Šedevras

MARINA ACHMEDOVA

Marina Achmedova – jauna rusų žurnalistė ir prozininkė. Pernai leidykla „Metodika“ išleido į lietuvių kalbą išverstą jos romaną „Mirtininkės dienoraštis. Chadiža“ (jis buvo patekęs į trumpąjį premijos „Rusijos Bukeris 2012“ sąrašą). Naujausias rašytojos romanas „Šedevras“, išvydęs dienos šviesą šių metų kovo mėnesio pabaigoje, buvo išpirktas per savaitę. Romano autorė šiuo kūriniu sakosi norėjusi įrodyti, kad „moterų romanas“ – ne pigus bobiškas žanras…“ ir kad „šį tą vertingo galima sukurti ir neišleidžiant personažo iš kambario…“ Artimiausiu metu „Metodika“ ketina išleisti šio romano vertimą į lietuvių kalbą.

„Šedevras“ vertinamas prieštaringai: vieni mano, kad romanas gramzdina skaitytoją į liguistos sąmonės srautą, net liūną; kad kūrinys neužbaigtas, dirbtinai sukonstruotas ir tik iliustruoja madingas trauminės patirties ir sąmonės uždarumo temas. Kiti teigia, kad šiai jaunai rašytojai, kaip niekam kitam, pavyko atskleisti patį moteriškumo fenomeną, tvirtina, kad „Šedevras“ – įtaigus psichologinis romanas, bandymas rašyti „gimda“, t. y. iš pačių moteriškos prigimties gelmių, ir pro jį prasismelkia visa apimanti neapykanta savo prigimčiai; esą jame kalbama apie sunkias tapatybės paieškas, desperatiškus žmogaus bandymus pažinti save ir kartu išvengti to pažinimo primestų dalykų; žavisi pabrėžiamu primityvizmu, nenušlifuota trūkčiojančia kalba, kai už parabolių, negrabių naujadarų, nelogiškų sakinių, pertarų, emocinių šūksnių ir eufemizmų (pvz., kaukutis) išryškėja maža mergaitė, o anapus įkyriai nuoseklaus bambėjimo – senės siluetas… Galiausiai taip – per sintaksę – atskleidžiama ir sutrūkusi nelyginant karoliai moteriškoji giminės linija.

Veiksmo erdvė – kambarys, kuriame gyvena bevardė romano veikėja. Jame vos keli daiktai: komoda, spinta, sofa, palangė, ant kurios – kandeliabras, albumas, basutė… N. veria karolius iš pusbrangių akmenų ir svajoja sukurti šedevrą. Ar ji suskilo prieš dvejus metus, kai paliko mylimasis, ar daug anksčiau?.. Dabar N. – tai narve, tai veidrodyje. Taip vadinasi ir dvi šios knygos dalys.

Šis romanas, žymaus rusų rašytojo Leonido Juzefovičiaus žodžiais tariant, „projektas ar pranašystė“, tesprendžia skaitytojai. Knyga gali patikti tiems, kurie bent kartą gyvenime jautė, kad trokšta savo kailyje, ir geidė iš jo išsinerti.

^Vertėja

Kartais, kai ji išeina, bendrauju su ja per atstumą. Iš kažkur žinau istoriją apie du įsimylėjėlius, kuriuos išskyrė. Juos blaškė per gyvenimą, jie atsidūrė skirtinguose kraštuose, neturėjo vienas apie kitą jokių žinių, bet kartą vienas iš jų, neprisimenu, katras – jis ar ji, – pašaukė kitą per jūras, kilometrus kelių ir milijonų žmonių balsus, ir tas kitas jį išgirdo. Taip, dar prisimenu, kad šaukęs žmogus tuo metu jau buvo aklas. Tai štai, po ta padangte aš taip pat nelyginant akla. O kadangi nieko nematau, galiu sutelkti visas jėgas į savo troškimą, galbūt jis gebės nunešti jai mano balsą. Galbūt jinai išgirs ir sugrįš anksčiau. Suprantama, anie įsimylėjėliai buvo pora, kurią išskyrė priešingu prigimčiai būdu. Jie vis tiek būtų suradę vienas kitą, o jei nebūtų suradę, visą gyvenimą būtų jautęsi pustuščiai. Ir net jei būtų sudėję dėlionę su kuo nors kitu, vis tiek išgaubos nuolat būtų kritusios iš įgaubų, o tai, sako, skausminga.

Kalbu šitai todėl, kad tarpais man rodosi, jog aš ir esu ta tikroji jos pusė.

Visada žinojau, kaip ją patikrinti. Tamsa – būtent tai, kuo gali išbandyti jas visas. Nes tik ten žino, kad pats rafinuočiausias kankinimas – tamsa. Jei ji būtų kilusi ne iš ten, kur visada tamsu, kur ne dangus, o atvirkščiai, ji žinotų, kad tamsa kaliniui – užvis blogiau. Bet ji išmano daugybę dalykėlių, kurie iš ten. Vadinasi, ir pati iš ten, todėl dabar man apie ją viskas aišku. Ir anksčiau buvo aišku, tik patikrinau, kad galutinai įsitikinčiau.

Jei dabar žiūri pro langą ir jei lyja lietus, o aš nežinau, ar lyja, – iš čia man nematyti (bet juk rudenį turėtų lyti lietus!), – aš trokštu, kad išgirstum mane lietaus garsuose, kurie pasieks tave nutilus kavos aparatui. Arba dar geriau – kad pamatytum anapus perregimos lietaus širmos, tarsi anapus stiklo. Štai aš, įsižiūrėk. Stoviu, priplojusi nosį ir lūpas prie stiklo. Aš nieko neprisimenu, ir niekas neprisimena manęs, aš viena. O tu gali atsistoti ir eiti kur panorėjusi – kur akys veda.

Dar norėjau tau pasakyti, bet šitai žinai ir pati, kad ruduo dideliame mieste pro langą ne toks jau ir matomas. Jį uždengia namai. Ir jei dabar sėdi kur nors miesto centre, kokioje nors gatvėje, kuria ir viena, ir kita puse skrieja mašinos, tai apie rudenį gali spėti nebent iš tų, kuriuos iš gatvės vis įtraukia vidun kavos aromatas, šiltų drabužių. O jei šalia kavinės, kurioje tu sėdi, augtų medžiai, atsiųsčiau tau žinutę su kokiu nors geltonu lapeliu, sausu kaip popierius. Parašyčiau, kad laukiu tavęs, kad man čia vieniša ir tamsu. Sugrįžk greičiau.

Kaip tik šito ir bijojau – kad iš nuobodulio ir vienatvės pradėsiu prie jos priprasti. Pamilsiu ją ne už tai, kad ji gera, o todėl, kad neturiu daugiau ko mylėti. Čia panašiai, kaip, tarkim, jei turėtumėte kokį lobį, kuris sveria tris kilogramus. Lyg ir nepernelyg sunku, bet pabandyk kad gudrus dienų dienas vaikščioti juo nešinas. Ir, suprantama, ieškotumėte to, su kuriuo galėtumėte tuo geru pasidalinti, nes lobis visada kam nors prašosi į rankas. Jūs labai atidžiai tyrinėtumėte tą, kuriam ketinate patikėti savo gerą, ir tarp kitų žmonių rinktumėtės tą ypatingąjį labai kruopščiai.

Aš, regis, taip pat noriu atsisakyti pusės savo gero – svoris nutraukė ranką. Tačiau šalia, be jos, daugiau nieko nėra. Ji – vienintelė, kam galėčiau patikėti savo lobį. Kišu jai jį į rankas, brukte bruku, o jinai nenori imti.

Tik noriu, kad visi žinotų – pamilau ją todėl, kad daugiau nieko neturiu.

Absurdiškiausia, baisiausia, beviltiškiausia, skaudžiausia ir neteisingiausia – negalėti. Norėti nuveikti ką nors grandioziško ir jausti, kad turi jėgų nuveikti ką nors grandioziško, bet negalėti, nes nėra kaip. Galėčiau suverti nuostabiausius karolius. Galėčiau suverti ne vienus karolius, o dešimt arba vienuolika. Galvoje kirba idėjos, rankose – energija, tačiau trūksta akmenukų ir siūlų. Man gi daugiau nieko nereikia: nei žirklių, nei žnyplių, nei lituoklio, kuriuo ji naudojasi. Mazgus užmegsiu pirštais. Siūlą nukąsiu dantimis.

Neprisimenu, kiek man metų, bet aš labai stipri. Atrodo, mano gyvenimas tik prasideda. Kiek jai metų, taip pat nežinau. Ji dar jauna. Ne tokia, kad jau labai, bet vis tiek.

Va! Ir vėl jaučiu tą bjaurybę! Jaučiu jos subtilų kvapą, kurį skleidžia jos nasrai, pernelyg didelį jos minkštos uodegos saldumą. Girdžiu nagų takšėjimą į parketą, suspaustą kvėpavimą, dvelkiantį pro ūsus. Matyt, ji trinasi kukštera į stiklą iš kitos pusės. Nukrato šaltis, kai mintyse prisiliečiu jos ilgu juodu plaukeliu prie savo odos. Pasidygėjimas perveria nelyginant baslys. Katės čia nėra, jei būtų, būčiau ją mačiusi, man tik vaidenasi. Fui, šlykštynė. Tai va. Ir ta energija, apie kurią kalbėjau, kai man ėmė vaidentis tas padaras, susikaupia… Oi! Geltonos akys siaurais juodais vyzdžiais. Iš kur ji čia atsirado – už stiklo? Jos čia nėra. Man vaidenasi.

Energija, kurią galėčiau panaudoti kam nors grandioziškam, vibruoja po visą kūną, kaupiasi krūvon, susigniaužia ir sudaro kauburį po oda, atrodo, nori iš ten išsiveržti, prasimušti į paviršių. Na, panašiai kaip aš daužausi į stiklą norėdama ištrūkti ir… Mamyte… Ne veltui tie angelai, kurie ne iš dangaus, o priešingai, paveiksluose vaizduojami kačių akimis. Ten, iš kur jie atkako, mėgsta kates. Ten ir trenkia katėmis! Esu tikra – visa žemė – ir viršuje, ir apačioje, nes ten, viršuje, nėra jokio dangaus… Ten žemės kišenė, didelė kišenė, tik žemė ne ta. Tikriau, žemė tai kaip tik ta, tik ne čia, kur mes. Na, ta pati žemė, tik kitoje vietoje… Ten ji visa – ir iš viršaus, ir iš apačios – prisigėrusi kačių šlapimo, o požemio angelams iš užpakalio dygsta kačių uodegos! O tos kišenės klostėse susidaro aitraus kačių šlapimo pelkynai ir trenkia aitriai, nepakenčiamai. Pasinėręs į juos nusidegini – kaip gyvsidabriu.

– Škac iš čia! Škac, juodoji išgama!

Žinau, kad jos čia nė nebuvo, todėl ir sakau, kad kankinimas tamsa – rafinuočiausias kankinimas. Iš tamsos lenda viskas, ko nemėgsti ir ko bijai. Tik svarbu ne tamsa, o akys, kurios visam tam duoda valią.

Dabar aš bijau savo baimės. Neprisimenu, ko bijojau anksčiau, už ką nekenčiau kačių (nors kaip jas galima mėgti?), ir nenoriu prisiminti savo praeities – dėl baimės. Kas dar galėtų išnerti iš mano akių ir nemirksėdamas spoksoti į mane? Kavos tirščiai? Akacijų sėkliukės, tarškančios stiklainyje? Senas parkas? Fontanas? Suolelis…

– Škac! Škac, sakiau gi tau, škac!

Reikia ko nors griebtis pirmiau, nei tamsoje spės susitvenkti baimė. Reikia atrasti būdą. Užsimerkiu. Vokai nesaugo. Jie nusileidžia ir vėl pakyla, o akyse vienodai tamsu. Juoda pamėklė sėlina prie manęs. Škac gi…

Jaučiu jos žvilgsnį net užmerktomis akimis. Kai tie padarai spokso, atrodo, kad jie graibo tave akimis, ir dar jų žvilgsnis sužadina pačius nemaloniausius jausmus – net pačius gūdžiausius, senų seniausiai užmigusius amžinu miegu. Jų juodi vyzdžiai kaip pragaro kobiniais kabina tuos jausmus ir traukia, velka juos laukan, išorėn. O ištraukę pastato priešais tave: še tau, pasigėrėk! O gėrėtis nėra kuo. Jei tie jausmai būtų malonūs, niekam ir į galvą nešautų jų gramzdinti į dugną.

– Škac, prakeiktoji!

Vienas, du, trys, keturi, penki… septyniolika. Ėmė krutėti septyniolika mano veido raumenų. Apmirdama nuo dyko buvimo ir nuobodulio, išmokau jį valdyti. Kai šypsausi, pradeda veikti lygiai septyniolika mano veido raumenų. Gal kai kurie ir išvis nejaučia raumenų, kai šypsosi, o aš jaučiu.

Įsivaizduoju, kaip mano šypsena pramuša stiklą su uždanga, ištrūksta į kambarį ir spriegia į langą saulės zuikučiu. Kaip įžambiai perskelia stiklą ir pasileidžia bėgti gatve tvaskėdama. Argi gebėjimas šypsotis, kai norisi klykti iš siaubo ir vienatvės, nėra menas? Dar ir koks! Galbūt pats svarbiausias iš visų, ir aš be instrumentų, siūlų ir karoliukų sukūriau še… Raktas spynoje. Grįžo.

Balsai…

Grįžo ne viena, vadinasi, nenuims uždangos iki ryto. Pažįstu ją kaip nuluptą. Kitaip tariant, jos širdis man – kaip nuluptas kiaušinis.

Atsivedė vyriškį. Iš balso – ne jis. Kažką sako. Juokiasi. Undinė!

– Kokia tavo palangė…

Ji juokiasi.

– O ką čia veikia basutė?

Juokiasi.

– Ne, tu man pasakyk, kodėl ant tavo palangės – basutė.

– Nori kavos? Sakei, užsuksi kavos.

– Gerai, kavos.

Ji išeina į virtuvę, teška vanduo. Girgžda parketas. Anksčiau bandydavau pagal balsą įsivaizduoti veidus, bet jie visada pasirodydavo ne tokie. Ir ne šiaip sau ne tokie, bet stačiai vaizdinių priešingybė. Kartais gal ir gerai, kad jų nematai.

O šito balsas, kaip… verčiau tegu dar ką nors pasako, kol kas nežinau.

Tyli. Gal pašaukti? O jeigu ne jis?

Barbenu krumpliais į stiklą. Negirdi. Barbenu garsiau. Girgžda parketas. Prieina arčiau. Sustoja priešais mane, tai yra priešais užuolaidą.

– Ji šliundra, – kuždu.

Mano balsas, prasiskverbęs pro užuolaidą, išsipašo sruogomis. Ne balsas, o vilnos kuokštas.

– Kas čia? – klausia.

– Jinai laiko mane uždariusi. Netikėk ja. Ji – šliundra.

– Nesuprantu.

– Aš – belaisvė, – švokščiu. – Padėk man ištrūkti į laisvę.

– Keista, – sako.

– Su kuo tu kalbies?

Išdygsta jam už nugaros. Kvepia kava. Taip ir matau – ir užuolaida man netrukdo – kaip ji stovi tarpduryje laikydama už rankenėlės ibriką. Jai į veidą kyla garai, o ji, kaip visada, prisimerkusi. Jau senų seniausiai supratau, ko ji markstosi: nori paslėpti vertikalius vyzdžius. Šliundra.

– Kas už užuolaidos?

– Nieko ypatingo. Išviriau kavos.

– Tiesiog smalsu.

– Ten nieko įdomaus nėra… Klausei, kam ten basutė, – nukreipia pokalbį. – Jos man tiesiog spaudžia – tos basutės. Jau parduotuvėje supratau, kad niekada jų neavėsiu.

– Galėjai pasiieškoti tinkamo dydžio.

– Mano dydžio nebuvo.

– Tai nereikėjo pirkti.

Juokiasi. Juokas čiurlena kaip pasakų šalies upeliūkštis. Tyras vanduo raibuliuoja, tekėdamas per idealiai lygius akmenėlius. Ir nereikia jų traukti iš vandens, kad įsitikintum, jog vanduo viršum jų – kaip mikroskopo stiklas, juos padidina, lyg truputį pakylėja virš savęs, bet šie vis tiek lieka vandenyje. Priėjęs tokį upelį, prisėsi pasiklausyti ir pamirši viską pasaulyje. Jis nuskalaus atmintį, nuneš toli toli ir pamiršęs, kur ir kodėl ėjai, taip ir liksi sėdėti prie to upelio. O panorėjęs gerti nebeprisiminsi, kaip vadinasi tas jausmas, kai liežuvis pridžiūva prie sausutėlių dantų, ir kaip jį numalšinti. Mirsi nuo troškulio sėdėdamas prie vandens. Kai išgirstu jos juoką, man visada prieš akis – perlai upėje.

– Ar supranti, ką reiškia meilė grožiui? – čia jinai jam.

Jis prieina prie jos. Ibrikas tarkšteli į komodą. Stovi sau geltonas žalvarinis ant šlifuoto medžio. Dabar viso šito nematau, bet jau tūkstantį kartų regėjau, kaip ji stato ibriką ant komodos. Garsai, lyg kas pasičepsėdamas čiulptų ledinukus.

– Ką reiškia meilė grožiui, aš suprantu, – sako jis, ir garsai liaujasi.

Tiksi laikrodis. Girdžiu, kaip ji kvėpuoja.

– Tau su cinamonu? – klausia.

– Ką?

– Geri kavą su cinamonu?

– Aš jo kavoje nejaučiu, man vis tiek.

– O aš mėgstu cinamoną, – sako ji.

Melas ir dar kartą melas! Kokia prasmė meluoti apie cinamoną? Apgailėtiną cinamoną! Kalbėdamas apie cinamoną, jis truktelėjo nosim ir sulaikė kvapą, lyg bijodamas nusičiaudėti. O kai geri kavą su cinamonu, jis kutena nosį ir norisi čiaudėti. Dar ir kaip jis jaučia tą cinamoną. Bet kodėl meluoja?

– O ką tu dar mėgsti?

– Galbūt tave, – atsako ji.

– Taip greitai?

– Argi greitai?

Jo balsas, lyg išsisukinėtų… negaliu pagauti. Jis pamelavo apie cinamoną, ji – apie meilę. Kai kurie žodžiai kaip paukščiai, prieik arčiau – tuoj purptelės šalin. O tie, kurie ateina iškart, tie – vištos. O vištoms nelemta aukštai skraidyti. Kaip ir man nelemta ištrūkti iš narvo, nes į jos namus niekada neateis žmogus, kalbantis kitokiais žodžiais. Manęs niekas neišgirs.

Traukiuosi toliau, kad negirdėčiau, kaip jie dviese čiulpia savo ledinuką. Ledinuką, kurio nėra. Ir abu žino, kad jis melavo apie cinamoną, o ji – apie meilę, ir dabar jie drauge vaidina, kad jųdviejų burnose – ledinukas.

Kambarys ėmė suktis. Jis palengva virto dryžuotu kaukučiu, sukasi atmesdamas visus pašalinius garsus, kurių prisipildė visi namo aukštai, suskirstyti į dėžutes. Kaukutis bloškia juos šalin nuo savo glotnių dryžuotų šonų ir sukasi vis greičiau ir greičiau, jo dryžiai susilieja ir lekia net pasišvilpdami.

Ūch ūch. Jis ir ji virto šio namo, šio miesto ir šitos žemės sukimosi epicentru. Tarsi niekas daugiau neegzistuotų. Visada taip su tuo ledinuku. Jį galima čiulpti tik dviese. Ir šitoje poroje abu žino, kad jokio ledinuko nėra. Gamtoje neegzistuoja. Yra tik kaukutis margais dryžiais, kurie gali susilieti į vieną, bet gali ir nesusilieti. Tiesą sakant, kaukučio taip pat nėra. Man apraibo akys. Pasirodė, kad kaukutis aštriuoju galu gręžia žemėje skylę, su kiekvienu apsisukimu skverbiasi vis giliau. Mes sukomės ratu, rizikavome įgriūti vidun, o galėjome ir priešingai – padidinti greitį, pakilti ir atsidurti pačiame viršuje. Sekundę man atrodė, kad sėdžiu ant sintetinių kiliminio tako gėlių tame kambaryje, kur stovi pianinas, mūviu rožines pėdkelnes, jos susimetė į raukšles ant vaikiškų keliukų. Traukiu į save ir spaudžiu žemyn kaukučio rankenėlę. Iš pradžių jis sukasi lėtai, vėliau geltonos juostelės susilieja su raudonomis, kaukutis vibruoja, o aš niekaip negaliu liautis. Mano galva plaukia paskui kaukutį ir ima pamažu suktis aplink kaklą, barstydama ant gėlių išsprūdusius žodžius.

Kaukutis mažina greitį.

– Tai ką tu ten dar mėgsti?

– Galbūt tave.

Girdžiu, kaip jos pirštai tyrinėja jo veidą. Glosto nosį, lūpas, skruostus. Jautrusis taškas mano ausyje įsitempia: gal pavyks perskaityti jo veidą pagal tai, kaip juo slysta jos pirštai, nušlifuoti pusbrangių akmenų. Trukdo sukimasis: kambarys dar nesustojo. Dėl to garsus pro mane neša iš kairės į dešinę.

– Taip greitai?

– Argi greitai?

Ji tyli. Girdėti, kaip eina laikrodis.

– Parodyk man savo ametistą.

Net aš krūpteliu po užuolaida. O ji tai jau tikrų tikriausiai turėjo krūptelėti. Nejau jis mano, kad jeigu jau pasuko su ja kaukutį, tai turi teisę lįsti ir į sielą? Įsivaizduoju, kaip ji neteko amo nuo tokio akiplėšiškumo. Galiu įsivaizduoti. Ims, matai, ir parodys. Taip sau be niekur nieko ims ir išsiners prieš jo akis išvirkščiąja puse.

– Maniau, kad tu, kaip ir visos merginos, mėgsti deimantus?

Lyg būtų pakėlęs katės plaukelį ir vedžiotų juo per odą. Jo balsas kaip…

– Taip, aš mėgstu deimantus, – atsako ta.

Išsisuko.

– O perlus?

– Perlai – ne akmenys, – ji gūžiasi nuo plaukelio.

– O kas?

– Undinių ašaros.

– O ko verkia undinės?

– Dėl meilės be atsako.

– Aš suprantu meilę grožiui, – sako tas ir vėl ima iš jos burnos ledinuką.

Jo balsas kaip… Štai! Taigi štai ji – jos puselė! Susirado ją rudenį dideliame mieste ir parsivedė į namus. Nematau jos įdubimų ir jo išgaubų, bet balsas… jo balsas kaip katės uodega! Iš visų pusių minkštas, o viduje – lanksti šerdis. Toks balsas švelniai įsliuogs į kiekvieno ausis, kaip varžtis apsivynios aplink smegenis. Galite neabejoti, jie – abu labu tokiu.

– Kaip daužosi tavo širdis, – uodega šliuožia į ausis.

Kietai suneriu pirštus ir užspaudžiu jais burną, kad mano juokas neišsiveržtų laukan. Širdis! Cha cha cha! Jeigu tu žinotum, kad jos širdis galutinai išvirė tą dieną, kai ji gulėjo verdančioje vonioje. Jos smilkiniai daužosi. Visa kita – aidas. Ji juokiasi. Kambarys iškart sustoja. Iš mano akių čiurlena upelis, kuris iškelia virš ribėjimo perlus, bet šie vis tiek lieka po vandeniu.

Juoda juoda tamsa. Jiems prasidėjo naktis, o kokia prasmė man skaidyti laiką į dieną ir naktį, jei po užuolaida vienodai juoda? Tikriausiai ją audė pragare: ji nepraleidžia nė spyglelio šviesos. Pragaro pragaro užuolaida. Štai, aš jau puikiai įsivaizduoju medžiagą: prieš akis iškyla metmenų ir ataudų langeliai, lyg žiūrėčiau į juos pro didinamąjį stiklą. Būna audinių iš labai plonų, stačiai plonytėlaičių siūlų, kurie taip tankiai supinti tarpusavyje, kad atrodo, jog nėra nė menkiausio tarpelio. O visgi yra. Reikia tik pasiieškoti galingesnio didinamojo stiklo. Staiga toptelėjo: o kas, jei užuolaidą audė mažučiai žmogeliukai, na, tokie mikroskopiniai, kad mūsų akys jų nemato. Tik vis tiek turėtų būti toks didinamasis stiklas, pro kurį galėtum juos pamatyti. Gal aš suklydau, sakydama „turėtų būti“. Nes gal jo ir nėra – to stiklo. Bet juk yra mintis apie jį. Vadinasi, jis jau egzistuoja – įsikūnijo ne materialiu, bet vaizdinio pavidalu. Na, pavyzdžiui, kad būtų aiškiau, pasakysiu: pasaulyje esama daug tokių dalykų, apie kuriuos mes net nepagalvojame, nes mūsų mintis nepajėgia iki jų pakilti. O jei pajėgia, kaip maniškė dabar pakilo iki didinamojo stiklo, vadinasi, tas stiklas jau ir egzistuoja, tegu tik mano vaizduotėje. Ir vis tiek jis kada nors taip pat materializuosis, nes apie jį kažkas pagalvojo.

Ir dar norėčiau šį bei tą pasakyti apie metmenis ir ataudus. Tarpelių nėra tik visete. Šiuo atveju kad ir kokį stiklą išgalvotum, net gigantiškiausiame iš gigantiškiausių tarpelio nepamatysi. Todėl, kad ten vienis. Čia aš turiu omenyje ją ir tą katiną. Kad ir kaip jie tarpusavyje dėliotųsi – skersai ar išilgai, kad ir kaip susiklijuotų vienas su kitu prakaituota oda, net ledinukas negalės jų sulipdyti taip, kad jau visiškai be jokio tarpelio. Liks tas tarpelis, liks, nes nors jie ir dvi puselės, bet ne vienas daiktas. Ir apskritai – du žmonės niekada negali sudaryti vienio vienas su kitu. Kad ir koks saldus jiems atrodytų ledinukas. Nes jie vis tiek – atskiros asmenybės. Na, pavyzdžiui, jei norit žinoti, dabar girdžiu, kaip jos ranka pakyla ir nusileidžia ant jo krūtinės jam kvėpuojant. Jie miega apsikabinę. Dabar nutylėsiu, kad ji tokia visame kame – pasileidusi. Parsitemps į namus pirmą sutiktąjį, na gerai jau, – kaukutis, – bet miegoti apsikabinus – šito tai jau, mano galva, per daug. Žinoma, dabar galiu pasirodyti davatka, bet, mano nuomone, vis tiek iš šito nieko neišeis, netgi nesvarbu, kad jis – jos puselė. Na, gerai jau, noriu baigti mintį. Miega apsikabinę, o vis tiek jie dabar atskirai: ji sapnuoja savo sapnus, o jis – savo. Ir jeigu jam dabar standžiu gnybtuku suspaustum nosį, o jai duotum marias tyro oro, kad ir kaip giliai ji alsuotų, jis vis tiek uždus, nors oda ir būtų mirtinai su ja suaugęs. Ne, čia, žemėje, dviem į vienį niekaip neįmanoma susilieti. Čia trukdo šviesa: ji vis tiek atras net patį menkiausią plyšelį ir prasiskverbs pro jį. Tokį šydą, kad per jį visai visai nieko nebūtų matyti, galima nuausti tik pragare. Ir vėl man prieš akis termometras. Ir vėl lyg sėdėčiau tame kambaryje ant grindų. Termometras nusirito nuo stalo ir dzingt galvute atsimušė į grindis ir suskilo, nuaidėjo nelyginant sidabro varpelis. Rutuliukai nusirito grindimis. Aš ridenu juos: vieną į kitą, vieną į kitą. Išeina vienas didelis lašas – nei siūlių, nei tarpelių. Dabar suprantu: kad susijungtum su kitu, turi būti gyvsidabris.

Lenda ir lenda. Lenda ir lenda! Papurtysiu galvą. Užsikimšiu ausis. Pašokinėsiu ant vienos kojytės. Nuo minčių niekur nepabėgsi. Tamsoje jos itin įkyrios. O svarbiausia – vos jas pagalvoji, jos viens ir iššoka ir stovi kaip gyvos. Ir ką tu joms padarysi?

Aš gi žinau, kad jis bus kitoks. Bet mintys vis tiek lenda ir nepalieka. Rodo jį kaip nebaigtą paveikslą. Tikriau tariant, ką tik pradėtą paveikslą, kurį tapau tamsos gerai išgruntuotoje savo vaizduotės drobėje. Kažkodėl pirmiausia iškilo nosis. Apvali ir nepastebima kaip katino. Virš jos išryškėjo žalios akys – toli viena nuo kitos. Dar truputį, ir jam jau niekas nebūtų galėjęs padėti. Visgi vaizduotė laiku sustojo ir akys ne per daug nušuoliavo link smilkinių. Pažiūrim žemiau. Kojos – liesos ir nervingos. Jame kažkas ypatinga. Lankstaus kaip katės uodega. Jis vidutinio… ne, jis aukštas. Tikrai sakau – aukštas. Tokį jį piešiu todėl, kad neįmanoma kalbėti tokiu balsu – su katės plaukeliais, jei žinai, kad tu – niekuo neypatingas. Tokiu įtaigiu balsu, lyg ką tik būtum suėdęs dubenėlį kito grietinės. Na, negalėtų gi koks neūžauga kalbėti tokiu balsu!

Imkim kad ir Gličiąją… čia siūlau ją imti ne tiesiogine prasme, ne, – aš nesiūlau net jos liesti. Tikriausiai net musė nutūpusi ant jos įklimptų. Imkim Gličiąją netiesiogine prasme – neliesdami. Ji traukia žodžius per nosį suminkštindama juose viską, ką įmanoma suminkštinti. „Baisu“ jai išeina kaip „baisiu“. „Galima“ – kaip „galiama“. Stengiasi kalbėti saldžiai, kad visiems įtiktų. Ji žino, kad jos išorė nesuteiks malonumo svetimoms akims, net priešingai, todėl stengiasi per ausis įsiropšti į jūsų širdį. Tik, bėda, ausyse nuo jos saldžių žodžių susidaro koncentruotas sirupas. Ir laša laša. Jos paklausius atrodo, kad viskas aplink nutaškyta kažkuo saldžiai gličiu. Jeigu Gličiosios oda nebūtų gliti ir jei žiūrint į ją iš užpakalio neatrodytų, kad po sijonu – emaliuotas dubuo, argi ji tokiu balsu kalbėtų! Išgrauš! Nesitikėkite! Na, kitaip tariant, noriu pasakyti, kad mes visi gimstame su savo individualiu balsu, o vėliau pasižiūrime į veidrodį ir imame jį keisti, nelygu ką jame pamatome.

Vertė Irena Ramoškaitė