Ar kunigaikštis Vytautas įsteigė kaimą prie Šiaulių–Joniškio kelio?
TOMAS ČELKIS
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija tyrinėjama remiantis archyvuose saugomais ir skelbtais dokumentais. Jie leidžia priartėti prie praeities epochų fenomenų. Tačiau kai kuriems tyrimams, ypač iš istorinės geografijos srities, labai svarbiais istorijos šaltiniais tampa ir mus supantys vietovardžiai. Daugelis jų liudija tolimos praeities pėdsakus. Naudojantis rašytiniais šaltiniais galima mėginti atskleisti jų reikšmę valstybės administracinėje sistemoje – tai buvo svarbūs centrai ar kaimai?
Dalis toponimų yra labai tvirtai susiję su LDK valdovų ar politinių asmenybių vardais. Antai istorikas Artūras Dubonis, plėtodamas istorinės geografijos tyrimus, XVI–XVIII a. šaltiniuose rado ne vieną dar XIII a. menantį vietovardį, liudijantį toje vietoje buvus valdovo dvaro ar žemės valdų. Pavyzdžiui, 1760 m. Rodūnios inventoriuje minimas Traidenių kaimas, esantis netoli Kernavės, siejamas su XIII a. antroje pusėje Lietuvą valdžiusio kunigaikščio Traidenio vardu. Išties dokumentuose tokių pavyzdžių pasitaiko.
XVI a. šaltiniuose Merkinės valsčiuje prie Leipalingio dvaro minimas XIII a. jotvingių kunigaikščio Skomanto kelias. Įdomios detalės paliudytos 1545 m. LDK ir Livonijos sienos apraše, kuriame vienas sienos ruožas buvo pavadintas Vaišvilko siena – dar 1367 m. šalių sutartyje paminėto Lietuvos didiko Vaišvilko vardu. XVI a. Markove (prie Belsko, Lenkija) ir net Ukrainoje (Voluinėje) minimi Vytauto keliai. Matyti, kad tai šimtus metų siekianti istorinė atmintis. Pažymėtina, kad panaši toponimika dažniausiai būna susieta su kokia nors valstybės „infrastruktūros“ detale, pavyzdžiui, muitine, keliu ar tiltu. Rasti vietovardžių, išskirtinai pavadintų XIII–XV a. LDK valdovų vardais, yra didžiulė retenybė. Todėl ir manome esant reikalinga šiame straipsnyje pristatyti vieną iš tokių unikalių istorijos šaltiniuose paliudytų atvejų.
1557 m. pergamente, saugomame Latvijos valstybės istorijos archyve, užrašyta, kad LDK valdovas Žygimantas Augustas Vilniaus vaivadai
XVII a. žemėlapio fragmentas. Vytautava
Mikalojui Radvilai Juodajam patvirtino keturis kaimus Šiaulių valsčiuje, prie Livonijos sienos. Tikėtina, kad visi šie kaimai buvo dabartiniame Joniškio rajone, kiek į šiaurės vakarus nuo miesto. Tai Daunorava (Давнорова), Nartautava (Нартолтева), sietina su dabar esančiais Nartaučiais; sunku nustatyti dokumente minimų Viciuskaičių (Вицюскаичева) atitikmenį. Įdomiausia, kad ketvirtas iš išvardytų kaimų buvo Vytautava (Витолтова); šiuo metu jis galėtų atitikti Vytaučių kaimą, esantį kiek į pietvakarius nuo jau minėtų gyvenviečių. Būtent pastarojo kaimo įvardijimas ir patraukia dėmesį. Tai bene vienintelis žinomas atvejis, kai XVI a. šaltiniuose paliudytas toponimas išskirtinai sietinas tik su valdovo Vytauto vardu!
Ką galėtų liudyti šis pavadinimas ir kaip jį būtų įmanoma aiškinti?
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais valstybėje plėtėsi valdovo steigiamų dvarų, kuriuos valstybės pareigūnai valdė jo vardu, tinklas. Juolab kad yra žinoma, jog savo pavaldiniams ir didikams už karo tarnybą jis pradėjo dalyti žemes kartu su valstiečiais. Todėl išties didelė tikimybė, kad plečiantis monarcho valdžiai netoli dabartinio Joniškio, kuris tiesiogine žodžio reikšme buvo pavadintas valdovo vardu, galėjo atsirasti ir valdovo dvaras. Drauge pažymėtina, kad šis kaimas, minimas 1557 m. dokumente, buvo valstybės pasienyje netoli vadinamojo Livonijos kelio, kuris nuo Šiaulių per Joniškį vedė į Livoniją. Išties istoriškai susiklostę traktai buvo itin ilgalaikiai. Didelė tikimybė, jog Vytauto laikais prie to kelio galėjo būti įkurtas tam tikras apsaugos „postas“, kad saugodami jį kariai stebėtų ir padėtį pasienyje. Todėl šis unikalus vietovardis gali liudyti Vytauto laikų valdžios sklaidos šalyje priemones ir valdymo struktūros elementus.
Tačiau kyla klausimas, kodėl šis ir kiti panašūs vietovardžiai-istorijos paminklai beveik neišliko iki dabartinių laikų arba kodėl jų aptinkama tiek nedaug. Iš panašių toponimų žinomi tik vienas kitas. Pavyzdžiui, yra žinomi Kęstutiškių ir Vytautavos kaimai Trakų rajone. Vienas iš aiškinimų gali būti toks, kad įvairios žemėvaldos reformos tiesiogiai keitė senąją gyvenviečių struktūrą. Susiformuodavo nauji kaimai su kitais pavadinimais, šie nustelbdavo senuosius vietovardžius. Kita interpretacija priklauso archeologui Vykintui Vaitkevičiui. Jo nuomone, žmonių atmintyje ir žodinėje tradicijoje egzistavusį LDK valdovų atminimą ilgainiui keitė kiti įvykiai ir pasakojimai, susieti su švedų karais, Napoleono karių žygiais ar carų laikais. Žmonių atmintyje įsitvirtindavo nauji pasakojimai, pakeisdavę senuosius. Neabejotinai daug vietovardžių, menančių senąsias gyvenvietes, nebeliko po sovietiniais metais atliktų melioracijos darbų, kolektyvinių ūkių steigimo ir naujų gyvenviečių kūrimo. Todėl istorijos šaltiniuose minimos vietovės, pavadintos LDK valdovų ar didikų vardais, skatina ieškoti ir rasti jų pėdsakų dabartyje, nes būtent jos ir yra tiesiogiai praeitį liudijančios atminties vietos.
