Dainos šildė ir kėlė

JONAS STALIULIONIS

Kada tik atsiverčiu „Sušaudytas dainas“, vis pr1isimenu seniai anapusybėn išėjusias Rozalijas, Katres, Antoses, mano vaikystėje traukusias šias graudžias dainas. Pačios vyriausios moterys buvo atėjusios iš kito, devyniolikto, amžiaus ir prisiminė carus, revoliucijas, bolševikus… Mat per Didįjį karą buvo išbėgusios į Rusiją. Ir žiemos vakarais, sėdėdamos prie kuodelio, pasakodavo apie bolševikų perversmą, vėliau prasidėjusias žudynes, badą, ligas…

Skaitau ir, atrodo, stovėdamas sodelyje po palinkusia obelimi, girdžiu, kaip, sugrėbusios šieną, dainuoja:

Surinki gėles iš darželio,

Surink iš pievų jas –

Surinki lig vienam žiedelį,

Rasotas ir gražias.

Nunešk ant kapo partizano,

Sūnelio Lietuvos,

Kad aukštas kapas neužželtų –

Žydėtų visados.

Tos dainos gimė iš pasipriešinimo sovietinei okupacijai. Jas kūrė daug žmonių: vienų išliko tik slapyvardžiai, kitų – pavardės ir vardai, bet nemažai kūrėjų nugrimzdo į nežinią. Jie dar labai jauni, net nespėję atsiskleisti kaip poetai, paguldė galvas už Tėvynę ir liko nežinomi. Tik partizanuose žuvę Diana Glemžaitė ir Bronius Krivickas, Lietuvai iškovojus nepriklausomybę, atėjo su savo knygomis: „Mes mokėsim numirt“ (1994), „Raštai“ (1999). Skaitai ir suvoki, kokių gabių poetų, rašytojų gyvybes nutraukė okupantų kulkos. Toks ryškus jaunatviškas talentas žadėjo puikią literatūrinę ateitį. Ir ne tik jiems. Daug gabių jaunuolių žuvo kovodami miškuose, mirė nukankinti lageriuose. Kas dabar juos suskaičiuos, prisimins… Bet ant Tėvynės aukuro sudegintas talentas nepražuvo. Mus žavi ir jaudina jaunatviški eilėraščiai, rašyti partizanų žeminėse, miškuose ant kelmo…

Šioje knygoje daug dainų skirta Kalniškės, Merkinės, Varčios, Melnyčios, Trako ir kitiems mūšiams atminti. Dar daugiau jų sudėta žuvusiems partizanams pagerbti. Dainose minima gerokai per šimtą partizanų pavardžių ir slapyvardžių.

Klonis miega prie sienos sukniubęs,

Prie jo kojų suklupo Genys,

Tyliai nulenkė galvą Aguona –

Nei šeimos, nei draugų nematys.

Skaitau dainas, vartau knygą, ir iš jos puslapių padvelkia partizanų epochos dvasia, prisiminimai nuneša į praėjusio amžiaus vidurį, nuo šūvių apkurtusius laukus ir miškus.

Šios dainos – tai brangiausi mano vaikystės ir jaunystės prisiminimai, tikros istorijos ir patriotizmo pamokos, neleidusios išblėsti paskutinei vilties kibirkštėlei niūriais socializmo metais. Jas nešiausi iš klasės į klasę, vežiausi 1963 metų lapkritį vežamas trejiems metams į rekrūtus Užbaikalėn ir, net užkimęs atvirame sunkvežimyje, su lydinčiais draugais plėšiau:

Aš nemėgstu skarulio raudono,

Penkiakampės žvaigždės kruvinos

Ir jau niekad, niekad neužmiršiu

Tos trispalvės vėliavos tautos.

Tada mane, ką tik plikai nukirptą rekrūtą, stovintį su automatu ant Selengos kranto ir saugantį ramų buriatų miegą, dar ketvirtis amžiaus skyrė nuo Atgimimo. Sargyboje vienatvės valandą dažnai prisimindavau tas dainas, niūniuodavau atmintin įstrigusius posmus:

Ten, prie kelio vingių, prie pušų žalių,

Tavo sesė ėjo raut gelsvų linų,

Vasara prabėgo – lyg nebuvo jos,

Taip ir tavo sesė dainų nedainuos.

Ir per Sibiro taigą su pažįstama melodija atplaukdavo okupuotos Tėvynės dvasia, blykstelėdavo tautos atminties kibirkštėlė. Lyg ašaka gerklėje įstrigo sovietinio kareivio priesaikos žodžiai: „Negailėdamas kraujo ir gyvybės, ginsiu savo socialistinę tėvynę…“ Su automatu ant krūtinės, stovėdamas prie svetimos valstybės vėliavos, iš atverstos knygos lyg žirnius į sieną bėriau tos man prievarta primestos priesaikos žodžius. O į širdį beldėsi partizanų dainos eilutė: „Už brangią žemę Lietuvos negaila gyvybės jaunos.“ Kirbėjo mintyse šie žodžiai ir, rodos, kvietė atlikti pareigą Tėvynei Lietuvai. Prisiminiau bažnytkaimio aikštėje nudrėbtus partizanų kūnus ir didžiavausi žmonėmis, paaukojusiais savo jaunystę už mūsų laisvę ir nepriklausomybę.

Netikros vertybės niekada neprigyja ir nepasiekia sielos gelmių. Nei didžioji socialistinė tėvynė, nei imperinė armija nekėlė pasididžiavimo pavergtų šalių žmonėms. Bet mes, rekrūtai, buvom priversti trejus metus rikiuotėje dainuoti: „Nesokrušimaja i legendarnaja, v bojach poznavšaja radost’ pobed – tebe liubimaja, rodnaja armija, šliot naša Rodina pesniu – privet…“

Liaudis ir tikri mūsų poetai nekūrė dainų nei apie istrebitelius, vėliau pervadintus liaudies gynėjais, nei apie „didžiausią vaikų draugą“ Staliną, nei… Tiesa, nemažai sovietinės Lietuvos rašytojų pagal raudonos pasiutpolkės muziką eiliavo: „Išvadavo tėviškėlę draugo Stalino kariai…“ Bet šie žodžiai skambėjo daugiausia tik iš oficialių tribūnų. Visi suprato, kad tai melas. Užgrobti nepriklausomą demokratinę valstybę yra okupacija, o ne išvadavimas. Sovietinėje literatūroje su pasimėgavimu būdavo aprašinėjama tai, ko nebuvo, arba buvo ne taip, kaip aprašinėjama. Mano gimtajame kaime žmonės dainavo šitaip:

Sėdi Stalinas ant mėšlyno,

Renka utėles iš klyno,

Katros riebios – į mėšlyną,

Kurios kūdos – vėl į klyną.

Panašios dainuškos skambėdavo ir apie stribus. Iš kaimo žmonių lūpų neteko girdėti nė vienos dainos, aukštinančios stribų žygdarbius. Liaudis parsidavėlių nemėgo, nekentė, su panieka žiūrėjo į driskių valdžią ir pašiepė ją remiančius:

Eina skrebas, klumpės krypsta,

Ant banditų labai pyksta,

Jei kas plutą duonos duotų,

Šuniui šikną išbučiuotų.

Mat bolševikai stribams atlyginimų nemokėjo. Okupacinė valdžia gerai suprato, kad alkanas šuo piktesnis. Taigi, parsidavusiais šunimis juos laikė ne tik Lietuvos žmonės, bet ir patys okupantai, kuriems stribai ir nuėjo tarnauti.

A. Jurgaitienė „Sušaudytų dainų“ knygos įžangoje rašo: „Prisikelia šios dainos kaip žolė iš po akmens.“ Skaitau ir nenoriu sutikti su tuo „prisikelia“. Man atrodo, kad per visą sovietmetį partizanų ir tremtinių dainos nebuvo užmirštos. Dauguma Lietuvos žmonių jas žinojo, mokėjo atmintinai ir įvairiomis progomis padainuodavo. O, kiek prisimenu, šios dainos vis skambėdavo kaimo vakarėliuose, pievose, laukuose… Mes, karo metais gimę partizaninio karo vaikai, augom ir brendom klausydamiesi šitų dainų ir automatų muzikos. Partizaninių kovų verpetai nuo mažų dienų įsuko mus, ir niekada nelikome abejingi. Prisimenu, antroje klasėje per pertraukas gyvai aptarinėjome, kaip keliolikos enkavėdistų ir stribų apsupti bunkeryje du partizanai metė granatą ir pabėgo. Su pasididžiavimu aiškinom vienas kitam iš vyresniųjų nusiklausytus neseniai įvykusio susišaudymo epizodus. Netgi pats mėgstamiausias vaikystės žaidimas buvo „Partizanai ir stribai“. Žinoma, žaisdavom ir skiniuką, ir kvadratą, jeigu atsirasdavo kamuolys, bet šis buvo maloniausias. Pradžios mokykloje per pertraukas lakstydavom po krūmus, griovius, slėpdavomės už akmenų… Netekęs kantrybės mokytojas pavėlavusius pamokon statydavo į kampą. Bet vėl skambutis pertraukai, ir vėl narsiai kariaujam su „stribais“…

Nors mano alkaną pokario vaikystę graudžiomis dainomis šildžiusios moterys jau prieš keliolika metų cinkuotuose karstuose parvažiavo iš igarkų ir vorkutų, vis atrodo – stovi jos prie gimtojo namo slenksčio ir tiesia ranką paglostyti man galvą.