip barzdotas vyriškis, sėdintis debesyje. Argi ne taip?

– Bet vaikystė praeina, ir subrendus santykis su Dievu keičiasi, – įsiterpiau. – Aš manau, kad Dievas – tai tam tikra idėja, principas… Žmogaus idealas. Man Dievas – tai rinkinys savybių, kuriomis aš norėčiau vadovautis, bet ne visada galiu. Dievo supratimas keičiasi… tai yra transformuojasi laikui bėgant.

Akiniuotas vyras tylėjo. Maniau, kad mano atsakymas jam turėjo įtikti labiausiai. Tačiau jis tik gudriai prisimerkė ir nutildydamas murmesį mostelėjo ranka.

– Iš tikro Dievas yra nepavaldus laikui. Dievas nesikeičia, jis yra amžinas. Taigi apie jokį Dievo epochiškumą nėra prasmės kalbėti, – tarė jis, žiūrėdamas į mane.

Norėjau jam pasakyti, kad kalbėjau ne apie Dievo, o žmogaus kaitą, bet jis tęsė toliau.

– Ar jau visi pasisakėte? Man rodos, taip. Tai atėjo metas ir man. Aš jums pasakysiu, kas man yra Dievas. Man Dievas yra viskas. Dievas man yra gyvenimo tikslas. Tai matas, atskaitos taškas. Aš gyvenu… – jis padarė pauzę, – tikėdamas… – tada vėl nutilo, o kai prakalbo, jo balsas buvo vos girdimas, akys gudriai prisimerkė, – aš gyvenu tikėdamas… – jo balsas ėmė keistai švokšti, tarsi jis visa tai sakytų moteriai į ausį intymumo akimirką, – kad po mirties aš išvysiu Dievo veidą prieš save… aiškiai ir galutinai.

Visi sulaikė kvėpavimą ir laukė, ką jis dar pasakys. O jis tik apžvelgė mus ir pridūrė:

– Va taip.

Visi atsiduso, o man norėjosi pasakyti, kad Dievo veidą jis spės pamatyti nebent haliucinacijose prieš mirtį, bet ne po jos.

– Aš tikiuosi ir tikiu, kad jį pamatysiu, – pridūrė jis. – Gyvenu šia mintimi ir laukiu tos akimirkos. Toks yra mano gyvenimo tikslas. Taip sako Šventasis Raštas. Kas tiki, tas po mirties išvys Dievo veidą.

Visi sėdėjo lengvai sutrikę, kaip dažniausiai būna, kai žmonės susiduria su kažkieno labai tvirtu, bet abejonių keliančiu įsitikinimu. Belieka nutilti lyg išgirdus vaiką, kuris pasako, kad Kalėdų Senelis yra, ir taškas.

– Bet ar… – staiga prakalbo blondinė, – ar Biblija nėra labiau istorinis dokumentas?

– Tai kad joje pilna istorinių neatitikimų, – atsakė vaikinas. – Rašo, kad toje ir toje šalyje toks ir toks karalius turėjo tiek ir tiek ožkų, ganė jas ten ir ten, o paskui paaiškėja, kad toje šalyje nėra tokio slėnio ir dykumos iš viso! Arba kad gentis puolė gentį, kurios iš tikro jau nebuvo, ir taip toliau…

– Juk tai žmonių kūrinys kitiems žmonėms, – pratęsė kiti.

– Ir jau vien ėjimas per vandenį arba pastojimas nuo Šventosios Dvasios… – pradėjo kažkas.

– Biblija yra dvasios dokumentas, – mus nutraukė kiek gyvesniu balsu prabilęs Dievo veido laukiantis vyras. – Ją reikia skaityti ne tik protu, bet ir širdimi.

Mes nutilome tarsi teigdami, kad viską skaitome taip, kaip skaitosi; Bibliją taip pat kaip ir kitas knygas, iš kurių tikimės informacijos. Vyras atsiduso ir užkėlė koją ant kojos.

– Na gerai, kadangi visi nori racionalumo, pasakysiu paprastai. Biblija tyrinėta tūkstančius kartų. Ir mokslininkai atranda vis daugiau įrodymų, kad Biblija teisi. Joje parašyta viskas. Viskas joje išpranašauta ir numatyta. Biblija pirmoji teigė, kad visata yra suplota ir sulankstyta kaip lapas popieriaus. Nesąmonė – sakė žmonės. O šiandien mokslininkai vis labiau tuo tiki. Šventąjį Raštą verta nagrinėti. Atrado Higso bozoną, didelė sensacija. O tai jau irgi seniai Biblijoje paminėta, žinoma, netiesiogiai. Todėl aš ja tikiu, ir jūs skaitydami paklauskite savęs – argi tai ne tiesa? Paskaitykit, tikrai nepakenks.

– Reikės paskaityti, – atsiduso blondinė ir visi vėl ėmė juoktis.

– Gerai, mūsų laikas baigiasi, nenoriu jūsų sulaikyti, juo labiau kad šįvakar futbolas ir visi norime namo. Aš jums tiesiog noriu tarti keletą žodžių.

Daugelio veiduose pasirodė palengvėjimas ir optimizmas, kad netrukus jie iš čia išeis. Vyras sudėjo rankas lyg maldai ir užsimerkė. Kai kurie užsimerkė sekdami juo.

– Pasistenkite šį laikotarpį iki Santuokos sakramento gyventi su Dievu. Įsileiskite jį, ir jis ateis. Dievas visada laukia žmogaus ir visada ateina kviečiamas. Vieni iš jūsų tikite daugiau, kiti mažiau. Tačiau tvirta pora yra ta, kur žmonės skatina vienas kito tikėjimą. Juk dviese lengviau – kai vienas parkrenta, kitas padeda jam atsikelti. Praėjusį kartą aš jums minėjau kelius, kuriais einant galima tapti šventuoju. Vienas būdas yra kankinystė, kitas – dvasininko kelias. Tačiau trečias kelias – tapti šventuoju gyvenant šeimoje – yra pats sunkiausias. Tačiau jis yra vertingiausias. Ir kadangi ne visi iš mūsų gali tapti kankiniais ir dvasininkais, mums tenka eiti šventumo keliu šeimoje. Tai yra daug sunkiau negu vienuoliui, kuris celėje sėdi tarp senų foliantų. Tačiau įmanoma.

Kai kurie iš mūsų pakreipė galvas, matyt, spėliodami, ar lengva gyventi šeimoje, kurios nariai nori tapti šventaisiais. Daugelis tiesiog žiūrėjo į popierių, kuriame turėjo pasirašyti kalbantis vyras, ir laukė.

– Pasistenkite laikinai nutolti vienas nuo kito, pabūti po vieną, tik su Dievu. Sakau jums iš patirties – laikinas atitolimas vienam nuo kito vėliau jus labiau suartins. Atidėkite savo artumą, jeigu norite pajusti jį po vedybų. Nes priešingu atveju bus labai sunku jausti stiprų intymumą. Tikiuosi, kad prisiminsite bent kelis dalykus, ką sakiau apie šeimą – pirmiausia jūsų vyras ar žmona, paskui visi kiti. Jūsų šeimos rate negali būti kitų koncentrinių ratų, tik jis ir ji, ir nieko daugiau – nei vaikai, nei tėvai neturi būti tarp judviejų. Kai ateis sunkios akimirkos, kai kils konfliktai, kai santuoka atrodys išsisėmusi, jūs klausite savęs – po galais, kam man viso šito reikia? Ko aš čia kankinuosi? Žinokite, kad atsakymas visada bus tas pats. Todėl, kad jūs mylite. Jūs esate čia todėl, nes mylite.

Merginos ėmė šypsotis, tarsi išgirdusios patvirtinimą, kad jas myli jų draugai, bet ne raginimą mylėti pačioms. Kažkas klasės gale sumurmėjo, kad norėtų dar pasiginčyti dėl Biblijos ir mokslo, bet netrukus teliko stumiamų kėdžių bruzdesys ir vis garsesni „ačiū“ ir „viso gero“. Vyras ėmė pasirašinėti trumpu, tarsi garsenybės parašu, brūkštelėdamas po kiekvienu išklausytų paskaitų sąrašu. Kai kuriems priminė užsukti į buhalteriją, o susidomėjusiems rekomendavo katalikiškų šeimų bendrijas, kurios sekmadieniais po mišių eina kartu gerti alaus. „Būna dienų, kai negaliu kalbėtis su Dievu ir tuomet einu alaus nesulaukęs mišių pabaigos“, – nusijuokė jis ir netrukus atsisveikino su paskutiniaisiais.

Poros išėjo į gatvę ir skirstėsi kas sau. Blondinė ir jaunesnis vaikinas, kurie ketino tuoktis visai greitai, linkėjo visiems sėkmės, o kiti, kurių santuokos laukė už kelių mėnesių, mielai arba abejingai linkėjo jiems to paties.

Saulė leidosi už kaminų, vakaras rodės šaltesnis, nei įprasta. Aš ėmiau kalbėti.

– Paklausyk, – pasakiau sužadėtiniui, – iš kur jis taip gerai žino, koks yra Dievas?

– Perskaitė, – atsakė jis ir nusisuko, parodydamas, kad Dievo tema jam tolima, neįdomi arba baigta.

– Bet man vis tiek keista, – pasakiau aš. – Koks paprastas gali būti adaptavimas religijos ir šeimos, religijos ir santykių… Ką, Biblija yra šeimos knyga? Vos ne taip.

Jis nieko neatsakė, bet pamatęs, kad man darosi šalta, paėmė už rankos.

– Ir tų būdų susieti tikėjimą su gyvenimu atrodo tiek daug… Mūsų Kristus man pasirodė toks prisitaikantis, kaip koks visraktis, kiekviena gyvenimo sritis aiškinama juo, ir gan logiškai… Bet vis tiek kai kurie dalykai man liko nesuprantami. Būti pasiruošusiam paaukoti viską, kas brangiausia, skausmą laikyti didele malone, netgi ja džiaugtis… Kaip tau tai? – paklausiau.

– Ar jis taip kalbėjo? – neprisiminė mano draugas.

– Taip, aną sykį.

– Neprisimenu, – atsakė jis ir mes pasukome siaura gatvele.

– Kai kas man patiko – pavyzdžiui, nevesti gyvenime sąskaitybos, nebūti sau pačiam senu, gobšiu ir nykiu buhalteriu, išlikti spontaniškam, nekurti grandiozinių saugumo sistemų, kurios bet kada gali griūti… Man patiko mintis, kad kai Dievas negali patekti pro lakuotą paviršių, jis turi tave sužeisti, kad įsigertų kažkas naujo. O tau?

– M-hm, – sumykė draugas.

– Dar nesisavinti malonių, dovanoti jas atgal, nelaikyti Dievo ženklų ir priemonių svarbesniais už patį Dievą – kaip tie izraelitai, kurie garbino Sandoros skrynią. Žinai, viskas sounds good to me. Tačiau kodėl tik Dievo kelias yra teisingas? Kodėl žmogus kviečiamas būti laisvas, tikintis, mylintis, viską atidavęs? Kam nuo to bus geriau?

– Nežinau.

– Kodėl Dievas nori žmones padaryti vienišus, tokius, kurie nieko neturi, tik jį? Kodėl galvojama, kad kai žmogui nesiseka, tai Dievo pamoka? Kodėl negalima visko laikyti tiesiog atsitiktinumu? Kam Dievui reikia tų visų išbandymų, kuriuos užmeta žmogui? – aš patraukiau pečiais, o draugas pažvelgė į mane su nerimu, tarsi į ligos kamuojamą ir besiskundžiantį vaiką.

– Arba dar – Dievas myli žmogų… už ką? Jis nemyli dramblių, nesako beždžionei – mesk beždžioniuką, lazdą ir ananasą – tu per daug prie jų prisirišusi, tavo širdyje neliko vietos man. Kodėl Dievas pavydi žmogaus? Jeigu jis Dievas, neturėtų jausti pavydo.

– Jeigu Dievas yra sugalvotas žmogaus, tai jis yra toks pat kaip žmogus.

– Taip. Aš puikiai suprantu žmogaus poreikį turėti Dievą – mirties baimė sukelia tokį nerimą, kad jam būtina rasti kažką alternatyvaus, tęstinio. Dievas tampa nusiraminimo šaltiniu, suprantu. Bet nesuprantu tariamo Dievo poreikio turėti žmogų… Juk šis psichologas nesakė – Dievas yra abejingas. Maldos yra tavo reikalas. Ryšys su kitu žmogumi yra aukščiau už viską. Nereikia atsisakyti turto. Mirtis yra baigtinė, po jos nėra nieko. Bet ne, jis sako – visur reikia ieškoti Dievo. Ar kad man būtų lengviau, ar kad Dievui patinka būti ieškomam?

– Nežinau, – vėl tarė mano draugas. – Nori blynų gal?

– Ne, – pasakiau, nors gal ir norėjau, bet negalėjau paleisti širdį draskiusių prieštaravimų – pagarbos tikinčiajam ir tuo pat metu – paniekos jam. Galbūt mane erzino neabejojančio žmogaus skleidžiama arogancija, savotiškas aklojo pranašumas daug geriau girdėti, negu girdi matantys, o galbūt man nerimą kėlė tai, kad aš nežinau tikinčiojo argumentų, nesuvokiu jo tikėjimo šaltinio, ir kuo jis labiau teigia savo tikėjimą, bet slepia jo šaltinį, tuo keisčiau ir netikriau skamba jo kvietimas atverti savo širdį kažkam, ką kitas taip uoliai ir laimingai pasisavino.

Ėjome tolyn nuo judrių gatvių, pro plikus medžius, vis gilyn į vakaro šešėlius.

– Paklausyk, – pasakiau ir sustabdžiau mus abu. – Ar tu tiki, kad po mirties pamatysi Dievo veidą?

Mano būsimas viso gyvenimo palydovas pakėlė akis į dangų, tarsi ten galėtų rasti atsakymą.

– Netikiu. Bus taip pat kaip miegant. Ar kai miegi, yra kas nors? Turiu omenyje, kai nesapnuoji. Nėra nieko, kaip ir iki gimimo, kai tavęs nebuvo. Tu savęs ten nežinai, nes tavęs nėra. Tas pats ir po mirties, tavęs tiesiog nebus, nebus ir „matymo“.

– Galbūt, – atsakiau.

Kuo labiau artėjome link namų, tuo mažiau man norėjosi daryti viską kaip įprastai. Norėjosi kažkur išvykti – kur nei pabudimo ryte, nei užmigimo vakare ir juo labiau kur jokių pasirinkimų, kuo tikėti. Ir juo labiau slegiančio lemties jausmo, tai yra mirties.

Priartėjome prie parko, pasukome į savo gatvę. Kai priėjome prie laukujų durų, mano sužadėtinis sušuko:

– Žiūrėk, zuikis!

– Kur? – ėmiau dairytis aš.

– Žiūrėk, prie eglių, – jis parodė ranka ir labai trumpai, iki vieno ilgo jo šuolio į šoną, aš pamačiau didelį pilką zuikį.

– Geras, – pasakiau likdama lauke, – koks didelis, – pridūriau, nors sužadėtinis jau buvo nuėjęs prie pašto dėžutės.

– Pavasaris, – pasakiau jam, kai vėl susitikome ant laiptų.

– M-hm, – atsakė jis.

Pajutau, kad pralinksmėjau, ir mano jaudulys galvojant apie Dievą nutolo tiek, kad jausčiau jo kilmę, bet ne tiek, kad kankintų mane. Prisiminiau, kad dar vienas dalykas, apie kurį mums kalbėjo katalikas psichologas, tai humoro jausmas, būtinas laimingai šeimai. Sutikti zuikį, grįžus namo iš religinių paskaitų – nusijuokiau ir pagalvojau, kad mano humoro jausmas vis dar su manimi. Tada atsirakinome duris, patrepsėjome ant kilimėlio. Prieš žengdama į vidų prisiminiau dar kai ką, ką sakė psichologas, ir pažvelgiau per petį į lauką. Geriausią humoro jausmą, sakė jis, turi Dievas.