Porelė po žydinčiomis vyšniomis

VIDAS POŠKUS

Porelė ilsisi po žydinčiomis vyšniomis. Pavasaris. Pats vyturių, pempių ir strazdų giedojimo metas. Iš dangaus krenta meteoritai – jie tokie ryškūs, kad matomi viduryje dienos, šviečiant saulei.

– Tu mane myli? – klausia mergina.

– Banalus klausimas ir dar banalesnis atsakymas – taip, – juokauti bando vaikinas.

Jie bučiuojasi. Vaikino liežuvis mėgina apčiuopti mylimosios liežuvį ir jų abiejų raumeniniai virškinimo organai į vieną vienetą susijungusiose burnos ertmėse šoka meilės šokį. Kartais girdėti skersaruožių raumenų, seilių ir dantų skleidžiami garsai. „Tai meilės muzika“, – galvoja jaunuolis.

Porelę stebi vienišas teleskopininkas. Pradžioje jis bandė analizuoti danguje švytinčius kūnus, tačiau galop suprato, kad daug įdomesni yra po žydinčiomis vyšniomis sukibę į vienumą žmogiški kūnai.

„Iš tiesų – kaip kokie dangiški, bet materialūs kūnai, – mąsto senasis astronomas ir, tarytum girdėdamas porelės mintis, pagalvoja, – jie šoka lyg kokie meilės aistros apimti liežuviai.“

Tuomet jis nušlepsi į virtuvę, atsidaro šaldytuvo dureles, išsitraukia karvės liežuvį ir su krienais bei majonezu skaniai jį sušlamščia.

– Kokie čia mokslai ar meilės, kai skilvys tuščias, – tarytum teisindamasis savo augintinei katei, vardu Anda, garsiai pasako žmogus.

O porelė ilsisi po žydinčiomis vyšniomis, išvarginta meilės, pavasario ir aistrų.

___

Veidas

– Aš nekenčiu savo veido, – pasakiau, o draugės tik nusikvatojo.

– Tau reikia jį nusipjauti ir užsidėti kitą, – patarė kažkuri.

– Teisingai, – pritarė jai kita.

– Ateik pas kurią nors iš mūsų naktį, kai miegosime, ir nusipjauk sau naują veidą. O saviškį – senąjį – palik vietoj to, – sukonkretino dar kita.

Taip ir padariau.

Išpjaustinėjau jų visų – savo geriausių draugių – veidus. Ir padariau taip subtiliai bei atsargiai, kad nė viena iš jų nepastebėjo. Jos galvojo, kad tai saulės zuikučiai ankstyvą ryto valandą perbėgo per jų dar užmerktas akis. Jos manė, kad tai tik lengvas ir švelnus vėjelis paglostė plaukus. Jos buvo įsitikinusios, kad tai tik skambios pabundančių paukščių giesmės maloniai paveikė jų ausis.

O buvo visai ne taip!

Ir, stovėdamos prie veidrodžių – tų pasaulį atspindinčių stiklų, jos nieko nepastebėjo. Viską dariau taip subtiliai ir atsargiai!

Jos nieko, nieko, absoliučiai nieko nepastebėjo.

Jos nepamatė net maniškio naujo – gražaus ir puikaus – veido. Jis joms regėjosi toks pats – strazdanotas, vietomis ant nosies apšerpetojusia odele, su plonais plonais plaukeliais virš viršutinės lūpos.

Tiesa, viena iš draugių paklausė (paklausė šiaip sau, atsainiai, per trumpą pauzę tarp mūsų moteriškų juokelių ir kalbelių):

– Kas tau atsitiko? Galbūt vartoji naują rytinį kremą? Kažkokia gaivesnė.

Jai ir kitoms aš nieko neatsakiau ir nepasakojau. Nebūtų jos patikėjusios, o jeigu būtų patikėjusios – būtų pralinksmėjusios.

Bet mano veidas buvo kitas. Kitas ir labai gražus.

Todėl jos labai nustebo, kai vieną dieną pasakiau:

– Man patinka mano veidas!

___

Šulinys

Priėjęs prie spaudos kiosko (nusipirkti laikraščio ir cigarečių pakelio), su pardavėja jis kažkodėl pasisveikino rusiškai:

– Zdrastvuite!

Sulig tuo žodžiu šulinio dangtis, ant kurio jis stovėjo, apsivertė. Per sekundės dalį jis pajuto, kad krenta žemyn – į gilią, paslapčių ir nuotykių kupiną šachtą.

Krisdamas spėjo apmąstyti galimas savo atsitiktinio patekimo į šulinį priežastis. Pirma, kaip logiškai samprotavo jis, tai galėjo lemti noras rūkyti, antra, kaip toliau galvojo jisai, – tas nelemtas rusiškas žodis.

„Būčiau pasakęs guten Tag arba ciao – to tikrai nebūtų buvę“, – nusprendė jis.

Tik krisdamas jis sumojo, kad jo neretai, netgi dažnai vartojamas žodis zdrastvuite jau ne kartą yra atvėręs įvairiausias angas, skyles, ertmes (minėtieji itališkas arba vokiškas – atvirkščiai – uždarinėdavo).

Tad krito jis ilgai ilgai tuo giliuoju šuliniu – į patį dugną.

Dugne gulėjo vyrai, moterys, suvytę senukai ir net vienas labradorų veislės šuo. Jie visi draugiškai pasisveikino. Senbuviai draugiškai pasidalino šulininio gyvenimo patirtimi – ką veikti lyjant, kai iš viršaus teka nuotekos, kuo užsiimti tamsiomis dienomis ir naktimis, ko tikėtis ateityje ir kaip elgtis galimo išvadavimo iš dugno metu.

___

Šonkaulis

Sutarėme, kad šiandien valgysime šonkaulį su raugintais kopūstais.

Irena patiekė savo šonkaulį. Išsitraukė jį sunkiai stenėdama ir dejuodama.

– Skauda nugarą, kažkoks reumatas įsimetė, – paaiškino, kai nustebę žvelgėme į ją.

Nieko nuostabaus ten ir nebuvo. Irena tiesiog nusimovė sijoną, atsisegė palaidinukę, įgudusiu mostu atsismaukė liemenėlę ir išsitraukė šonkaulį – rausvą, aptekėjusį kūniškais syvais, aplipusį raumenimis ir riebalais.

Eugenijus D. atnešė kopūstų. Kopūstus jis rinko kaimyniniuose tarpulysviuose, priklausančiuose Higienos ir bioetikos institutui. Šios įstaigos vedėjas (toks akiniuotas ir pliktelėjęs ponas, prieš pavaldinius besipuikuojantis stora pinigine) lysvėse augino artišokus ir brokolius, o tarpuose tarp jų – raugintus kopūstus. Laistydavo šias gūžines daržoves savo paties raugu – šio gero jis buvo pritvinkęs. Kiek neužtekdavo, nusipirkdavo už pinigus iš begalinės savo piniginės.

Eugenijus D. neprašė vedėjo tų kopūstų. Prisirovė ir tiek. Mes visuomet sakydavome, kad jis turi vagies polinkių, tačiau Eugenijus D. teisinosi (bent šiuo atveju), kad „vogti pavogtus daiktus yra ne vagystė, o teisingumo aktualizavimas“.

Buvome alkani, todėl neprieštaravome ciniškam sofizmui.

Suvalgę Irenos šonkaulį (kopūstai prie jo tik papleškėjo), surijome ir pačią moterį. Su likusiais jos šonkauliais, blauzdikauliais ir kremzlėmis. Pradžioje Irena klykė kaip skerdžiama, galop pradėjo aistringai dūsauti.

– Visos jos tokios, – ciniškai tarstelėjo Eugenijus D., dantų krapštuku traukinėdamas ir prieš šviesą apžiūrinėdamas savo žabtuose įstrigusius mėsgalius.

Štai dėl ko aš jo labiausiai ir nekenčiu.

___

Smolensko gynyba

Važiuodami Vilniaus–Maskvos traktu, būtinai užsukite ir į senąjį Smolensko miestą. Tai sausumos ir vandens kelių sankryžoje įsikūrusi, visokiausių perėjūnų kas kelis dešimtmečius ir šimtmečius nuolat nuterliojama vieta. Priminsime, kad jos pavadinimas yra kilęs iš slaviško žodžio smala, reiškusio dervą, kuria iš Skandinavijos į Konstantinopolį keliaudami vikingai būtent čia sutepdavo savo susisiekimo priemones.

Prieš kelerius metus Smolenske lankėsi vienas lietuvis, didžiavęsis garbingu Vytauto vardu. Būtent su juo ir siejasi tai, kas vadinama pasakojimu apie Smolensko gynybą.

Vytautas buvo ne joks karys – jį labiau domino menas ir kūrinys. Jau tais laikais, kai fotografija ir kinas buvo daug kam didelė paslaptis, jis kurdavo šešėlinius trumpametražius filmukus. Apie praeitį, dabartį ir ateitį. Tai nebuvo filmai tikrąja šio žodžio prasme. Ne, tai buvo tiesiog šešėliniai žaidimai, pasiklydę erdvėlaikyje. Tačiau Vytauto kūriniai keldavo publikai susižavėjimą. Tad ko jam daugiau reikėjo?

Taigi Vytautas konstravo šešėlinį pasakojimą apie šlovingus normanų laikus, apie jų žygius ir nelaimingą Apuolės gynybą. Iki mūsų dienų išlikę ir oriai stūksantys Smolensko citadelės griuvėsiai tam ypač tiko.

– Kažkodėl man regisi, kad šis Smolenskas vizualiai yra artimas kuršiškai Apuolei, – vienoje paskaitoje, kurioje populiariai aiškino savo menų paslaptis, deklaravo Vytautas.

Nukrypstant į šoną galima pasakyti, kad tokiam (ir ne bet kaip, o su dideliu aplombu) išreikštam teiginiui tuoj pat atsirado aibė priešininkų, tačiau Vytautas juos nurungė loginiais argumentais ir savo neišsenkančiomis architektūros žiniomis. Ypač puikiai jis nusimanė apie mūro technikas ir kitokius plytų niuansus.

Vytautas rodė savo fokusus (juk visas menas yra grynas fokusas!) ant Smolensko gynybinės sienos, tarp Bubleikos ir Griaustinio bokštų.

Nieko ypatingo ten ir neįvyko. Tiesiog, Vytautui rodant savo aukšto lygio menus, danguje pasirodė gigantiška orinė raja (kremzlinis padaras, giminiškas vandenyse gyvenančioms taip pat vadinamoms žuvims – beje, su šiomis orinės rajos gali ir giminiuotis). Visi kaip išprotėję pasileido bėgti į šalis, slėptis gynybiniuose grioviuose ir krūmuose, ieškoti prieglobsčio kalkėmis nubaltintų medžių šešėliuose.

Niekas jiems, vargšams, nepadėjo!

Tik Vytautas, metęs savo fokusus ir kitokius menus (suprato žmogus, kad čia ne Apuolė, ne niekingi vikingų puldinėjimai kuršių žemėse), keliais taikliais spjūviais į orą nuvijo rają tolyn – nežinoma ir miglota vakarų kryptimi.