Joyce’o šventės belaukiant
AGNĖ ALIJAUSKAITĖ
James Joyce. Dubliniečiai. Apsakymai. Iš anglų k. vertė Povilas Gasiulis. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2013. 240 p.
Artėja birželio 16-oji, ypatinga diena airiams ir visiems Jameso Joyce’o gerbėjams. Įdomu ir netgi šiek tiek pavydėtina – ne kiekviena šalis gali pasigirti savo literatūrinio personažo švente, o štai Dubline kasmet švenčiama Bloomsday, kai prisimenamas Leopoldas Blumas, pagrindinis „Uliso“ veikėjas. Skaitomos ištraukos iš žymiausio anglų kalba parašyto XX a. romano (Modern Library šimtuke, kuriame „Dubliniečių“, beje, nėra), klaidžiojama aprašytomis miesto gatvėmis, aludėse gurkšnojamas airiškas alus. Tiesa, „Ulisas“ atgyja ne tik Airijoje – birželio 16-ąją švenčia viso pasaulio Joyce’o gerbėjai, o Lietuvoje ši šventė rengiama Airijos ambasadoje.
Net nutolus nuo „Dubliniečių“ nutolti nuo Dublino nepavyksta. Tiek „Ulise“, tiek šiuose apsakymuose Joyce’as vaizduoja miestą – vis tą patį ir vis taip pat įdomų. Kadangi „Dubliniečiai“ buvo parašyti anksčiau, nieko keisto, kad šimtukuose dažniau aptinkamas vėliau pasirodęs „Ulisas“ – non progredi est regredi, kaip pasakytų senovės lotynai. Tačiau net įžvelgiant formalų „Uliso“ progresą nepavyksta atskirti jo nuo aptariamų apsakymų. Taip nutinka ne vien dėl miestovaizdžio, bet ir dėl iš vieno kūrinio į kitą migruojančių veikėjų. Šie yra eiliniai dubliniečiai, todėl prie „Dubliniečių“ ir sugrįžkime.
Norėtųsi kalbėti apie Joyce’o apsakymus prisimenant kitus rašytojus, kurie pasakojo istorijas apie tikrus miestus, jų gyventojus, žodžiais piešė charakterius, išgyvenimus. Tokių rašymų būta ir lietuvių literatūroje, tik kitaip, labiau išplėtojant kiekvieno veikėjo paveikslą, dažnai paliekant mažiau erdvės srautiškumui, taigi, sakytum, ne taip moderniai. Žengiant už Lietuvos ribų verta prisiminti Johno Dos Passoso „Manhatano stotį“, taip pat parašytą sąmonės srauto principu ir taip pat šauniai išverstą Povilo Gasiulio. Tokiuose kūriniuose miestas veikia virš erdviškumo, veikia kaip svarbiausias romano herojus ir / arba antiherojus. Kai kuriais atvejais miestas tampa miestiečių charakterio atskleidimo įrankiu, kitais atvejais, priešingai, miestiečių portretais tapoma miesto panorama. Šie du miesto ir žmogaus sąveikos modeliai susipynę tarpusavyje, tad dažnai sudėtinga nustatyti, kaip iš tiesų formuojama romano ar apsakymo (-ų) fabula. „Dubliniečiuose“ veikėjų paveikslai atskleisti nepakankamai, kad būtų vertinami atskirai nuo miesto panoramos, o aprašomam Dublinui trūksta ryškesnių lokalumo žymių, kad būtų galima imtis psichogeografinės žiūros. Jei vis dėlto reikėtų atsakyti į klausimą, kas eina pirma (žmogus ar miestas), mano atsakymas būtų – žmogus. Dublino gyventojas, visai kaip alžyrietis Merso iš Albert’o Camus „Svetimo“, abejingai reaguojantis į mirtį: „Man atrodė keista, kad nei mano, nei dienos nuotaika negedulinga, ir man net pasidarė nemalonu, jog jaučiuosi laisvas, tarytum jo mirtis būtų mane nuo kažko išvadavusi“ („Seserys“, p. 11); Dublino gyventojas, apsimetęs keliautoju, kad galėtų įsigyti svaigalų, nes šie tais laikais Airijoje būdavo pardavinėjami tik tam tikromis valandomis, o keliautojai turėdavo privilegijų; galiausiai, Dublino gyventojas, turintis savus religinius, politinius, visuomeninius įsitikinimus, nusakančius tuometinį istorinį kontekstą.
Esminis klausimas – kiek tokie apsakymų forma pateikti istoriniai liudijimai atitinka tikrovę? Na, tai dar galima patikrinti, nors prireiktų tikrai nemažai laiko ir pastangų. Kitas svarbus klausimas, į kurį atsakymą rasti netgi sunkiau – kiek tokie liudijimai svarbūs ne dubliniečiams? Abstraktūs veikėjų charakterių škicai tik kartais sukuria universalių potyrių aurą, o pasakojimų siužetai ne visuomet pagaulūs. Paskutinis apsakymas „Mirusieji“ nustebina daugeliui kitų knygos tekstų nebūdingu subtilumu, jame turinys aplenkia formą, o gal tiek viena, tiek kita sujungia įstabi žosmės dermė. Tai, žinoma, nereiškia, kad kitų turiniu žavėtis neverta. Ši knyga ne veltui išleista „Mažų didelių knygų“ serijoje, į kurią patenka tik pasaulio literatūros šedevrai. Tikėtina, kad skaitantysis šedevro statusą patvirtins arba paneigs pagal tai, kiek jam artimas airiškas alus, miestiečių istorijos ir miestovaizdžio simbolika. Vienas kitas galbūt net pasiryš perskaityti „Ulisą“ ir atšvęsti Bloomsday.
