GEDIMINAS KUKTA. Eilės
pradžia
niekada mūsų motinos nesidalino lūpdažiu nespaudė viens kitam rankos tėvai broliai nesimainė motociklininkų šalmais ir seserys prasilenkė kapinių kapiliaruose lankydamos vyrus bet kai susitikome pirmąjį kartą paskutinįjį rudenį kai traukiniai skėlė kibirkštis šlapioje prietemoje įsakei degtukui užgrobti kuo daugiau tamsos ant sulytos cigaretės ir žvelgei per petį į tuštumą kalbėjai apie pastangas pamiršti pradėti iš naujo visa tai kas šiandien atsiduoda neįveikiama praeitim kas plečiasi ir susiranda tave nesvarbu kiek sykių kartotum klaidinantį adresą
sala
viskas buvo baigta anksčiau anksčiau nei šis laivas grąžinantis mus į krantą anksčiau nei berniukas ratukuose mojantis motinai su dviem tirpstančiom ledų porcijom rankose kur kas anksčiau nei viduržemio naktys kai nubusdavai ir kartodavai
sala mūsų nelaiko
anksčiau nei didelis svetimas uostas ir šunys kurie bidzena iš paskos nuolankūs ir liūdni kai palieki mane kai eini ir neturi žodžių jiems paguosti nieko jiems duoti šioms pavargusioms sieloms
alkis
buvau tas žmogus nuskynęs vaisių tiek amžių saugotą ir nokintą tiek laiko draustą visiems gimusiems šiam krašte prakandau ir mačiau kaip tolumoj atplyšo horizontas kaip dangus atlūžo nuo žemės ir visas visatos minkštimas visas fosforas slėptas nuo mūsų plūdo į čia
ir kaip mus išvarė į tuščią ir liūdną gyvenimą kurio iki šiol neišmokom doroti
meilė
tu ėjai per miestą degdamas ir prašei praeivių užpūsti tą ugnį bet jų lūpos tik padaugindavo liepsnos nesustabdomai temo klajojai spragsėdamas ir išstumdamas tamsą iš kiekvieno akligatvio tavo ašaros virsdavo šnabždesiu pagalbos rašteliai dingdavo pirštų karštyje o aš žinojau visą tą laiką žinojau kur ieškoti tavęs ir kaip užgesinti bet leidau pralekiančių traukinių gūsiui amžiams tave susmilkyti
baimė
žinau praeitis verčia jį imtis veiklos mirkyti degtuką į lipalą baigti statyti ištisą miestą arba priglusti prie sienos budinti elnius iš kilimo galiausiai paskambinti man ir gąsdinti visais žvėrimis kurie tūno many ir telaukia akimirkos kai ateitis vers mane imtis veiklos atgailauti už visą gyvenimą lyg nepaliaujamai trūkčiojantį antakį
atsiskyrimas
grįžai pas mane ir įdavei ženklus jog šitiek metų klaidingai skaičiau žvaigždynų raštą tuomet pasidaviau miesto teisuoliams ir jie surišo mane vedė per aikštę už miesto kur įbridus rugiuos moteris kaišėsi sijoną ir buvo pilnà šviesos bei malonės jog tu grįžai pas mane grįžti pas mane net dabar kai rašau ir žinau kas danguj galiu įskaityt bet nenoriu
paprastas pasaulis
naktis guliu prieš televizorių vartau šaltą pultą kol mažyčiai žmogeliukai laksto aplink raketą mosuoja vėliavėlėmis iškelia rankas ir vienas po kito į vidinę delno pusę užlanksto pirštus ugniai atspariose baltose pirštinėse tada susislepia kažin kur ir skaičiuoja iki dešimt kol jų metalinis žaislas atkimba nuo geležies ir lėtai perskrodžia debesis išneria kitoje pusėje
ir vis dėlto pats kosmiškiausias dalykas – visa tai išjungti
