Užmigę viduriai

MARIUS PLEČKAITIS

Kaip ir kiekvienam sveikam žmogui, man kyla daug esminių klausimų. Pavyzdžiui, kaip susiję konservatoriai ir kapitalizmas, ką Lietuvoje reiškia būti kairiuoju ir ką dešiniuoju, kodėl vegetaras su veganu gali būti mirtini priešai, kodėl fizikai su žaliaisiais niekada nieko neišsiaiškina iki galo ar kas vis dėlto yra Lietuva – savižudžių kraštas ar viena laimingiausių valstybių (skirtingi tyrimai rodo savus rezultatus).

Mėginau į šiuos ir kitus klausimus atsakyti aiškindamasis su protingesniais kolegomis, dalyvaudamas debatuose, skaitydamas knygas, žiūrėdamas serialus, imituojančius gyvenimą, panašų į mano, tavo, mūsų ir jūsų, taip tikėdamasis rasti trūkstamą grandį.

Geriausiu atveju rasdavau kelią į ideologiją kaip tam tikrą priedangą, slaptą ir šiltą kertelę, kur tave priims ir kur tu priimsi kitus taip, kaip ta šilta kertelė jau tau naktį priburs.

Tačiau vieną dieną vartydamas senutę Abrahamo Maslow knygą, užkliuvau už, be abejonės, labiausiai išplitusios jo teorijos – poreikių piramidės.

Šioji, nors kritikų jau nurašyta kaip netinkama šiuolaikiniam žmogui, neatspindinti tikrųjų jo poreikių, tą dieną mano akyse įkūnijo trūkumą šiuolaikinės masės, šiuolaikinių vidurių. Fiziologinius poreikius mintyse naujai formuojamoje piramidėje pakeitė bulvarinių (dažniausiai – internetinių) plūdimųsi sekimas ir analizė (vėsaitės, račai, užkalniai), aukščiausius (savęs aktualizavimo, tobulėjimo) – dalyvavimas kvazipilietinėse akcijose (darom, varom, metų moteris, galų gale – savanorystės), pilietinio žurnalizmo išplitimas („turinį dabar formuoju aš, ne organizacija“ – įkrauk, tinklaraštininko Zeppelinus medžioklė…). Apgaulingieji medijų atspindžiai pasirodė savitai užpildę šiuolaikinį žmogų, vis dėlto šiame liguistai ir skubotai sublimuotame pasaulio žaisme pamiršti liko viduriai.

Pradėjus analizuoti situaciją ne vien iš medijų perspektyvos, klimpstant į politikos akivarus, įtarimus tik patvirtino neoliberalų dedamas politinio įžvalgumo, ekonomikos neklystamumo akcentas, griaunantis minios sąmonę, valią ir psichologiją, apie kurią rašė Julienas Offray de La Mettrie. Masės intelekto mažėjimas būtent ir atsiranda dėl aritmetinio vidurkio formulės įsigalėjimo, tai yra kai sudedamas tik viršus ir apačia. Ne veltui aritmetinis vidurkis dalyje sferų yra išmestas į matematines paraštes. Skaičiuojant vidutines algas, pragyvenimo lygį ir atliekant kitas rimtesnes makrokalkuliacijas, taikomos moda ir mediana – skaičių ir dydžių kartojimosi išvestys, kalbant metaforiškai, akylesnės moiros.

Už vidurinio sluoksnio „iškirtimą“ vis dėlto reikėtų dėkoti ne neoliberalams, bet panelei transgresijai, atneštai vėlyvojo postmodernizmo arba postpostmodernizmo. Šis žaislas – pats-sau-įrankis nurėžė ribas tarp viršaus ir apačios, tarp gero ir blogo. Dar yra toks posakis – dangus su žeme maišosi. Sausuma buvo užlieta, bet ar joje apsigyveno visi jūriniai žinduoliai, tai yra veikėjai, veikiantieji arba dalyviai? Šiuolaikinė veikianti visuomenė yra veikiau iškreiptas veidrodis, „pasakyk, kas gražiausias, stipriausias, vikriausias“ variantas, tačiau tikrai ne vienovės, padiktuotos kad ir tos pačios marksistinės klasių kovos (ideologija tekste pasitelkiama tik kaip įvaizdžio priemonė), mišinys.

Viduriniai sluoksniai, apie kuriuos jau kurį laiką mįslingai kalbu, Maslow piramidėje buvo saugumo, socialiniai, taip pat poreikis būti pripažintam. Išskyriau socialinį, nes saugumas iš dalies koreliuoja su fiziologiniais poreikiais, o poreikis būti pripažintam – su savęs aktualizavimu. Be to, tai vidurinis piramidės elementas. Taip būriškai suprastinęs šią nelengvą trupmeną, judu toliau ir teigiu, kad būtent komunikacijos ir darnaus bendravimo raiška pasimetė kažkada seniai seniai, nekreipiant dėmesio į šių dienų pastangas, pavyzdžiui, „Facebook“.

Labiau nei bet kada šiuo metu reikėtų paaštrinti skirtumo tarp žodžio ir tylos suvokimą. Paprasčiau kalbant – laikas susigrąžinti „vidurius“ arba virškinimo traktą. Vis dėlto kai kuriuose viešai prieinamuose kultūriniuose (ir ne tik) šaltiniuose to bendravimo dar kartais galima užtikti. Kitaip sakant, tie nepiktai, bet jautriai diskutuojantys žmonės vidurių gal niekada ir nebuvo praradę, o jei žalčiui pataikūniškai gundant kada ir atsisakė – tikrai nori juos susigrąžinti. Velniai nematė, diskutuokime visur ir visada, kad bent jau atrodytume gyvi. Tada Allenas Ginsbergas nebegimdys klonų, o klonai – netikrų pasaulių.

Perfrazavę ir pritaikę dabarčiai vieną pagrindinių Immanuelio Kanto mokymo tezių, kad ne mintis formuojasi pagal daiktus, bet daiktai priklauso nuo minties, gauname štai ką: kaip mes galime būti kuo nors tikri, kai veikia tik viršus ir apačia, kai nėra kritinio vidurių balso. Balso, kurį girdėtų visi. Iš dalies – revoliucinio balso.

Ši užmigusi realybė (o argi ne, kai miega jos viduriai?) primena nerišlius ir betikslius elektros impulsus tarp viršaus ir apačios, aplenkiant kūną, medianą. Nesusikalbėjimas įvyksta kaip tik dėl to, kad tas sluoksnis, ta krūva žmonių, kurie ir turėtų priimti svarbiausius valstybės sprendimus (turintys vienokį ar kitokį išsilavinimą ir savivoką), yra migdomi užkalnių ir adomėnų, inicijuojamų meme konkursų. Gal tai ir per didelė antiduoklė konservatoriams, apie kuriuos čia neturėjau užvesti šnekos, vis dėlto švari žarnyno mikroflora mane paskatino tai padaryti.

Dar yra tokia nebloga Irvine’o Welsho knyga – „Purvas“. Viena iš knygos siužetinių linijų mums dovanojo kaspinuočio pokalbius-monologus su savo šeimininku, arba donoru. Kodėl gi dabar nepamėginus įsiklausyti į savo vidurius – ar beišgirsime ką nors?

Šiuo klampiu rašiniu nenorėta nieko daugiau, kaip tik pakartotinės kritikos sau patiems. Vis dėlto kritikos objektu renkantis jau ne save, bet sukurtą pasaulį, jo poveikį mums. Atskirtis, išsiritusi iš neišvengiamumo kiaušinio tamsiuosiuose amžiuose ir performatyviai, taip pat improvizuotai pamėginta sugriauti vėlyvuosiuose, pagimdė žmogų be vidurių. Nietzsche kalbėjo apie Dievo mirtį. Tai gal vertėtų prabilti apie Žmogaus? Turbūt ne be reikalo taip populiarėja filmai ir serialai apie zombius ir vaiduoklius. Kitaip sakant, norime matyti sau artimus, panašius į mus.

O ar galėtų (-ėjo) būti kitaip?