Nepažinios, bet aiškiai juntamos galybės talpykla

Debiutai

Prašom susipažinti su URTE ŠEGŽDAVIČIŪTE – aistringa piešėja ir nebaigtų dienoraščių rašytoja. Jei nebūtų meno, dalis šios kūrėjos „liktų neišgelbėta“ ir nuvystų. O gal net ir visa išsikerojusi asmenybė!

– Tavo biografija penkiais sakiniais: iš kur kilai, kaip priėjai iki menų, kuo dar užsiėmei iki šiol ir kas labiausiai sekėsi, be kūrybinių dalykų?

– Esu gimusi ir gyvenu Vilniuje ir juo mėgaujuosi (ypač dabar, kai daug pienių ir namų fone virpa blizgūs beržų lapai). Prie menų priėjau paprastai: su kojomis, su batais. Matyt, labai retas atvejis, kad žmogus, kuriam svarbus menas kaip raiška, prie meno prieitų staiga. Manau, kad tas ėjimas vyksta nuo gimimo. Taip ir žingsniavau: vaikystėje mamai iš antro dviaukštės lovos aukšto sakydavau pamokslus, močiutei nešdavau valgyti nevirtus makaronus, batų dėžėje lėlėms darydavau kavinę (juk tai irgi kūryba), mokykloje rašiau eilėraščius, pradėjau piešti. Šiaip nežinau… Kažkaip taip myliu pasaulį, kad jaučiu ir jį mane mylint, todėl atrodo – ko imčiausi, tas sektųsi, bet imuosi to, kas įdomiausia ir artima.

– Kaip apibrėžtum, pristatytum savo braižą, dabartinę kūrybos koncepciją? Mačiau, daug paišai ant nuotraukų, bet gal čia tik atsipalaidavimas interneto kanalams, o tikrasis tikslas – grynoji tapyba? Kaip čia išeina, kad kosminius-meninius-gamtinius inkliuzus vis klijuoji į urbanistinius vaizdelius – viskas dėl kontrasto ar tai būdas peržaisti nepageidaujamą, nepakankamą realybę?

Urtės Šegždavičiūtės piešinys

– Vis sutrinku, kai reikia konkretizuoti. Mano „braižas“ – atvirumas, įpintas į piešinio linijas, spalvas. Tai mano dienoraštis (kartais tiesioginio, kartais emocinio išsisakymo, kartais tai tampa raiška tų klodų, kurių samprotaudama nesugebu prieiti, tik pajausti). Matyt, svarbesniu laikydama tai, ką įdedu į piešinius, nei būdą, kaip tai padaryti, – nesu prisirišusi prie tam tikrų priemonių: kartais tai akvarelė, kartais pieštukai, tušinukai, flomasteriai… Mėgstu ir piešinį įpinti į nuotrauką. Man pačiai patinka galutinis rezultatas – realaus ir kūrybinio, dvasinio pasaulio susijungimas. Tai raiška to, kas neatskiriamai egzistuoja, o piešinys – mėginimas tam suteikti pavidalą, žmogiškas troškimas tai išgryninti, pažinti. Šiaip juk visur viskas jungiasi. Net tai, kad gamtos, kosmoso elementai atsiduria šalia urbanistinių vaizdų – visiškai taip pat yra ir pasaulyje. Net miestuose, kuriuose nėra medžių ir šiaip žalumo mažai, žmonės nešiojasi gamtą ir kosmosą savyje. Tad per daug priemonių nesirenku, o tiesiog norisi išreikšti tą akimirką plūstančią nuotaiką, tačiau savitas stilius, natūralu, yra. Kaip ir kiekvienas žmogus, ką bedarytų, turi savitą būdą tai daryti.

– Ką apskritai manai apie vizualiųjų menų sintezę, kitas tarpdisciplinines praktikas? Audiovizualinė poezija, melodraminė chirurgija, operos jungimas su kūno kultūra – gali ką nors duoti šie iššūkiai?

– Būna, susidaro įspūdis, kad dabar dažnai menų sintezė pasitelkiama labiau dėl noro nustebinti. Tokiais atvejais kyla kažkas panašaus į erzulį. Tik „panašaus“ dėl to, kad, kaip bebūtų paradoksalu, perdėtas „naujumo“ kaip formos ieškojimas jau atsibodęs. Žinoma, kai kažkas ieško naujos raiškos, patį naujumą laikydamas svarbiausiu, netyčiomis daro paslaugą – beidėjinė raiška per ryšį su kitu žmogumi kelia asociacijas, šitaip suteikdama netikėtą minčių posūkį. Taigi net sintezę, kuriamą tik dėl „naujumo“ idėjos, galima nesunkiai išteisinti. Bet yra ir sintezių, kurios kuriamos kitokiu tikslu. Net nekuriamos, o jau sukurtos ir dažnai regimos. Ir man tai patinka. Menai juk iš bendro šaltinio, skiriasi tik jų baigtinė raiškos forma. Tų formų susiliejimas dažnai lemia įvairesnį, platesnį prasmių lauką. Pamenu, kaip su draugais tvarte ant sienos žiūrėjome filmą „Euphoria“ išjungę garsą ir paleidę nepamenu kurio lietuvių poeto poezijos įrašus. Kėlė juoką, tačiau labiau trikdančiai veikė, kaip poezija atitiko filmo vaizdus: nors tokiu būdu keitėsi turinys, tačiau ryškėjo kitoks siužetas, net iškalbingesnis, nes atsirado erdvė interpretacijoms. Šitaip vienas menas pradeda aiškinti kitą, ir niuansai – stebinantys.

– Kas tavo piešti personažai? Ar turi jie prototipų, ar tai nuolatiniai tavo įsivaizduojami draugai, ar kaskart kuri visiškai naują charakterį?

– Dienoraščių rašyti man nesiseka – turiu apie 10 pradėtų knygučių, prirašytų po… vieną, dešimt puslapių, kurių tęsti kažkaip netraukia. O piešti traukia kartais net karštligiškai. Ir tai puikiai pakeičia dienoraščio rašymą. Todėl tiek pačios piešinių situacijos, tiek personažai – realūs. Kartais tas realumas tiesioginis – tai aš, kokia būnu piešimo akimirką, ar stipriai paveikę artimi ar nepažįstami žmonės, nors dažniau tai įkūnyta jų keliamos atmosferos būtybė.

Piešti žmonės realūs ir kitokiu aspektu. Tai reguliariai aplankančio egzistencinio liūdesio ar kančios forma (labai maloni ir turininga, mano manymu, būsena). Pasaulio mistiškumas, gėrio ir blogio pradas, galybė labiausiai juntama iš žmonių, todėl ir manieji man svarbūs kaip tos nepažinios, bet aiškiai juntamos galybės talpykla.

– Kas tavo įkvėpėjai, autoritetai, iš kokių kontekstų semiesi kūrybinės energijos? Kieno muzika ir kuriais kūriniais dažniausiai pravėdini galvą? Turi pažymėtinų literatūros herojų? Kaip tai panaudoji?

– Kai piešiu, man būtina muzika. Nedaug esu radusi tokios, kuri tinka, bet atrastoji – labai svarbi ir sukuria svaiginamai tinkamą nuotaiką kūrybai. Tai būtų: „The Doors“, „Pink Floyd“, „CocoRosie“, „Noir Désir“, Chinawoman, Bonnie Prince Billy, José Gonzálezas, Joanna Newsom, Nickas Cave’as, „The Queen“, meditacinė muzika. Ypatingai veikia rusų grupė „AukcYon“. Tai muzika su ypatinga pažintimi. Vienas žmogus davė CD grotuvą, įdėjo diską ir pasakė: imk, tau patiks. Nuėjau vakarėjančioje Nidoje prie marių, atsisėdau ant smėlio ir net sunku apibūdinti tą laiką… Perklausiau visą kompaktą, kuriame daug dainų, o laikas praėjo kaip kelios sekundės. Net ne kaip kelios. Tai buvo toks buvimas, kai dingo laiko pojūtis. Kažkaip itin atitiko nuotaika. Taip dar nebuvo buvę.

Šiaip esu ieškojusi daug muzikos ir daug kas svarbu, nelygu nuotaika. Patinka ir klasika, ir džiazas, ir elektronika, ir rokas, ir t. t., ir pan., tačiau visgi visad išlieka keli brangiausi. Tai anksčiau minėti. Mano MP3 grotuvėlyje dabar vien „dorsai“, bet ne dėl to, kad daugiau kam neužteko talpos.

Su knygomis, kaip ir su filmais, sunkiau. Būna, perskaitai ar pažiūri, esi paveikiamas labai stipriai, įsidedi sau svarbiausią žinią, nuotaiką į save ir pasilieki su ta įsidėta dalele, o knygos ar filmo pavadinimą, ar net jį patį – pamiršti. Nors keletas svarbiausių knygų, autorių, nori nenori, iš atminties neiškris: M. Bulgakovo „Meistras ir Margarita“, F. Dostojevskio „Broliai Karamazovai“, Biblija, A. Camus, F. Kafka, H. Hesse, E. Zola, O. Wilde’as, lietuvių, daugiausiai egzodo, autoriai ir poezija.

Muzika, knygos, filmai – neišvengiamai svarbūs veiksniai, formuojantys žmogų.

– Studijuoji literatūrą, bet mes tave atradome kaip tapytoją? Kodėl ne atvirkščiai? Studijuotum tapybą, o rašymo meną analizuotum ir pati rašytum laisvalaikiu?

– Ketinau stoti į grafinį dizainą. Kelis mėnesius lankiau piešimo kursus, bet, ilgai piešdama vieną kubą, cilindrą ar namų darbams gavusi užduotį nupiešti keliais skirtingais variantais ant didelių lapų Kaziuko mugę, supratau, kad svarbiausias dalykas – piešimo malonumas – čia ir baigiasi. Daug kas klausia, kodėl studijuoju literatūrą, o ne piešimą. Studijos su privalomu piešimu to, kas yra ne pagal nuotaiką, būtų buvusios gana žiaurus kalėjimas. Kartais pagalvoju, kad gal būčiau išmokusi technikos gudrybių, bet pamažu pati sau jas atrandu ir atradimo procesas taip pat labai malonus. O studijuoti literatūrą labai gera. Tai minčių aktyvinimo būdas. Privalomas skaitymas leidžia susidurti su knygomis, kurių gal nebūčiau paėmusi į rankas. Net kai jos nepatinka – tai irgi svarbu, nes lemia nuomonės formavimąsi, „kitos pusės“ pažinimą. Tenka analizuoti nemažai kūrinių. Matyt, tai nebūtų buvęs laisvalaikio praleidimo būdas, jei, tarkim, būčiau studijavusi piešimą. Priverstina galimybė (cha) analizuoti – labai malonus procesas, kai nustembi, kad eidamas vis giliau į kūrinį pažįsti ne tik jį, bet ir save, netikėtai kyla minčių, kurios pačią nustebina. Tai ugdo jautrumą ne tik teksto, bet ir pasaulio detalėms, reikšmėms, kurias kartais specialiai ar nejučiomis perkeliu į savo piešinius.

– Jei nebūtų šio fantastiško išsigelbėjimo – meno, kuo dirbtum, kuo pavirstum?

– Kaip fainai skamba „fantastiško išsigelbėjimo“. Jei nebūtų šio išsigelbėjimo, tai, tęsiant mintį, didelė dalis manęs būtų neišgelbėta. O tai skamba labai neviliojančiai. Man gaila regėti žmones, kurie turi kokį nors potencialą, bet neturi galimybių jam skleistis. Tai panašu į kokią lėtinę mirtį. Tad nežinau. Dabar dalis manęs – menas. Jei jo nebūtų, tai nebūtų ir manęs. O svarstyti ar svajoti apie kitokią save – nelengva, nes džiugus ir dabartinis būvis. Nors, jei taip staigiai kas atimtų meninę raišką, tai vis tiek ieškočiau išeities. Juk meno yra ir gamtoje, ir kituose žmonėse, ir kosmose. Pats gyvenimas yra menas, ir panašiai, bet skirtingai nuskamba: menas gyventi. O kiek nors išmanant meną gyventi – spalvingas ir žaismingas bus kiekvienas darbas ar šiaip buvimas šiame pasaulyje.

Kalbėjosi Linas Kranauskas

satenai.lt