Petį turi net tuštuma

IRENA VYŠNIAUSKAITĖ

Buvo drėgna ir nyki pavakarė. Kiūtojau namie ir kaip Buridano asilas, negalėdama pasirinkti, gręžiojausi į dvi tuštumos puses – svarsčiau, ar gerti kavą su N., ar paskambinti K. Per dešimtį metų susenau taip, kad vieną dieną atsibudau vėjuotoje skylėje – tokioje vėsioje ir nykioje, kad jokie daiktai, jokie žmonės negalėjo to nykumo užstoti, jokie žodžiai – numarinti. Supratau: senatvės pradžia – tai pojūtis, kai gyvenimo lazda jau į nieką neatsitrenkia: baksteli ja, o ten tuštumos bedugnė, jokios atramos, jokių rankų.

Tiesą pasakius, jokios atramos niekada apskritai ir nebuvo. Kas buvo? Visada buvo žmonės. Kad ir tie, kurie kviečiami labai nenoriai traukdavosi iš trasos – mat turėjo anksti suplanuoto gyvenimo modelį, o startu buvo gerokai atsiplėšę nuo visokiausių gėliautojų, puikiai mokėjo finišuoti įveikdami ir trumpas, ir ilgas distancijas, žaisdami mėgo įvarčius, beveik niekada neprarasdavo kamuolio, netgi eidavo jį apsikabinę miegoti, o susitikę šypsodavosi kitą lengvai nurungiančia varžovo šypsena, liūtiškai spausdavo ranką, vis geresne mašina pavėžėdavo namo. Jų akyse tas, kitas, bandydavo nesudužti kaip molinė taupyklė, bet vis dėlto visada suduždavo, visada ant stalo gailiai pabirdavo vargani ir ilgai rinkti centai – visas to, kito, turtas. Liūtas nenustebdavo, bet visada, kai žmogus-taupyklė išnykdavo, galinga letena trenkdavo į nematomą sieną ir joje likdavo visam laikui anam, kitam, matomas antspaudas: „Daugiau su tokiais neprasidėti!“ Niekada nebūdavo įvertinamas ir gėliautojo rankose radauskiškai sužibęs „purienų auksas“. Tokių liūtų nemėgstu ne tik aš. Bet yra ir kitokių žmonių.

N. gyveno viena, mėgo literatūrą, o aš N. mėgau būtent už tai. Ji jau seniai skaitė daugiau, nei iš tikrųjų gyveno, todėl, retsykiais atsidūrusi net ir neaudringame, nešvariame realaus gyvenimo vandenyje, atrodydavo kaip komiškas popierinis laivelis. Intelektualų cituojamą A. Nykos-Niliūno „būties eroziją“ natūraliai iliustravo N. butas: tualete – atšokusios plytelės, vonioj – šmirinėjantys tarakonai – „zamzitai“, prikepusi rūdžių išgrauža. Erozija šiuose namuose plito tokiu greičiu, kokiu didėjo N. dvasingumas. Aš seniai N. buvau davusi kelių gerų meistrų telefonus, bet buto remonto mis Kyn bijojo kaip stichinės nelaimės: visų pirma bus išardytos daugybę metų krautos knygų stirtos, antra, po namus šmirinės ne greitai išsislapstantys vabalai, o visagaliai santechnikai, plytelių klojėjai, sienų – ir nervų! – gremžikai, kurie baikščiajai N. kėlė siaubą – namuose dings tyla ir ramybė, gyvenimas taps panašus į išdavystę. Išdavystė N. buvo viskas, kas neatitiko dviejų pozų: sėdėti prie stalo ir skaityti arba sėdėti prie stalo ir rašyti. O sodo ir šilkmedžio, kuriame būtų galėjusi įsikurti ir kiauras dienas skaityti kaip vieno garsaus rašytojo motina, nebuvo. Kas nežino, kokia palaima snūduriuoti, svajoti knygų ir gamtos šilke. Apskritai N. per daug patiko kentėti, patiko būti apgailimai ir nematerialiai. Apleistas butas buvo puikus dvasingumo kontrastas, vienatvė – kontrastas tokio gyvenimo, kurį gyvenau aš, tarsi būčiau vis didesniu greičiu su trimis vaikais be perstojo sukama pašėlusioje skalbyklėje. Nepatiko man tai, kad N. visada kentėjo: rašydama mokslinius straipsnius, skaitydama studentams paskaitas, netgi pamilusi vyrą. Ne vienus metus bandžiau suvokti jos kančią, bet, perfrazuojant T. Nagelą, vis dėlto man nebuvo lemta patirti, ką „šikšnosparniui reiškia būti šikšnosparniu“, tai yra ką iš tiesų reiškia būti N., – mačiau, kad daug dienų ji tarsi kybo aukštyn kojomis palubėje (savo dvasingume), kad ten ima slapstytis vis dažniau, kad ieško vis nuošalesnės ir aukštesnės palėpės. Bet argi mažai tokių tipų? Beje, literatūroje jie aiškesni: štai kad ir A. Huxley romano „Kontrapunktas“ veikėjas Filipas Kvorzlas – tikras „krabas atsiskyrėlis“, idėjų pasaulio žmogus, „nepasitikįs niekuo, kas yra už intelektinio pasaulio ribų“, puikiai suvokiantis, kad „ieškoti tiesos lengviau negu mokytis gyventi vientisą gyvenimą“.

Apskritai N. žvilgsnis liudijo: viskas šioje žemėje vaidyba, pelenai, nieko nevertos XXI amžiaus donkichotų pastangos. Viskam lemta baigtis, žlugti, prarasti prasmę. Visada, kai į mane įsmigdavo švarios kaip rudenio upelio vanduo N. akys, patekdavau į didelį tuštumos ekraną, žaibiškai tapdavau niekuo, visišku nuliu, belape nuogybe. Viskas, kuo norėdavau nustebinti, dingdavo lyg mostelėjus mago lazdele. Gerdavome kavą, o mintyse sukdavosi vis ta pati juosta: „Esu niekas. Švaistūnė. Bevalė. Viską savo gyvenime praėjau, pražiopsojau, išdalinau, išdaviau, išmėčiau, supūdžiau, užkasiau. Patį brangiausią gyvenimo laiką praleidau, lyg būčiau su vėjais dienų dienas paežerėse kortavusi krentančiais lapkričio lapais. Viską pasmaugiau. Nieko neturiu.“ N. pati ištraukdavo mane iš tos tuštumos: „Kaip laikosi tavo vaikai?“ Nejaugi ji supras, kad ir jie iš manęs išmoko vieno – lapkritį į akis žiūrinčios nebūties?

Koks keistas mano gyvenimas, pajutau, kai vieną dieną paskambino kažkoks vyras ir paprašė biografijos. Parašiau gal dešimt sakinių. Kai ką iš to teksto atsimenu puikiai: „Gimiau žiemą. Netrukus vėl į ją grįšiu, taigi viena iš mano gyvenimo spalvų – balta. Ji neleidžia kurti iliuzijų. Jokių. Tėvą ryškiausiai prisimenu sėdintį kieme, po beržu, sūpynėse: jis nesisupa – rūko ir žiūri į baltomis žiedų skeveldromis ištaškytą pavasario sodą. Būties pilnatvę jo akyse prisimenu kaip saldžius nuodus. Motiną matau skaitančią. Iš jos akių perimu tylaus susikaupimo palaimą.“ Man tai buvo pati tikriausia mano „biografijos“ pradžia. Po kelių dienų vyras vėl man paskambino ir pasakė, kad tokio teksto nedės – rajonuose gyvena žemiški žmonės. Susitarėm draugiškai: nieko neperrašau aš – nieko nededa jis. Užtat mane laimingą į savo baltą glėbį vėl priėmė pavasario sodai, ir ten vėl į vandenį ir žolę visą balandį saulėje kibirkščiavo ir į ežerą krito mano eilėraščiai. Gamtai tikau visokia – pietums ant kelmo lukštenanti virtus putpelių kiaušinius, trupinanti sau ir paukščiams duoną, vėsinanti ant pakrantės lieptelio arbatą.

N. buvo pusiau laukinė. Nemokėjo perskaityti mobiliuoju atsiųstų mano žinučių, ignoravo kompiuterį, o apie vairavimą išvis negalėjo būti nė kalbos. N. ne kartą man buvo sakiusi, kad vienintelė būsena, kuri visada teiktų laimę, būtų sėdėjimas pintoje kėdėje ir žiūrėjimas į vandenį. Tik N. visada to troško, o aš visada tai dariau. Kai atvažiuodavau prie didelio monolito ir klausydamasi muzikos laukdavau N., jausdavausi kaip tikras vyras: štai tuoj pakvips kvepalai, blykstels lūpas ryškinantys dažai, o kur dar smailiakulniai bateliai, plonytis šilko šalikėlis, ilgas sijonas. Man tai patiko, nes visi šie daiktai seniai buvo išguiti iš mano pasaulio. Dėl nuovargio. Dėl praktiškumo. Seniai norėjau maitintis saulės ar vėjo energija, rengtis vienu dviem drabužiais. Gal todėl N. perfrazuodama Seneką pasišaipydavo: „Matau – daugėja pasaulyje daiktų, kurių tau jau nereikia.“ Iš tikrųjų nieko man nereikėjo, nenorėjau būti nei jauna, nei graži, nei madinga – ir, matyt, šitiems dalykams itin abejinga pasidariau tada, kai gyvenimo lazda atsitrenkė ten, kur nebuvo jokios atramos. O jos man vis dar reikėjo.

Susitikusios su N. susidauždavome tik keliais atsitiktiniais atomais, o iš esmės ir į ją, ir į mane, kol nesimatydavome, būdavo pripustoma visokiausių minčių, priverčiama sapnų, nuojautų sniego, bet jis čia kaupėsi, čia tuoj ir tirpo. Matydavau, kaip švariai tos mintys būdavo nuskalavusios N. veidą, ir galvodavau: dvasingumas – pats geriausias moters veido šveitiklis. Nors per tą trumputį kavagėrį tesuspėdavome pasikeisti keliomis knygomis ir keliomis mintimis, grįžusi namo jausdavausi taip, kaip jausdavausi vaikystėje, kai kaime senelė mane sušalusią susupdavo į pūkų apklotą ir girdydavo karšta aviečių arbata. Visada bijojau prarasti šį keistą šikšnosparnį. Ne tiek daug žmonių, su kuriais gali pakyboti aukštyn kojomis visiškoje lengvybėje, juolab kad tu tik kabai, o ji cituoja tau P. Celaną.

K. buvo panaši į konclagerio kalinę – liesa, permatoma, perpučiama, perlaužiama. Gyveno ji vėjuose sverdinčio namo devintame aukšte su dviem kur kas geriau už pačią šeimininkę penimais šunimis ir vangiu juodu katinu. Pasąmonėje ta gyvūnų trijulė, matyt, užpildė trijų suaugusių vaikų paliktą tuštumą. Kambariuose beveik nebuvo daiktų, grindimis tekėjo debesys, čiuožė saulė, draikėsi balkono siena šliaužiančio vynuogienojo šešėliai. Apie trisdešimt metų kaip trenerė dususi baseino chlorgariuose K. susidomėjo joga – šiai jos kūnas pakluso neįtikėtinai greitai. Pratimai, kuriuos K. rodydavo ir man, darėsi kaskart sudėtingesni. Vieną dieną suvokiau, kad tai – ne tik pratimai, tai praraja, kuri skiria K. nuo manęs. Ši moteris ėjo į savo senatvę mergaitiškai tiesi, liekna, lanksti, jos vėsios akys, prisigėrusios dangaus, buvo mano netobulo kūno veidrodis. K. aš mėgau kaip miglotai suvokiamą nepasiekiamą savo kūno idealą.

Drėgna ir nyki pavakarė jau baigė storais juodasiūliais apsivyti namą, o aš vis kiūtojau namie. Atsiminiau: paskutinį kartą N. pasakė, kad mane persekioja „brandžios literatūros baimė“.

– Kaip tik todėl tu nieko ir nespausdini.

Tą vakarą, kai ji taip pasakė, kai rūko prisisiurbusia gatve važiavau namo, mąsčiau, kodėl N. mano žinanti, koks „vabalas dėžutėje“, tai yra kas aš esu iš tikrųjų. Atsiminiau ir K. žodžius: „Tave reikėtų pradurti kaip maišą ir visų pirma nuo grūdų atskirti pelus.“ Sudėjusi abiejų moterų žodžius į krūvą kiūtojau toliau – „brandžios literatūros bijantis pelų maišas“, o po to ėmiau rašyti šią esė. Gera drėgną ir nykią pavakarę atsitrenkti į ką nors šilta. Bet šįkart atsitrenkiau į paprasčiausią bjaurų orą ir staiga pajutau, ko nebuvau patyrusi niekada: petį turi net vėsi tuštuma.