Žemaitybių išdavikių penketukas

ANDRIUS PATIOMKINAS

Žemaitis, trumpam atsidūręs kitam Lietuvos krašte, dažniausiai nė nemano laužyti liežuvio bendrine lietuvių kalba. Bet, apsistojęs tame krašte ilgesnį laiką, jis linkęs pripažinti, kad žemaičių šneką kitatarmiams išties sunku suprasti, todėl lengvesnio susišnekėjimo sumetimais pereina prie bendrinės kalbos. Tai padaryti žemaičiams pavyksta bene lengviausiai – nepalyginsi su kokiais suvalkiečiais, kurie net ir labai norėdami nepajėgia „perreguliuoti“ savo kalbos padargų, kad nesigirdėtų, tarkim, tų išdavikiškų ištęęęęstų balsių. Noriu pabrėžti, kad kalbu ne apie „nutautėjimą“, t. y. savo tarmės atsisakymą, o tik apie gebėjimą kuo taisyklingiau kalbėti bendrine kalba. (Pasitaikantys kalbinio subeždžionėjimo atvejai, kai į gimtinę sugrįžęs žemaitis slebizuoja bendrine kalba – atskira tema.) Vis dėlto net ir, atrodytų, puikiai bendrinę kalbą mokantis žemaitis kai kada išsiduoda, neatkreipęs dėmesio į tik žemaičių tarmei būdingas žodžio reikšmes, kirčiavimą ar gramatines formas. Čia ir pateikiu subjektyviai sudarytą didžiausių žemaitybių „išdavikių“ penketuką.

5. Rabarbaras

Bendrinės lietuvių kalbos daržo puoselėtojams šio augalo pavadinimas kažkodėl labiau asocijuojasi su senovės romėnų priešais, o ne, pavyzdžiui, su baru (atmosferos slėgio vienetu – nepagalvokit nieko blogo), todėl, žemaitišku įpročiu kitatarmiui pasiūlęs pagraužti rabarbãrą, mažų mažiausiai rizikuoji būti išvadintas barbaru (t. y. kirčiavimo taisyklių laužytoju).

4. Pelkė ir bala

Žemaitis, kitatarmiui pasiguodęs, kad, įlipęs į pelkę, sušlapo kojas, veikiausiai sulauks pasiūlymo džiaugtis, jog apskritai gyvas išsikapanojo. Nors tas nesilankė nei raiste, nei kemsyne, o tik žirgliojo duobėtomis miesto gatvėmis ar šaligatviais. Todėl ne Žemaitijoje geriau lipti į balas, o ne pelkes (geriau nelipti, žinoma).

3. Kilimas

Pasiūlęs ne žemaičiui nusipirkti kilìmą (ant grindų tiesiamą ar ant sienos kabinamą audeklą), greičiausiai būsi palaikytas lėktuvo bilietų ar bombų pardavėju, o gal net arabu (plg. pasakymą „skraidančio kìlimo kilìmas“).

2. Užšalti (apie maistą, gėrimą)

Jei prie stalo sėdite ne lauke, ne žiemą ir ne 30 laipsnių šaltyje, savo svečią iš kito Lietuvos krašto žemaitis gali lengvai sugluminti, paraginęs valgyti sriubą ar gerti arbatą, kol ta neužšalo. Atitokęs ir pasitikrinęs, ar jam siūlomas skystis dar nepasidengė ledo plutele, svetys tau gali pasiūlyti atšalti arba atvėsti.

1. Po trumpom rankovėm

Ne žemaičių, kad ir kaip stengtųsi, vaizduotė neneša, kaip šiltą ir gražią dieną galima vaikščioti po trumpom rankovėm. Na, po trumpa rankove galima paslėpti, pavyzdžiui, kokią nedidelę peties tatuiruotę, bet ir tai vargiai (nes neaišku – toks trumparankovis drabužis dėvimas ar tik šiaip prie rankos pridėtas…). O ką ne žemaitis pagalvotų, išgirdęs, kad žemaičiai neretai ir po triusikais laksto?!. (Prisipažinkim, žemaičiai: jei ir nelakstom, tai bent pasakom šitaip.) Kokio didumo tie apatiniai turi būti, kad po jais galėtum lyg po kokiu palapinės dangčiu palįsti?.. Ai, argi kam suprasti žemaitį?!. Dažnam žemaičiui toks retorinis klausimas skamba kaip komplimentas.