Priekabiavimai prie bakchančių

RŪTA JAKUTYTĖ

Sunkoka kalbėti apie žymių režisierių kūrybą, o dar sunkiau kaip nors dailiai įpinti priekabes, kad nepasirodytum koks pyplys, turintis pretenzijų į snobizmą, arba kokia nepatenkinta senmergė, lyg vapsva gelianti į pirmą pasitaikiusią pėdą. Bet visgi iš Gintaro Varno „Bakchančių“ labiausiai prisimenu visai su spektakliu nesusijusį įvykį: kaip iš antro aukšto balkono į parterį su trenksmu nukrinta moteriška rankinė. Žmonės aplink pradeda prunkšti, jaunesni ir drąsiau kvatotis, visai pamiršę, kad bando įsigilinti į Euripido dramą. Taigi reikėtų paplėtoti mintį, kodėl šis įvykis nustelbė patį spektaklį.

Kiek nuvylė bakchantės, mitinės graikų būtybės (akt. Toma Vaškevičiūtė, Nelė Savičenko, Elzė Gudavičiūtė, Vesta Grabštaitė, Airida Gintautaitė, Aurelija Tamulytė, Eglė Špokaitė, Jurga Kalvaitytė). Jas Juozas Statkevičius aprengė stilingai: viena su mėlyna skiautere, kita militaristiškai ar su apsiaustu ir skrybėle, bet iš esmės jos visos buvo gan vienodos, su tokiu pačiu patosu tarė savo antikinį tekstą – jis ir skambėjo pompastiškai lyg iš forumo, o ne žmogiškai kaip XXI amžiaus dramos teatro scenoje. Kyla įtarimas, kad visai ne pagal planą Dioniso garbintojos bakchantės tapo antraeilėmis, o gal ir trečiaeilėmis veikėjomis, nes paskendo savo monotoniškose skanduotėse ir lyg studentų teatro aktorės su entuziastingu dirbtinumu perduodavo ne mintis, bet žodžių eilutes. Nors nelengva perteikti antikinę dramą, sukurti ryšį su žiūrovais, kurie, nesusidūrę su Euripido raštais, nelabai susigaudė, kas vyksta. Bent jau pirmojoje spektaklio dalyje: kai pasirodė garbinti Dionisą uždraudęs Tėbų valdovas Pentėjas (akt. Marius Repšys), pranašautojas Teiresijas (akt. Vytautas Rumšas) ir pasiuntiniai, buvo sudėtinga suvokti, kaip jie konkrečiai susiję su Dionisu ir neapykanta šiam dievui. Bet galbūt čia įsipynė ir rankinės istorija, sujaukusi rimtį.

Atrodo, daugiausia dėmesio „Bakchantėse“ skirta dievui Dionisui, kurį įkūnijo Martynas Nedzinskas, operiniu balsu atliepiantis dainininkas Viktoras Gerasimovas ir baleto judesiu aplink skrajojantis Kipras Chlebinskas. Dioniso paveikslas tikrai įvairialypis, suteikiantis spektakliui ypatingumo, primenantis pakilią ir elegantišką „Publikos“ nuotaiką, kur taip pat netrūko grakštaus šokio ir padainavimų. Šių trijų Dioniso vaidmens atlikėjų kaita leido pamiršus kontekstą tiesiog mėgautis baleto judesiais ar maloniu balso tembru, taip pat scenoje sukūrė gerą žiupsnį dinamikos ir tarsi nuplovė moksleivišką bakchančių deklamavimą sustojus į gretą.

Galima sutikti arba nesutikti, bet niekas neprieštaraus, kad vartotojų visuomenės ir prekybcentrių kritikos tema kokius gerus septynerius metus jau gyvuoja visose įmanomose medijose. Kartais net pasidaro gėda, kai kokiame tekste vėl pamatai neigiamame kontekste žodį „Maxima“ arba „Akropolis“. Režisierius taip pat gvildena šią temą, gamtos taršos problemą, stengdamasis atskleisti, kad Euripido aprašytas nuosmukis Tėbuose prilygsta dabartiniam, universaliam žmonijos nuosmukiui, paskleisdamas scenos šonuose kelis kibirus šiukšlių, per ekraną rodydamas fabrikų dūmus, žudomus gyvulius ar prekybos centro vidų. Prekybos centras, žinoma, yra vartotojų kultūros atributas, bet jau tiek kartų matytas panašiame kontekste, kad būtų originaliau jo visai nerodyti. O gal nuo „Akropolio“ nepabėgsi? Jis lyg koks kipšas pralindo pro adatos skylutę net į teatrą ir, kad žiūrovai nesipiktintų, pasislėpė po kritikos kauke, tačiau vis tiek išliko prieš akis. Kita vertus, vaizdai ekrane nebuvo šiaip sau – skambant grėsmingai arba raminančiai muzikai, scenoje sušmėžuodavo tai juodų gamyklų dūmų kamuoliai, tai išsiilgta žaluma ir gėlytės, tarsi priešinant realybę su gėriu, į kurį dar būtų nevėlu atsigręžti, jei nebūtume tokie savanaudžiai elektros siurbikai-šiukšlintojai vartotojai. Vienas paveikiausių vaizdų – kraujo klane inkščiantis kupranugaris, parodytas kulminacijos akimirką, kai Dionisas ruošiasi keršyti. Tai buvo tarsi kylanti grėsmė, įtūžusio dievo siausmo pradžia, ir vaizdas tikrai derėjo su vaidyba, šokiruodamas ir kartu versdamas laukti dar vieno šoko, deja, jo žiūrovai taip ir nesulaukė.

Kalbant apie akropolį, neaišku, ar reikėtų šį žodį rašyti kabutėse, ar ne. G. Varnas pasirenka su trenksmu iš viršaus numesti užrašą (raidžių grafika kaip ir prekybos centro), lyg špaga vėl pasmaigstyti lietuvių apsipirkinėjimo ydą, kas atrodė kaip moksleivių trupės pasirodymo kulminacinis akcentas. Kam tiek daug akivaizdžios kritikos? Juk per visus šiuos metus publika kritikuota nuo pėdų iki viršugalvio, tačiau niekas nesikeičia, ir gali nebent sukelti šiokį tokį susierzinimą, o ne sąmonės pabudimą. Galbūt kiek lengvą ironiją, mintyse tariant: „Ak, ir vėl nori mus paauklėti.“

Kelis klaustukus smegenų paraštėse paliko scena, kai bakchantės apsigobia šiukšlių maišais ir plonai karksėdamos lėtai sugula ant žemės, lyg imituodamos naftos klane užtroškusius paukščius, kokius kartais galima išvysti žinių reportažuose. Tai būtų lyg ir ekologijos temos plėtotė, tačiau viena iš bakchančių išsitraukia fotoaparatą ir nufotografuoja šį vaizdą. Atrodo, lyg tai būtų imitacija jau ir taip realybę imituojančiame spektaklyje arba galbūt akimirkos fiksacijos sustiprinimas aparatu, kad atkreiptų dėmesį, jog tai signifikuoja konkrečią situaciją, o nėra šiaip choreografijos detalė. Galbūt.

Idėja papilti šiukšles scenos šonuose yra įdomi, tačiau jų buvo vos kelios, ir tai nesukėlė stipraus efekto. Improvizuojant užterštumo tema, būtų galima užversti visą sceną, kad aktoriai braidžiotų po mini sąvartyną ir tikrai šokiruotų žiūrovus (šio tikslo būta, užtenka paskaityti prierašą: „Perspėjame žiūrovus, kad spektaklyje rodomi vaizdai gali šokiruoti“), o galbūt net primėtyti šiukšlių salėje, kad taršos kritikos idėja paveiktų ne tik alegorinėmis užuominomis, bet ir tiesiogiai. Scena, kai bakchantės ima entuziastingai rinkti šiukšles į maišus, atrodo taip pat šiek tiek perspausta. Nejučia prisiminiau kasmetinę akciją „Darom“, ir kilo mintis: gal tikrai socialinių problemų perkėlimas mene turi būti netiesioginis, lydimas poteksčių, kad pateisintų meno kūrinio statusą? Žinoma, apskritai spektaklis nebuvo tiesmukas, Euripido dramai derėjo vartotojų kultūros rūbeliai, tačiau ne visai švariai, kaip jau minėta, pačios istorijos turinio perdavimo požiūriu.

Spektaklio metu norėjosi ploti (net ne vietoje) Tėbų valdovą Pentėją vaidinančiam M. Repšiui ir jo motiną Agavę įkūnijančiai Viktorijai Kuodytei. Pentėjas sugebėjo būti ir labai paniekinantis, įtūžęs, ne su gležnu teatriniu pykčiu, bet tikru savitvardą praradusio žmogaus įsiūčiu svaidytis šiukšlėmis, ir sugniužęs nusileisti iki sielvarto ribos, o po kelių akimirkų skraidyti po sceną apsimetęs moterimi, daryti reveransus ir koketuoti lyg tikra viliokė. Šis personažas atsiskleidė kaip įvairialypis žmogus, o ne rūstus valdovas, todėl jo mirtis bakchantėms sukėlė gailestį, o ne džiaugsmą dėl dievo keršto. Ši scena kiek gluminanti – didaktinė drama parodo, kokia ateitis laukia nepaklūstančiųjų dievų moralei, tačiau kartu atskleidžia, kad bet koks žiaurumas yra brutalus ir neteisingas, todėl tarsi neaišku, kas turėtų būti teisiamųjų suole – žemę nugyvenantys žmonės ar jų baudėjai? Kažin ar G. Varnas įrodo, kad žmonės nusipelno bausmės, ko ir siekė šiuo spektakliu.

Galima pasidžiaugti, kad paskutinės minutės buvo tik-rai tragiškos: pasirodžius Agavei scena prisipildė motinos sielvarto dėl per klaidą nužudyto sūnaus Pentėjo. Tai buvo vienintelė akimirka, kai atsiskleidė ne kokiais efektais, o profesionalia vaidyba sukurta Dioniso keršto Tėbams tragedija. Žvelgiant į taip tikroviškai perteiktą Agavės sielvartą, kilo klausimas: galbūt spektaklio žinutė būtų buvusi aiškesnė ir paveikesnė, jei viso kūrinio metu būtų išlaikyta tragedijos atmosfera, neįterpiant komedijos elementų? Spektaklio trukmė tik dvi valandos, todėl sudėtinga vienu metu ir juokinti, ir mokyti, ir šokiruoti.