Laiko kamštyje
REGINA JASUKAITIENĖ
Susiruošiame į „Katedrą“, į Koršunovo pastatymą Nacionaliniame dramos teatre. Pagal recenzijas ir draugių atsiliepimus kuriu „viziją“, įdomu, kiek atitiks jaunystėje skaitytą Justino Marcinkevičiaus dramą. Norisi pamatyti kitaip: per savo patirtį ir išgyvenimus, kuriuose neabejotinai įsispaudę ir Laiko ženklai.
Gegužė. Pats žydėjimas. Šiemet viskas žydi vienu metu, ir dėl to truputį graudu. Nespėsiu pasidžiaugti. Gerokai užtupėtas – susivėlavęs pavasaris ne tik pasivijo, bet ir pralenkė savo laiką. Šuolis iš žiemos į vasarą toks netikėtas – lyg toje pasakoje, kurioje pamotė išveja našlaitę žiemą žibučių. Mėnesiai sukasi kaleidoskopu. Prašokame žibutes, purienas, pakalnutes, nubyra neprasiskleidusios vyšnios, po nakties nusninga sodai. Toks pavasaris veda iš proto…
Ir mes vejamės laiką. Ištrūkusios iš darbo, norime kuo daugiau pamatyti ir pavasario, ir, žinoma, Vilniaus. Nors iš mūsų miestelio į sostinę pūškuoja traukinys, nusprendžiame, kad automobiliu bus ir greičiau, ir patogiau. Kelyje sugaištame vos pusantros valandos. Apsidžiaugiame, kad dar turėsime laiko pasivaikščioti prospektu, neskubėdamos užsuksime į buvusią Literatų kavinę, išgersime po puodelį juodos kavos. Anuomet, studijų metais, kavos negerdavom, tai ką gi ten veikdavom? Vėpsodavom į kokį nors poetą, klausydavom, apie ką kalba tie „nepaprasti“ žmonės. Visko anuomet dar buvo tiek daug neatrasto, nepatirto, nepaprasto. Rašytojas ar dailininkas tebebuvo „didelis“ žmogus. „Anava, žiūrėk, ten sėdi Širvys…“ Prisimenu, kaip virpėjo širdis, kai priėjau autografo. Geras buvo tas virpėjimas. Pakylėtas. Įsimenantis.
Vilniaus prieigose patenkame į nesibaigiančią automobilių spūstį. „Gal kokia avarija?“ – spėlioja ta, kuri vairuoja. Galime pasukti kitu, ilgesniu keliu. Bet ir čia tas pats – gatvė užkišta. Apie piko valandas esu girdėjusi (prieš 30 metų tokio reiškinio nebuvo!), bet kad šitaip… Pataikome į patį pačiausią „kamštį“. Keičiasi tik šviesoforo spalvos, o mes stovime kaip stovėjusios. Mūsų laikas pasiutusiai tirpsta. Kavos jau neišgersime. Ir prospektu nepasivaikščiosime. Pro šalį slenka pustuščiai troleibusai. Jie slenka, o mes ne… Sėdime lyg pelės stiklainyje. Yra toks pelių gaudymo būdas. Pasakojo seni žmonės, kai lankiausi Dzūkijoje. Į butelį nuo alaus įpila šlakelį aliejaus, paguldo ant šono. Po nakties jau randa įlindusias, net kelias. Susigundo gardumėliu, vargšelės, aliejų mėgsta, įlenda lengvai, o kaip išlįsti – nesugalvoja. Net „kolektyvinė“ sąmonė nepadeda. Blaškosi apimtos panikos ir nebesuranda išėjimo – išeities. Nereikia net kamščio – tupi visos išsigandusios. Belieka iškratyti arba palaidoti su visu buteliu. Negalėjau patikėti, kol pati nepamačiau.
Mes sėdime savo „stiklainyje“. Pro mus eina žmonės, vienas vaikinas pamojuoja atsisukęs – jis laisvas! Žydi kaštonai. Visas Vilnius žydi. Bet aš nebenoriu gyventi Vilniuje. Jau – nebe. Jeigu taip kasdien? Nepamatytum ne tik „Katedros“, bet ir pavasario… Noriu į savo žalią kaimą, kuriame niekas neskuba ir visi visur suspėja. Laiko negalima apgauti. Jo negalima sutaupyti nei pasilaikyti rytdienai. Net nusipirkti negalima – atsirastų didelius pinigus siūlančių. Bet jis kapsi vienodai visiems – turtuoliams ir vargšams, pėstiems ir važiuotiems. „Skubėti reikia lėtai“, – sakydavo senoliai. Kad suspėtum pasiimti…
Man dingteli, kad galėtume išlipti ir eiti pėsčios. Laisvos kaip tas vaikinas. Gal dar suspėtume į pirmą veiksmą. Bet juk nepaliksi automobilio vidury gatvės. Nelengvai surastum, kur jį pastatyti – visos aikštelės ir gatvikės sausakimšos. O mes – su aukštakulniais. Nepatogu pėsčiomis. Randame visokių pasiteisinimų. Sėdime ir dairomės į einančius, praeinančius, nueinančius.
Į spektaklį pavėluojame, pusvalandį. Pa-reigingas jaunuolis, stovintis prie durų, mūsų neįleidžia. Nepadeda jokie graudenimai: „Mes iš kaimo, mes įstrigome…“ Jaunuolis manekeniškai (o gal mandagiai?) šypsosi ir jausmams nepasiduoda. Ko gero, tokių pasiteisinimų jis girdi kasdien. Laiko apgauti nepavyko. Šimtai, tūkstančiai žmonių kasdien lenda į tą patį „stiklainį“, sėdi laiko kamščiuose, šitaip taupydami savo laiką, kuris man primena dangumi plaukiantį debesų žydėjimą… „Katedros“ vizija nuplaukia į miglotus laiko tolius. Pasiguodžiame, kad dar pamatysime. Kada nors. Juk laiko turime. (Tai mums taip atrodo – ironizuoju.) Visa mūsų kelionė – gryniausias absurdas. Jo prasmė – kad bandau jį apmąstyti…
