Penki eurai

DARIUS GIRČYS

I

Jozefas eina pavargusiu žingsniu namo. Maudžia kelius, batai slysčioja šaligatvio leduku. Jis eina Humboldto gatve, žalias maišelis su duona ir dviem alaus buteliais atsimuša čiužėdamas į koją, ant asfalto tirpsta murzinas sniegas. Jozefas trumpam padeda ant žemės maišelį, pasistato apykaklę, pasitrina delnu ausį ir eina toliau. Pro kanalizacijos dangčio skyles kyla garai. Namo numeris 57 silpnai šviečia, už jo 55, ten anksčiau gyveno jo tėvai, ir tada jau matosi 53. Jozefas gyvena sename penkių aukštų name. Vėlų vakarą šviesa dega tik pavieniuose languose, seniai dažyti fasadai pilkėja, kaip tai būdinga darbininkų rajone. Iki dvyliktos valandos nakties pirmame 55-ojo namo aukšte geltonai šviečia neoninė aludės reklama „Pas skrandžio gydytoją“. Ten, už murzino lango, prie baro sėdi iš veido pažįstamas kaimynas ir žiūri televizorių, pasirėmęs kumščiais smakrą. Beveik tuščia, kelneris šluoja grindis ir nemato artėjančio Jozefo, kuris vėl pastato čežantį maišelį tarp sudrėkusių batų ir ieško kišenėse raktų. Tada eina link savo namo pagrindinio įėjimo laikydamas raktų ryšulį dešinėje, o maišelį kairėje. Durys buvo aprašinėtos ir apklijuotos nudriskusiais skelbimais, o ties apačia eižėjo ir luposi ištisas rudų dažų sluoksnis.

„Atsiprašau, gal galit man padėti keliais eurais?“ – išgirdo balsą už nugaros. Durys jau pusiau atidarytos. Jozefas laikė viena ranka rankeną ir pasukęs galvą pamatė jauną moterį su auskarais apatinėje lūpoje ir ausyse ir šlapiais nuo lietaus juodai dažytais plaukais. „Man pavogė piniginę“, – girdi jos balsą kiek garsiau, o nuo jos sklinda stiprus vyno kvapas. Jozefas žiūri į ją, jos akys pilkos ir vandeningos, o plonos blyškios lūpos vos praviros. Moteris atvėrė savo rankinę ir dar kartą pasakė: „Matot, piniginės čia nėra.“ Jozefas spoksojo per petį į pustuštę rankinę, dar kartą žvilgtelėjo jai į akis ir nežinojo, ką sakyti. Didelės rankinės dugne matėsi lūpdažis, suglamžyti popieriai ir kažkokie raktai. Piniginės ten nebuvo. Bet gal ji turėjo pinigų kišenėje? Jozefas nežinojo, ką sakyti, ir tylėjo. Pamačiusi, kad Jozefas nori padėti savo maišelį ant šlapios žemės, moteris ištiesė ranką, kad jį palaikytų, ir prisilietė Jozefo rankos. Jos šalti pirštų galai netyčia palietė Jozefo delną. Tada Jozefas atitraukė ranką ir, radęs kišenėje penkis eurus, ištiesė moteriai. Moteris šypsodamasi paėmė pinigus ir padavė atgal maišelį. Jos lūpų spalva beveik nesiskyrė nuo veido spalvos. Jozefas linktelėjo ir apsisukęs žengė į savo laiptinę. Durys užsivėrė jam už nugaros. Jozefas lipo laiptais į viršų, moteris nuėjo į aludę.

II

Pats gražiausias Jozefo augalas pradėjo keistis. Per kelias dienas numetė lapus, o iš penkių gaiviai dvelkiančių žiedų liko tik vienas. Jozefas grįžęs po darbo laistė šaknis mineralinių trąšų tirpalu citrusiniams augalams ir stebėjo vaškinį besiraukšlėjančio žiedo geltonumą. Žalia pieštuko storio kamieno oda pilkėjo. Ją liečiant buvo galima jausti, kaip ji tempiasi ir, ko gero, po truputį skilinėja.

Mieste siautė drėgnas vėjas ir gatvių medžių pumpurai jau po truputį brinko. Medelis kažkodėl viso to nenorėjo žinoti, nei lapai, nei žiedai jo nebedomino.

Bea Nettles. Plaukiojanti žuvies fantazija. 1976

Jozefas tikėjosi, kad medelyje vis dėlto dar rusena gyvybė, bet, kelis vakarus juo rūpinęsis kaip ligoniu, nuleido rankas. Dėl viso pikto apsupo skuduru, kad nesušaltų, jei atsigaus, ir pastatė vėsiame koridoriuje. Virš vystančio augalo garsiai tiksėjo sieninis laikrodis. Jozefas nusivilko švarką ir, pakabinęs ant kėdės atlošo, galvojo, kad augalo išorė yra tik dalis tikrovės. Kita tikrovės dalis kerojo Jozefo vaizduotėje ir prieš užmiegant jį gąsdino. Ūksmingi medžiai, metantys ilgus šešėlius, užmerkus akis atrodė bauginamai dideli, tačiau negalima pamiršti, kad pradžioje jie buvo gležni stiebeliai, obuolių ir kriaušių sėklos, vyšnių kauliukai arba klevų noselės. Jo sapnuose traškėdavo ir šlamėdavo.

Koridoriuje kabantis laikrodis dabar garsiai mušė 11 valandą vakaro, ir Jozefas, išbėgęs iš kambario, pačiam sau netikėtu judesiu sustabdė jo švytuoklę. Sustabdė švytuoklę ir žiūrėjo, kaip pirštuose trūkčiojo minučių rodyklė, kol nutrūko nuo ašelės. Jozefas nulupo ir valandų rodyklę. Tada lyg mažas vaikas nuleido galvą ir susigėdęs spoksojo į subjaurotą laikrodį.

Kambaryje, iš kurio jis išnešė medelį, dar augo mažiausiai kelios dešimtys įvairiausio dydžio augalų. Galima sakyti, kad šitas kambarys labiau panėšėjo į sodą, palyginti su kitu, mažesniu kambariu, kuris buvo apstatytas gremėzdiškais, nuo tėvų likusiais baldais. Tarp egzotiškos augalijos stovėjo žalio pliušo krėslas, kuriame jis ilsėdavosi grįžęs po darbo. Išsitraukdavo didinamąjį stiklą ir žiūrinėdavo lapus, kurie kerojo virš galvos. Gysloti lapai, žiūrint prieš šviesą, kažkuo priminė raukšlėtus delnus. Paleista šaka grįždavo prie kamieno kaip ranka.

Jozefas negalėjo susitaikyti su mintimi, kad jo puoselėjamas medelis nuvyto, ir pro didinamąjį stiklą tyrinėjo paskutinį dar vos kvepiantį žiedą savo delne. Džiūstantis žiedas buvo susiskleidęs, ir Jozefui teko jį atsargiai praplėsti, kad apžiūrėtų jo tamsėjantį viduriuką. Ten lyg kažkas sujudėjo. Lyg kirmėlė. Bet įdėmiau apžiūrėjus paaiškėjo, kad pasirodė. Jis atsiduso ir išsiblaškiusiu žvilgsniu žiūrėjo į patamsėjusias nuo drėgmės lubas.

Savaitgalį saulė švietė į tankią lapiją kambaryje. Jozefas, nupurškęs visus augalus muilo tirpalu, vėdino drėgną patalpą ir skaitė laikraštį patogiai įsitaisęs krėsle. Žalia šviesa tyvuliavo kambaryje. Tai buvo drumsta šviesa, kuri atkakliai skverbiasi į pradedantį žydėti tirštą vandenį. Spinduliai dažniausiai nepasiekdavo dugno, o skersvėjo judinamos švytinčios dulkės vangiai grimzdo. Kambario centre ruošėsi žydėti nykštukinė obelis, išaugusi iš sėklos. Jozefas niekaip negalėjo prisiminti, kaip atrodė obuolys ir kokio ji buvo saldumo, bet galvojo, kad tai buvo vėlyvas boskopas. Ant vienos šakelės net mezgėsi vos įžiūrimas vaisius. Toks tamsiai raudonas žirnelis šviesiai rožinėje žiedo geldelėje, žiūrint iš viršaus į juodą žemę plastikiniame puode. Vėdinant buvo trumpam įskridę smalsūs žvirbliai, atrodo, jie čia jautėsi laisvai. Patupėdavo ant artimiausių nuo praviro lango šakų ir vėl išskrisdavo. Tai buvo lyg atlyginimas už kažkokią nenutrūkstamą augimo tylą ir laukimą. Jozefas sėdėjo sustingęs krėsle, apsirengęs žaliai ir mažai kuo skirdamasis nuo fono. Jo akys net nemirksėjo sekdamos žvirblį, tupintį ant miniatiūrinės obels šakelės. Aplink krėslą stovėjo maži vazonėliai, kuriuose dygo Jozefo suvalgytų pačių įvairiausių vaisių ir daržovių sėklos. Avokadų, abrikosų, slyvų kauliukai nebuvo išmetami, jie visi buvo rūpestingai kišami į žemę. Išdygdavo, žinoma, ne visi. Vėliau, persodindamas tankiai sudygusius daigus, Jozefas išimdavo kevalų likučius, kurie pūdami buvo maistas naujai gyvybei.

Jozefas nebaigė jokių mokslų ir dirbo valytoju pigiame viešbutyje. Būdamas mažo ūgio, neturėjo didelio pasisekimo tarp grašius uždirbančių moterų, kurios abejingai tvarkė skurdžiai apstatytus viešbučio kambarius. Tiksliau sakant, jos pašaipiai žiūrėjo į jį ne tik dėl ūgio. Kilsteldavo klausiamai antakius, susižvalgydamos dėl jo aprangos spalvų ir kiek sustingusios naivios veido išraiškos. Jozefas buvo paslaugus ir neatsisakydavo padėti, jeigu kas nors susirgdavo. Tris viešbučio aukštus tvarkė keturiese. Tvarkant kambarius kartais buvo randama pamirštų daiktų, kurie sukeldavo dviprasmį moterų juoką ir būdavo trumpų pokalbių tema išėjus į balkoną parūkyti. Prieš keletą metų viešbučio administracija nusprendė gyvas kambarių gėles pakeisti plastikinėmis. Vazonus su augalais sumetė į šiukšlių konteinerį, iš jo Jozefas juos ištraukė ir parsinešė namo.

Žalius atspalvius Jozefas mėgo nuo pat vaikystes. Jo laikrodžio ciferblatas buvo žalias, samanų spalvos dirželis juosė ploną riešą. Kelnės, marškiniai, kojinės irgi buvo žali. Tinkamos spalvos batai ir apatiniai atsirado jo garderobe kiek vėliau, nes juos rasti buvo ne taip paprasta ir, galiausiai, nepigu, turint galvoje kuklų valytojo atlyginimą. Kartą per mėnesį Jozefas purkšdavo augalus chemikalais ir tada apsimaudavo ryškiai žalias lateksines pirštines. Jam buvo nesvarbu, kaip jis atrodo pasižiūrėjus iš šono. Galbūt kam nors slapta stebinčiam pro langą jis atrodė kaip didelis žiogas ar net driežas, vaikštantis ant užpakalinių kojų ir mokantis atsisėsti. Bet niekas negalėjo jo stebėti, iš viešbučio parsineštos gėlės ir kaktusai vešėjo ant dviejų palangių taip tirštai, kad net nereikėjo užuolaidų. Alijošių straubliai trynėsi į jau seniai nuo augalinių syvų matinį stiklą. Jozefui patiko jo tankėjantis miškas kambaryje, labai patiko. Rūpinimasis nuolat dygstančiais augalais tapo pareiga, savaime suprantamu įpročiu pasibaigus nuobodaus darbo dienai. Jis snūduriavo patogiai atsilošęs savo krėsle. Po valandos tankmėje visai sutemo, jo galva nepatogiai užsivertė, ir jis atsibudo. Tada atsistojo ir nuėjo praustis. Vakarai prabėgdavo mažai kuo skirdamiesi vienas nuo kito, bet tai buvo tylūs jo vakarai. Jo niekas nelankė, kartą per metus užeidavo namų valdybos atsiųstas ūkvedys patikrinti dujų ir vandens skaitiklių.

III

Jozefas eina pavargusiu žingsniu namo. Maudžia kelius, bet sniego jau nebėra. Jis eina Humboldto gatve ir nešasi kairėje rankoje maišelį su keliais maisto produktais. Maišelis atsimuša į koją ir čeža. Matosi blausiai šviečiantis aludės langas 55-ajame name. Jozefas pasideda maišelį tarp kojų ir išsitraukia raktus. Pro aludės langą į jį žiūri ta pati moteris, kuriai jis prieš kelias savaites davė penkis eurus. Jų žvilgsniai susitinka ir Jozefas linkteli. Tada moteris išeina į prieangį ir sako: „Sveikas.“ Jozefas vėl linkteli, ir ji sako, kad norėtų grąžinti pinigus, jeigu jis trumpam užeitų į aludę.

Jozefas eina kartu į vidų, ir tada ji sako, kad mielai pastatytų alaus ar degtinės, ir, nelaukdama Jozefo pritarimo, užsako. Kelneris aptarnauja smalsiai žvilgčiodamas, nes niekada nematė Jozefo sėdint viduje prie baro. Jozefas užsiverčia degtinę ir užsigeria alumi. Moteris siurbčioja savo alų. Kai Jozefas jau norėjo regzti sakinį apie orą, lyg tyčia įsiterpė smalsusis kelneris su pasiūlymu ko nors dar užsisakyti. Virš baro kabojo didelis televizorius, po žalią stadiono pievą lakstė sušilę futbolininkai šlapiom nuo prakaito galvom ir perdavinėjo vienas kitam baltą kamuolį. Garsas buvo išjungtas. Kelneris žvilgtelėjo į Jozefą. Jozefas pasakė: ačiū, ne, kaip visada, linktelėdamas galvą, bet netikėtai atsiradęs garsas televizoriuje nustelbė jo sakinį džiaugsmingu riaumojimu, palikdamas vietos tik galvos linktelėjimui. Kelneris, klaidingai supratęs linktelėjimą, čia pat pastatė dar po bokalą. Jozefui svaigo galva, aludėje buvo šilta, net karšta. Jis nusiėmė savo žalią kepurę, pasidėjo ją ant barstalio krašto ir, kiek sutrikęs, persibraukė pražilusius plaukus. Moteris žiūrėjo į Jozefą susidomėjusi ir pasakė, kad jai patinka tokios niekuo neįpareigojančios aludės. „Jaučiuosi taip…“ – kalbėjo toliau šypsodamasi, bet niekaip nesugalvojo pabaigos ir priglaudė prie plonų lūpų bokalą. Jozefui nuo degtinės raudo žandai. Gerklė džiūvo, ir jis užsakė mineralinio vandens. Jis gėrė degtinę antrą kartą gyvenime ir pirmą kartą su nepažįstama moterim. Ekrane mušė baudinį, rungtynės, atrodo, ėjo į pabaigą, ir Jozefas niekaip negalėjo sugalvoti, ką gi daryti toliau. Moteris žiūrėjo į laikrodį ant sienos, atsisuko į Jozefą ir pasakė, kad ji nebesuspės į paskutinį autobusą. Jozefas nežinojo, ką pridurti, palingavo galvą ir atsiduso.

Moteris paklausė, ar jis nenorėtų parūkyti geros žolės ir dar kai ko paragauti. Jozefas pamojo ranka kelneriui ir apmokėjo sąskaitą.

Jie išėjo į tuščią gatvę, moteris paklausė, ar ne geriau būtų žolę sukti, kur ne taip lyja, tai yra Jozefo namuose. Jozefas, nežinodamas, ką atsakyti, iš mandagumo pasakė: taip, žinoma. Jie lipo siaura laiptine į viršų, moteris ėjo pirma, kiek judindama klubus, Jozefas iš paskos. Trečiame aukšte pasidėjo prie kojų maišelį ir, atrakinęs buto duris, įjungė šviesą. Tada jie įėjo į virtuvę, ir moteris paklausė, kiekgi kambarių yra šitame bute. Vienas, sumelavo Jozefas ir svarstė, ką čia dar pasakius, kad ji tik nesugalvotų užeiti į jo žaliąjį kambarį. Tada jie įsitaisė virtuvėje, kuri skurdžiu apstatymu priminė jo prižiūrimą viešbutį. Moteris susuko ilgą suktinę. Jozefas pridegė. Moteris giliai užsitraukė ir išpūtė tirštą žolės dūmą. Padavė Jozefui suktinę ir pasakė, kad tai yra pati geriausia žolė Kroicberge.

Jozefas užsitraukė ir grąžino suktinę moteriai. Po trečio dūmo jį suėmė kvailas juokas žiūrint į savo žalius batus. Jie atrodė kaip peraugę agurkai. Moteris juokėsi žiūrėdama į žvengiantį Jozefą ir sakė, kad jai būtų visai įdomu apžiūrėti butą. Jozefas lėtai atsikėlė nuo kėdės, jam atrodė, kad jis pakilo nuo žemės kokius dešimt centimetrų, ir pasakė, kad jis norėtų parodyti kai ką ypatingo. Moteris žiūrėjo į jį vis leisdama dūmus ir prunkšdama, pasakė, kad vienas toks tipas jai kartą rodė savo sukonstruotą tokį bėgiais stumdomą vežimą su ratukais ir įkalbinėjo į jį nusirengus atsigulti. Jozefas įsivaizdavo pusnuogę moterį, važiuojančią drezina bėgiais tarp miškų, ir netikėtai išgirdęs užkukuojant šimtus gegučių pušyse palei geležinkelį kvatojo toliau. Pakilęs dešimt centimetrų virš virtuvės linoleumo, pasilenkė ir paėmė moterį už glebios rankos. Ji nuėmė jo žalią kepurę ir perbraukė vėsiu delnu per jo sušilusį veidą. Jozefas išpūtė orą, kad jo kūnas būtų sunkesnis ir per greitai nekiltų į viršų. Jam tai visai gerai pasisekė, ir jis prisiglaudė lūpomis prie moters kaklo. Kaklas kvepėjo alum ir spalva priminė blyškius vyšnių žiedus. Tada jie ėjo į kambarį, lėtai ėjo koridoriumi į žaliąjį kambarį, ir Jozefas, atidaręs duris, graibė dešine ranka elektros jungiklį. Šviesa neįsijungė, ir jie stovėjo spoksodami į atsivėrusias tamsiai žalias džiungles. Tada moteris pasakė, ar nebūtų geriau iš virtuvės atsinešti žvakę ir dar kokį pledą, kad būtų galima atsisėsti prie obels, matomos tarp žolių kambario viduryje. Obelis atrodė gerokai paūgėjusi, o keli vaisiai prinokę. Jozefas atnešė pledą, uždegė žvakę, ir moteris paklausė, ar ji galėtų paragauti obuolio, jie juk atrodo jau ganėtinai skanūs. Jozefas atsakė: žinoma, tuojau, viršūnėje bus greičiausiai saldesni ir kad gal vis dėlto reikėtų atsinešti kopėčias. Moteris šoktelėjo į viršų lyg bandydama pasiekti arčiau kabantį obuolį ir išbaidė šakose tupinčius paukščius, šie čia pat pasislėpė atvašyno tankmėje. Atvašyne kažkas šiugždėjo. Tada moteris nusišypsojusi paklausė, ar Jozefas nenorėtų prieš atnešdamas kopėčias pauostyti sniego. Sniego, pakartojo Jozefas ir pasakė, kad taip, sniego jam labai norėtųsi pauostyti arba net jame pasivolioti. Pasivolioti sniege ir aš norėčiau, pasakė moteris ir paprašė, kad Jozefas iš virtuvės atneštų stiklinę pjaustymo lentelę ir vėl duotų trumpam tuos penkis eurus. Kai Jozefas grįžo, ji išsitraukė iš kišenės nedidelį maišelį ir išbėrė baltus miltelius ant stiklo. Milteliai atrodė kaip puraus sniego takelis ant žvilgančio ledo. Tada ji susuko penkis eurus į vamzdelį ir pasilenkusi patraukė. Išnyko pusė takelio, ir tada ji padavė vamzdelį Jozefui. Jozefui visa tai priminė kažkokį linksmą vaikų žaidimą, ir jis įtraukė į nosį kitą pusę takelio. Žvilgantis pjaustymo lentelės ledas tirpo ir lašėjo ant žolės. Po kelių minučių, o gal ir valandų, už medžių pasirodė saulė ir vėl suklego paukščiai. Nedideli akmenukai iš vazonėlių dabar riogsojo įšilusiais luitais, ant kurių sustingę driežai tykojo drugelių. Buvo tvanku. Jozefas nusivilko visus drabužius, moteris irgi nusirengė. Jozefas, pasilypėjęs ant akmens, palenkė šaką, nuskynė įšilusį saulėje obuolį ir padavė žolėse sėdinčiai moteriai.