Scenos menai / Šokis ir Teatras

2013 05 24

Keli žiūrovo monologai apie „Naująjį Baltijos šokį“

LAURA ŠVEDAITĖ

– Bet ar įmanoma kažką pasakyti apie šokį? – paklausei tu.

– (Tyla), – ir aš susinervinau.

Royaus Assafo „Po šešerių metų“

Pameni, susitarėm niekada neatsisveikinti.
O dabar negalim laužyti priesaikos.
Esame per maži nesilaikyti žodžio, tad tylime.
Per amžius.
Du tylintys kalnai, du tylintys vaikai, du tylintys šunys, du tylintys dievai, du tylintys debilai.

Monologas Nr. 1

Kai išsijungia salės šviesos ir tamsa apgaubia scenos kvadratą, vienintelė pasaulio dalelė, likusi su manimi, yra ta, kurią regiu, girdžiu ir užuodžiu prieš save. Be žodžių, be buities, be telefono skambučių. (Dabar belieka neužsimanyti į tualetą, nepaspringti savo paties seilėmis ir neužmigti.) Dabar prieš mane glaudžiasi Jis ir Ji. Ieva ir Adomas. Romeo ir Džuljeta. Tristanas ir Izolda. Gražuolė ir pabaisa. Ir t. t. Dabar aš esu padalijamas į vyrą ir moterį. Jie turi tiek daug ką vienas kitam pasakyti. Jie nežino, kaip tai daroma. Niekas nežino. Čia ir prasideda judesys. Judesys po judesio randasi kombinacijos ir dėsniai. Randasi judesio stichija. Užuodžiu jų kvapus. Matau, kaip ištiesiu savo ilgą ranką ir pirštų galiukais prisiliečiu.

Monologas Nr. 2

Šokis visų pirma yra kūno reikalas. Ne choreografija, ne scenografija, ne dramaturgija, ne kostiumai, ne… Kūnas turėjo būti pirmas. Neįmanoma nepastebėti šokančių Jos krūtų. Neįmanoma nepastebėti šokančio Jo šlapio sprando. Neįmanoma nepagalvoti ir daugiau. Dabar jie labai arti vienas kito, ir ne tik fiziškai. (Dabar labai aiškiai matau juos nuogus, lygiai taip pat, kaip kartais matau nuogą kunigą, nuogą apkūnią pardavėją, nuogą piktą policininką. Dabar negalvoju apie choreografiją, scenografiją, dramaturgiją, kostiumus.) O dabar labai aiškiai matau juos nuogus, lygiai taip pat, kaip kartais pats jaučiuosi nuogas – ir ne fiziškai.

Monologas Nr. 3

(Taip tylu. O jeigu dabar atsistočiau ir surikčiau kokią nesąmonę. Pavyzdžiui: „Roy Assaf, 6 years is nothing!“) O jeigu reiktų kažką pasakyti apie spektaklio choreografiją, sakyčiau, kad jie juda, it lietų akvarelę.

Monologas Nr. 4

Tik dabar susivokiu, kad skamba Mėnesienos sonata. Beethovenas gerai žinojo, kaip į garsą sudėti visą pasaulio ilgesį. Girdisi kiekvienas jo pustonis. Stebiu Jos veidą. Ji kartais užsimerkia. Stebiu Jos rankas. Nesvarbu, ar Ji myli Jį. Nesvarbu, kad po šešerių metų. Stebiu Jo veidą, Jis kartais lengvai nusišypso, Jo rankas. Nesvarbu, ar Jis myli Ją. Nesvarbu, kad po šešerių metų. Dabar abiejų įkvėpimai ir iškvėpimai pasako viską apie ilgesį. Ilgesį sau, vieno kitam, gyvenimui, judesiui. Ilgesį – pačiam ilgesiui.

Monologas Nr. 5

(Dabar jų pėdos purvinos nuo šokio, o drabužiai sūrūs nuo prakaito.) Plojimais bandoma užpildyti sceną. Plojimai daro stebuklus – jie kaipmat pradangina Jį ir Ją. Dabar jau Hadar Younger-Harel ir Royus Assafas žemai lenkiasi žiūrovams ir jų fantazijoms. (Įdomu, koks bus pirmas dalykas, apie kurį jie kalbėsis užkulisiuose. Įdomu, kur bus kitos scenos, kuriose jie vis susitiks po šešerių metų.)

Ugnės Dievaitytės „Nekviesta būtybė“,

Polianos Limos „Pagalys ratuose“ ir

U. Dievaitytės, P. Limos

„It stebėtum debesis“

Monologas Nr. 6

Filosofo siela gyvena jo galvoje, o poeto siela – jo širdyje; dainininko siela būna prie jo gerklės, o šokėjos siela gyvena visame jos kūne.

_{Kahlil Gibran}

Po spektaklio įsimaišau į rūkančiųjų debesį ir slapčia klausausi komentarų. Girdžiu nuotrupas:

– Ugnė tai…

– Geras geras.

– !

– Aš laiminga.

– Kažkur ugnį nukišau.

– Nu ir mergos.

– Turbo.

– Jo, kiekviena jauna šokėja turi nors kartą apsinuoginti scenoje.

– Nu, o kaip tau?

Nu, o man… Velnias, dabar reikia kažką pasakyti. Kažką tokio. Kažką, kas prikaustytų žvilgsnį, išsklaidytų tą nuodingą gyvatės formos dūmą, sustabdytų laiką, išneštų protą, sukeltų širdies permušimus, pravirkdytų motiną, nueitų iki dievo ausies.

– Nu, nežinau, patiko, vienas stipresnių festivalio pasirodymų… mano nuomone.

Monologas Nr. 7

Gyvatiškas dūmas vejasi apie mano kaklą ir tuoj čia pat prismaugs, o dievas neturi ausies.

– Manau, jos pasirinko teisingą atskaitos tašką judesiui – savo kūnus. Iš čia veik organiškai randasi ir dramaturgija, ir visi likusieji elementai. Nebereikia nieko klijuoti į viena.

Teisingą atskaitos tašką? Ar čia gali būti kas nors teisingo? Bandau dar kartą.

– Na, Ugnė parodė, kaip veriasi kūno savarankiškumas, kaip jis geba priimti savitą judėjimo logiką, judėti kaip gyvūnas, augalas ar epileptikas – judėti ne iš žmogaus-asmens perspektyvos. Jos kūnas nebepriklausė jai, jis transformavosi į kažką naujo, nepažinto, trikdančio, keliančio juoką, o Ugnei tuo metu beliko inkšti, aimanuoti ir dūsauti; išnarintos galūnės, traukuliai, surauktas veidas – visa tai priminė japoniškąjį buto.

O Poliana… ji parodė magiškąjį kūno realizmą. Tas rožės kramtymas ir vaikščiojimas kojų pirštukais… Ir, žinoma, suknelės varžantis baltumas.

Tai buvo intymūs solo, tranzitinės būsenos, nesusipratimai ir nežinojimai. Jos parodė, kaip gimstama iš naujo. O kai gimsti, tai paskauda.

Monologas Nr. 8

Mačiau dvi moteris. Mačiau jas abi prie upės, jos ėjo maudytis, jos dainavo ir nužiūrinėjo viena kitos krūtis. Yra apskaičiuota, kad Afrikoje moterys per savo gyvenimą nešiodamos vandenį šešis kartus suvaikščioja iki Mėnulio. Pirmyn ir atgal. O Europoje moterys važinėja metro, autobusais, tramvajais ar troleibusais. Tuomet vyrai, žinoma, stebi jas ir įsivaizduoja įvairiausius dalykus. Įsivaizduoja jas nuogas, plaukiojančias vandeny. Arba
šokančias pilnaties šviesoje. Arba jų sodrų juoką. Tik ne moteris, kopiančias į Mėnulį su sunkiais vandens ąsočiais. Bet geriau nekalbėsiu apie tai. Mačiau nuogus torsus, gyvenančius savo gyvenimą juodame fone. The movement defines the space. It stebėtum debesis. The movement of clouds defines the space. It stebėtum žmones. The movement of people defines the space. It stebėtum kavos tirščius. It stebėtum save.

Ką matai

Matau gyvūną
Moteriškuose plaukuose
Taip
Tikras šermuonėlis
Slepia savo obuolius
Apkaišydamas juos tamsiom sruogom
Taip
Tikras šermuonėlis
Šmurkšteli
Už baltos moters ausies
O ji
O moteris
Gyvena
Puodelio formos
Puodelio dydžio
Gyvenimą
Gyvena
Du dalykus –
Nardymą kavoje
Ir sėd(ėj)imą
Ant balto krašto

Maža nuoga moteris
Prisiekiu – išgersi ją
Kartu su kava –
Išprotėsi.

Aleksandro Andrijaškino

„Aš pamėginsiu“

Monologas Nr. 7

Kiekvienas žiūrovas į teatrą atsineša savo akustiką.

Stanislaw Jerzy Lec

Looking is an active action.

Jacques Ranciere

Į tuščią, asketišką sceną išeina vyras, vardu Aleksandras Andrijaškinas. Jis labai ramiai peržengia „ketvirtąją sieną“ ir kaipmat išdrįsta pažiūrėti tiesiai mums į akis. Spektaklis prasideda. Bet spektaklis neprasideda. Vyras pasisveikina itin paprastai ir sušoka kompoziciją. Tada vėl sugrįžta pas mus ir paklausia:

– Kaip manote, ko trūksta šiam šokiui?

Iš pradžių gali pasirodyti, kad toks klausimas atveria neįmanomą galimų atsakymų aibę, kad Aleksandras Andrijaškinas yra savižudis. Rodos, šiam šokiui gali pritrūkti ko nors neįmanomo ar nepatirto, kas lemtų nesusipratimą. Rodos, toks klausimas gali netikėtai atpalaiduoti visas esamas žiūrovo frustracijas ir šios savo ruožtu taptų nevaldomos. Tačiau mes esame kur kas paprastesni, nei įsivaizduojame. Visi kolektyviai nešiojamės šokio vaizdą ir numanome, koks jis turi būti ir ko tikimės eidami pasėdėti parteryje ar balkone. Aleksandras Andrijaškinas čia vykdo sociologinį-antropologinį tyrimą. Pritrūksta muzikos, šviesų, scenografijos, emocijų, partnerio, skausmo, iššūkio ir, žinoma, laimingos pabaigos. Dabar kiekvienas sau tyliai galime pasidaryti išvadas.

Monologas Nr. 9

Aleksandro Andrijaškino spektaklis neturi siužeto, kaip kad dienos, naktys, valandos ir visa kita yra atskiros akimirkos, pavieniai fragmentai, nebūtinai susisiejantys loginėmis jungtimis. Nėra tinkamos pabaigos ar pradžios, nėra. Šitaip dabar netradiciškai gyvename.

Monologas Nr. 10

Čia yra vietos šio teksto kulminacijai bei atomazgai, taip pat ir tezėms, hipotezėms.

– Beje, kaip manote, ko dar trūksta šiam tekstui?

Jeigu manote, kad kažko trūksta, galite man paskambinti, galite nebeskaityti, galite čia pat viską surašyti.

O aš pabandysiu tęsti.

Monologas Nr. 11

Pasirodymo metu Aleksandras Andrijaškinas kelis kartus išeina iš salės trenkdamas durimis, palieka mus vienus. Spektaklis trūkinėja. Trūkinėja lūpų kampučiai, trūkinėja žemė, trūkinėja šąlantys vamzdynai, trūkinėja kraujagyslės, trūkinėja ryšys, trūkinėja garsas, trūkinėja vaizdas – trūkinėja – ir štai žodis tampa nebepanašus pats į save – trūkinėja – logika būtent čia ir nutrūksta – trūkinėja – ir štai atsiranda kitas žodžio mastelis – trūkinėja – atsiranda žodžio skambesys – trūkinėja – viskas ima trūkinėti. Atsidalija į atskirus sluoksnius, vienetus, daleles, koncepcijas, fragmentus, fraktalus ir trūkinėja. O mes visa tai pavadiname pabaigomis ir pradžiomis, mirtimi ir gimimu, gedėjimu ir laukimu. Tik trūkinėja trūkinėja ir

trū

nė

ja.

Paprasčiausiai nutrūksta čia pat.

Monologas Nr. 12

Aleksandras Andrijaškinas pasistato vieną žiūrovę scenoje ir sako:

– Watch me as a human being.

Žiūrėk į mane kaip į žmogų. Ši scena nukelia mane į kitas scenas.

– Žiūrėk į mane kaip į žmogų, – pasako Amerikos prezidentas.

– Žiūrėk į mane kaip į žmogų, – pasako Supermenas.

– Žiūrėk į mane kaip į žmogų, – pasako šudra.

– Žiūrėk į mane kaip į žmogų, – pasako juodaodis, pasako arabas, pasako lietuvis.