Vilnius apsiskuto antakius

RYTIS UŽUPIS

^{Antanas Baranauskas}

Ryškiausius kultūros įvykius, jeigu tokių buvo, pastarosiomis savaitėmis nustelbė pavasario procesai. Ilgai buvusi užspausta gyvybinė energija pagaliau prasiveržė. Ant šaligatvių pradėjo krautis pirmieji žemių kauburėliai, žolynai ir kiemai pražydo baltais šunų palikimais. Vilnelė ir Neris energingai pakilo nešti senas pagalves ir iškylų gėrį. Gyventojai, nusimetę paltus ir kepures, apsiavė švariais sportbačiais ir kur kas drąsiau ėmė plūsti miesto valdžią. Valdžia, savo ruožtu, pasitelkusi sinoptikus ir bankų analitikus, prižadėjo malonių permainų. Visi iškišo nosis laukan.

Kraštovaizdžio architektai, įsikorę į aukščiausius medžius, galingais benzinpjūkliais zulina jų kamienus. Vaikų darželio auklėtoja, matydama, kaip šakos treškėdamos krenta ant žemės, liepia vaikams laikytis atokiau. Netrukus asfaltininkai žaliais kombinezonais uždaro kelią ir pradeda jį skobti. Pasipila pragaru garuojantis asfaltas. Kavinių savininkai į lauką išskuba tempti, ką turi geriausio: skėčius ir staliukus su kėdėmis. Dviratininkai, mamos su vežimėliais ir BMW vairuotojai pasileidžia lenktynių su upe, o paaugliai tingiai markstosi ant suolelių. Biurų darbuotojai gretimais laido aitvarus ir nešvankius juokelius. Pirmuosius žemėlapius senamiesčio skersgatviuose atsiverčia turistai. Pagrindinis miesto simbolis pamažu kyla į viršų švariu kaulo, gal kokio organo, nuogumu. Netrukus menininkai, pensininkai ir bedarbiai užsipliko arbatos ir įsijungia kompiuterius. Keisti, nekoordinuoti procesai, bet toks pavasaris.

Leidžiuosi nuo kalnelio ir matau, kaip garsus rašytojas, vairuodamas džipą, kažką šypsodamasis sako bendrakeleivei. Norėčiau pamojuoti, bet nežinau dėl ko. Gal kad šypsosi ir atrodo laimingas, ta nuotaika užkrėsdamas mane ir netoliese stovintį alaus baro savininką, kuris draugiškai pasisveikina. Linkteliu jam ir matau, kaip iš vartų arkos išnyra rūstus ir susiglamžęs aukštaūgis su kroksais – sakykime, jis vardu Fedia. Fedia akimis ieško bičiulių, ištroškusių ryto draugų, su kuriais galėtų sugrįžti į kiemą ir ramiai saulėkaitoje aptarti dienos reikalus. Fedia nesišypso, bet jo orus stotas liudija, kad širdyje jis yra laimingas. Atsistoja prie sienos, suneria rankas ant krūtinės ir prisimerkęs žiūri į angelą. Angelas trimituoja ir žiūri į miestą.

Parduotuvėje ranką tiesia pats kunigaikštis, iš jo burnos dvelkteli viduramžių dvasia. Rodo plastikinį alaus butelį, dedikuotą būtent jam, su džiaugsmu pasakoja laimėjęs bylą prieš miesto merą. Stovime prie šaldytuvo, aptarinėjame šią naujieną, plekšnojame vienas kitam per petį, šypsomės. Ir visai nesvarbu, ko mes čia atėjome. Tokie susitikimai byloja, kad, nepaisant žmonių susvetimėjimo, vis dėlto galime tiesti tiltus tarp skirtingų epochų, tarp skirtingų maisto parduotuvės skyrių. Galų gale, esame tik praeiviai, o žmogiškumo negali atšaldyti net galingiausi šaldytuvai. Pasukame į skirtingas puses.

Gatve driekiasi moteriškų kvepalų šleifas, seku juo, prie autobusų stotelės kvepalai susimaišo su cigarečių dūmais. Trys moterys laukia pavasario arba autobuso, arba ir to, ir ano. Mintyse joms pažadu, kad atvyks abu. Vienas laiku, kitas irgi beveik laiku. Jie jau vyksta. Tik šalta širdis to negalėtų pastebėti. Pavydžiu laukimo būsenos, ji tokia įpareigojanti. Trys skirtingo amžiaus moterys.

Antys. Jos tupi ant kranto ir mandagiai žiūri į galingą pakilusios upės srovę, antiškai medituoja. Norėčiau jas parodyti rašytojui, bet rašytojas nuvažiavo. Rašytojai visada nuvažiuoja, jie yra pirma laiko. Vargu ar kas juos galėtų pavyti. O antys gali bet kurią akimirką pasileisti pasroviui nusinešdamos savo paslaptis, tada jau niekas negalėtų papasakoti, kaip jos supranta laimę ir laiko tėkmę. Rašytojų nėra, kai jų labiausiai reikia. Nėra ir Tūlos. O antys tuoj tuoj baigs meditaciją.

Dėmėtos miesto sienos rąžosi, purto paskutinius žiemos krislus. Po kojomis pabyra čerpės. Pavasarinis kosulys, žinoma, laikinas. Tuoj atslinks vėjai ir viską prapūs. Tuoj, netrukus, už savaitės, už štai to posūkio, taip, toje negražioje, apšiurusioje gatvelėje. Man į kitą pusę.

Senas, tatuiruotas pankas Vilnius. Nuo to reikėjo ir pradėti. Reikėjo pradėti nuo turistų, įsmeigusių akis į žemėlapius, nuo stogų, kurių jie nemato, nuo dviratininkų, persekiojamų upės, nuo kraštovaizdžio architektų, kurie įsikorę į medžius gali matyti patį geriausią vaizdą. Reikėjo pradėti nuo mamų su vežimėliais, nuo ančių ir kvepalų dvelksmo. Nuo užrašo ant sienos: „Jau greitai.“ Toks jis, senas šelmis, visada jaunas, visada žiūrintis į priekį. Reikėjo nuo jo ir pradėti.

Pradėkime nuo to, kad visai neseniai Vilnius apsiskuto antakius ir dar kai ką. Kol miegojome, bėgiojome, kosėjome ir gėrėme arbatą. Atrodo ne tiek ir daug, bet jau kam nors gali patikti. Sakykime, pažįstu tokių.