Autoritariniam charakteriui apginti

EMILIS MILKEVIČIUS

„Taip, prisimenu „Bangą“, – virpančiu balsu nelyginant Oppenheimeris apie atominės bombos pirmąjį bandymą praneša mokytojo personažas, atsklęsdamas didaktinį pasakojimą, nufilmuotą naiviu septintojo dešimtmečio spalvotos televizijos koloritu. – Tai buvo vienas labiausiai gąsdinančių mano, kaip vidurinės mokyklos mokytojo, patyrimų.“ Muzika nesidrovi tuojau pat imti mus informuoti, kurios frazės ir scenos reprezentuoja gėrį, o kurios – blogį. Pritemdytoje klasėje dideliame ekrane mokiniai išvysta Holokausto vaizdus, įskaitant kalinio akis; mokytojas reziumuoja Hitlerio atėjimą į valdžią tarpukario krizės sąlygomis, ir mokiniai ima uždavinėti naudingus šiai didaktinei fabulai klausimus: ar visi vokiečiai buvo naciai? kodėl visi kiti tyla sankcionavo jų nusikaltimus? Mokytojas ima į tai gilintis, nes perskaitė H. Arendt knygą, ir griebiasi eksperimento: iš pradžių pasiūlo įdomumo dėlei pabandyti, o vėliau ir autoritetingai reikalaudamas garantuoja, kad mokiniai sėdės tiesiai, atsakinėdami pašoks iš vietos ir išpoškins reikiamą atsakymą; moksleiviai tai sutinka su netikėtu entuziazmu ir klusnumu; mokytojas pasiūlo jų iniciatyvai pavadinimą („Banga“) ir emblemą, primenančią nacių; mokymosi rezultatai staiga pagerėja, kad ir ką tai turėtų reikšti per kelias dienas, kai vakarą prieš eksperimentą jie būtų turėję teberuošti namų darbus apie nacistinę Vokietiją; nepaisant to, vilnija visuotinis entuziazmas, juo nepatenkinta tik geroji moksleivė, kuriai mama priminė, kad laikytis reikia individualumo, o ne bandos; ji rašo straipsnius prieš „Bangą“ į mokyklos laikraštį, bet šio „sąžinės balso“ „Banga“ negirdi, o ir pamėgina užgniaužti; mokytojas, tęsdamas eksperimentą, įveda saliutavimą ir nario kortelę, paskiria iš mokinių tarpo prižiūrėtojus, galop praneša, kad taip esą vyksta visose mokyklose, kad „Banga“ – tai platus judėjimas, sukelsiantis reformas visoje Amerikoje, ir kad kitą dieną jie aktų salėje per televizorių išvys lig tol slaptą „Bangos“ lyderį; kitą dieną parodo jiems Hitlerį ir ašarojantiems suskelia kalbą, nukreiptą prieš autoritarinį charakterį. Tai 1981 m. filmas „Banga“ apie „Trečiosios bangos“ eksperimentą (t. y. sukurtas pagal tikrą istoriją) – mažiau garsų iš trijų garsiųjų eksperimentų, dramatiškai atskleidusių žmogaus savybę paklusti. Yra ir 2008 m. vokiečių filmas, bet jo nemačiau.

Naivusis atsakymas apie nacizmo fenomeną, taip dažnai pasitelkiamas kine, skamba taip: Holokaustą įgalino žmonių bandos naivumas plius piktasis genijus, Amalekas. Šis atsakymas toks populiarus ir savaime suprantamas, kad Amaleko galybė XX a. po nosimi kinematografe buvo tiesiog šlovinama – kino nacis visada hipnotizuojamai patrauklus, o priešingai Hitlerį vaizduojantis filmas „Maksas“ buvo tiesiog nušvilptas. Kai viskas taip paprasta, norisi kūrinį, kuriuo ši drama aktualizuojama, reinterpretuoti, „pastatyti nuo galvos ant kojų“ – to nusipelno ir „1984-ieji“. Vertinant fabulą rimtai ir dėl to atsiribojus nuo Holokausto patoso, ji akimoju tampa komiška: mokiniai verkia atgailos ašaromis dėl to, kad buvo apsvaigę nuo bendro tikslo… mokytis. Turtingesni vidumi jie netapo; jie indoktrinuoti kaip anksčiau; dalykas tas, kad brandesnė asmenybė nepasiduotų „Bangai“, bet nepasiduotų ir priešingai indoktrinacijai – argumentum ad Hitlerum emociniam šantažui; panašiai asmenybė negalėtų instinktų lygmeniu pamilti Tėvynės, tremtinių, proletarų, smurtą patiriančių moterų, net patyčių aukų. Ir humanitarinis interesas atsako, kad asmenybė – tariamas visokio ugdymo tikslas, kurį pasiekti tačiau pats ugdymas ir trukdo, – yra sociopatas. Tai gal mokiniai rinkosi teisingai? Bet kaip filmo moralas – kad būtent taip tapo įmanomas hitlerizmas ir Holokaustas, kad rinktis kaip šie mokiniai reiškia išrinkti Hitlerį, tapti naciais, susiteršti Holokausto egzistencine kalte? Tačiau „Bangos“ emblema, tariamo lyderio kalbos peržiūros dalyvių raiščiai, storuliuko marškiniai vizualiai primena nacizmą (nes taip reikėjo eksperimentui ir filmui), bet su vizualinėmis paralelėmis „Bangos“ panašumas į NSDAP baigiasi: trūksta esminio elemento, antisemitizmo. Minimalistinėje „Bangos“ ideologijoje autsaideriai nėra niekaip stigmatizuojami; o štai nacizmas disponavo spalvinga ir sudėtinga antisemitine konspirologija, turinčia ilgą istoriją iki pat krikščionybės aušros; visiems atviras „Bangos“ judėjimas iliustruoja nacizmo prielaidas ne daugiau, negu jis iliustruoja bet kokio kito kolektyvo psichologiją. Bet įsidėmėtinas kitas dalykas: kaip baigiamojoje kalboje, kur mokytojas pagaliau demaskuoja „Bangą“ kaip eksperimentą ir suformuluoja moralą, mokiniams vėl įsakoma, iki grotesko autoritariškai, „būti savimi“ kaip anksčiau – vadovaudamasis humanitariniu interesu, mokytojas sugrūda paauglius atgal į apverktiną paauglių liguistos subkultūros būklę. Filmo kūrėjai ne tik vaizduoja mokinių bendrabūvį iki „Bangos“ idiliškai; filme rodoma, kad „Banga“ buvo naudinga tik raudonplaukiam storuliukui – dabar jis irgi grupės narys ir net gali perimti agresoriaus prieš autsaiderius vaidmenį; be to, jis akivaizdžiai kvailokas ir šleikščiai liokajiškas, t. y. patyčių nusipelnė. Kaip žinoma, tikros patyčios neretai turi priešingą struktūrą. O juk vidurinė mokykla savaime yra pakankama iliustracija, kaip įmanomas Holokaustas; klausimą, kodėl jis taip kontrastuoja su mintimi apie gerą žmogaus prigimtį, mokykla išsprendžia tiesiog užbraukdama pastarąją; patyčios yra pirmas dalykas, kurį įsidėmi patekęs į mokyklą, ir vienintelis, kurį prisimeni pamiršęs istoriją ir matematiką. Tačiau pats „Bangos“ eksperimentas griežtąja prasme yra patyčios: nesigaudančios, kas vyksta, aukos įklampinamos į situaciją, kurioje jos pažodžiui inscenizuoja elgesį, kaip sakoma psichoanalizėje, „ekskrementinio objekto“ – kažko, ko nesinori liesti, apie ką visi žino, kad tai reikia mesti šalin arba kitam kaip karštą bulvę, – nacių; plg. sceną iš visų patyčių kompendiumo – „Paties baisiausio filmo“: du herojai prieina prie pasirinkto kvailelio su marškinėliais, ant kurių nugarų parašyta „Ray“ (Rėjus) ir „Fucked me“ (mane padarė), ir ima šokinėdami paeiliui skanduoti; kvailelis perima jų judesį ir skanduotę, šaunuoliai dingsta, kvailelis lieka vienas rūbinėje ir vis dar apimtas afekto šūkauja: „Rėjus mane padarė.“ Patyčios yra ne tik tai, kad mokiniai yra nubaudžiami gėda už pažodinį mokytojo reikalavimų vykdymą; tačiau greita permaina (gerėja mokymosi rezultatai, naujovės priimamos su entuziazmu, anksčiau atsilikę pagal rezultatus mokiniai pasiveja pirmūnus) kelia elementarų klausimą: kodėl anksčiau buvo kitaip? Jei sėdėti tiesiai tiek kartų maloniau nei netaisyklinga laikysena, kodėl to paties nebuvo galima pasiekti papasakojant tą ar aną apie jogą? Jei mokinius nedelsiant apima kvazierotinis svaigulys nuo mokytojo dominatyvios laikysenos, kodėl jie nepakluso jo (ir kitų mokytojų!) reikalavimams lig tol? Įprastoje vidurinėje atsakymas būtų „sudėtingesnis“, bet čia juk filmas; todėl atsakymas turėtų skambėti taip: dominatyvi laikysena ir įsakymo savaiminis veikimas nedavė šio apstaus rezultato, nes autoritetas – mokytojas – tiesiog neįsakė taip; jis (nesąmoningai) įsakė visa kita – susiformuoti klasių kolektyvams su patyčiomis, taip pat sėdėti netiesiai, taip pat vengti ruošti namų darbus, – įsakė priešingai, nei deklaruoja mokyklos institucija. Mokytojas nenori, mokyklos institucija nenori, kad moksleiviai ją pažodžiui priimtų ir jos įsakymą vykdytų; kolektyvo pasąmonės, „implicitinės nešvankiosios tvarkos“ lygmeniu egzistuoja įsakymas moksleivių kolektyvui būti nedrausmingam etc. Matome, kad patyčių dimensiją turi ne tik eksperimentas, laikinai pavertęs mokinius (neo)naciais, bet ir pats dėstymas – visas ligtolinis: istorijos, matematikos, kalbos; pati mokykla jau tyčiojasi. Galima tęsti: kraštutinis šių patyčių pavidalas yra mokytojo kalba filmo ir eksperimento pabaigoje – mokytojas sako kalbą vietoj laukto didžiojo lyderio ir ta kalba įsako mokiniams puoselėti savo „individualybes“, nes kitaip jie bus kaip naciai: „Blogas šuo!“ Kas yra mokinio individualybė, apibūdina ad nauseam pažįstamas žodis cool; šį kriterijų atitinkantis moksleivis – tai cool žmogus, laimėjęs trapų imunitetą patyčioms; tai vaidmuo, virtęs kūno kalba ir psichofizine savijauta – vaidmuo, švenčiantis sėkmingą apsėdimą. Tik per „Bangą“ netyčia apčiuoptas kontekstas – kad coolness yra kovinė parengtis, maskuotė ar skydas nuo kasdienio patyčių teroro – gali pateisinti cool žmogų; iš visų kitų perspektyvų coolness yra savaime pasibjaurėtinas. „Bangos“ įsivaizduojami mokiniai tai skaudžiai jautė, todėl pakluso pirmam pasitaikiusiam kvietimui mesti šią liguistą atmosferą. Negana to – į keblų klausimą, iš kur žmoguje atsiranda ne patyčių kasdieniu teroru jam sukurta, o tikra ir tvari individualybė, visai racionalu yra imti atsakinėti taip: vienas iš galimų labai ankstyvų žingsnių šioje pradinėje savasties mokykloje yra pripažinti, kad veiki ne pats, o tavimi veikia svetima valia, ir kad negali tam niekaip pasipriešinti, tačiau nuo šiol stebėsi, kaip ji tavyje veikia.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.