Trečiasis dėmuo
NERIJUS CIBULSKAS
Josifo Brodskio ryšiai su Lietuva. Draugų atsiminimai. Sudarė Ramūnas Katilius, dailininkas Jokūbas Jacovskis. V.: R. Paknio leidykla, 2013. 445 p.
Airių poetas Seamusas Heaney apie Josifą Brodskį rašo: „Kalbėjimas apie jį būtuoju laiku tolygus akibrokštui pačiai gramatikai“ (p. 23). Knyga „Josifo Brodskio ryšiai su Lietuva“ – tvirtas liudijimas, kad būtojo laiko gramatikos diktuojamoms taisyklėms mėginama priešintis. Jos apžaidžiamos sužadinant autentišką atmintį apie talentingąjį XX a. rusų poetą, eseistą, Nobelio premijos laureatą, kuris šiame solidžiame leidinyje prisimenamas gana fragmentiškuose, tačiau gyvuose ir šiltuose artimų J. Brodskio bičiulių bei bendražygių pasakojimuose.
Knygos sudarytojas Ramūnas Katilius taip fiksuoja pirmąjį pažinties su J. Brodskiu įspūdį, kai poetas ir buvęs tremtinys, precedento neturėjusioje teismo byloje išvadintas veltėdžiu, 1966 metų vasarą atvyksta į Lietuvą: „Užteko pirmų rankos paspaudimų ir kelių frazių, kad atpažinčiau giminingą sielą ir suvokčiau, kad jis, kaip vėliau pasakė mano brolis Audronis, „vienas iš mūsiškių“, tik žymiai talentingesnis“ (p. 31). Tas lakoniškas įvardijimas „vienas iš mūsiškių“ vėliau dažnai suskamba ir kitų dvidešimties poeto draugų papasakotose istorijose. Tai liudijimai asmenybių, kurios vienaip ar kitaip per J. Brodskį atrado glaudžias sąsajas su Lietuva. Tačiau jeigu reikėtų braižyti lietuviškąjį poeto žemėlapį, pirma svarbia jo koordinate taptų Vilniaus Liejyklos gatvė, kur gyveno Katilių šeima.
Trumpesni ar ilgesni pasakojimai pamažu vis labiau išryškina, koks svarbus ir reikšmingas J. Brodskiui buvo „trečiasis dėmuo“ – Lietuva. Poeto bičiulė ir buvusi simpatija Faith Wigzell, kuri daugybę sykių buvo girdėjusi J. Brodskio istorijas apie Lietuvą, tik 2010 metais turėjo galimybę pati čia apsilankyti. Ji išsitaria, kad bene labiausiai buvo paveikta ekskursijos „po Brodskio vietas Vilniuje“ (p. 223). Britų žurnalistė, filologė Elisabeth Robson-Elliot pažymi, kad laikui bėgant „Josifas rado būdą gyventi pasaulinės kultūros gyvenimą šioje gero nežadančioje aplinkoje, ir tai prasidėjo nuo jo reguliarių kelionių į „užsienį“ – į Lietuvą“ (p. 229). Lietuva poetui buvo savotiška ramybės oazė mėginant išvengti Imperijos. J. Brodskio kūrybinio palikimo tyrinėtojas Viktoras Kulle pažymi, kad „būtent bendravimas su Lietuva subrandino vieną didžiųjų Brodskio temų – poeto ir imperijos, imperijos ir jos pakraščių, laisvės ir priklausomybės“ (p. 10).
Šio leidinio skaitytojas turės progą susidaryti ir ryškesnį paties J. Brodskio paveikslą. Artimųjų prisiminimuose talentingasis poetas pasirodo kaip ekspresyvi, draugiška, bet kartu ir labai kategoriška asmenybė, apdovanota nepakartojamai skvarbiu, akimirksniu realybę perkeičiančiu poetiniu žvilgsniu („Vos mums atsidūrus Savanorių prospekte Josifas džiaugsmingai šūktelėjo: „Žiūrėk, žiūrėk, lekiam išvirkščia apversto denio puse!“ Įsižiūrėjau, būtent taip ir atrodė: kone iki pat gatvės vidurio išriesti žibintų stiebai – ko ne laivo griaučiai? Kraštovaizdžius, daiktus, išgirstus žodžius, atminties draikanas jis be paliovos rijo ir atrajojo – lygiai kaip kas sekundę įkvėpdavo ir iškvėpdavo“, p. 183). Ne vieno pasakotojo atsiminimuose užfiksuotas kitas reikšmingas momentas – kaip J. Brodskis skaito savo eilėraščius. R. Katilius rašo, kad „Brodskis skaitė garsiai, ypatingai moduliuodamas balsą, beveik su muzikinėmis intonacijomis, savotiškai „stūgaudamas“, prislopindamas balsą strofos gale“ (p. 45). Kai kurie bičiuliai poeto skaitymo būdą netgi prilygina giedojimui.
Ši gana didelės apimties knyga parengta kruopščiai ir dėmesingai, kas tik patvirtina gražią misiją, kad leidinys sumanytas „kaip draugų pagarbos duoklė poeto atminimui“. Knygoje sutelktos atsiminimų, laiškų, dienoraščių ištraukos. Čia publikuojami fragmentai iš poeto Tomo Venclovos dienoraščio, saugomo Yale’io universiteto archyvuose. Beje, knyga simboliškai pradedama garsiąja dedikacija T. Venclovai – eilėraščių ciklu „Lietuviškasis divertismentas“. Leidinys gausiai papildytas tekstų faksimilėmis ir fotografijomis, taip pat unikaliais J. Brodskio piešiniais, kuriuos, kaip ir mašinraščius su savo eilėraščių variantais, poetas dosniai dovanodavo bičiuliams. Iš tokių smulkių, tačiau šiandien itin vertingų dovanų susikaupė ir Elės bei Ramūno Katilių šeimos archyvas. Tad knygą „Josifo Brodskio ryšiai su Lietuva“ galima laikyti vieno reikšmingiausių rusų poetų likimo, papasakoto iš siauresnės – „lietuviškosios“ – perspektyvos, unikaliu dokumentu.
