Minskui: jūs mums apie blogą politiką…

RIMA POCIŪTĖ

…o mes jums – apie jūsų įvairialypę realybę. Taip aš vienu sakiniu nusakyčiau savo mėginimą vertinti Minską ne kaip režimo epicentrą, o kaip pakankamai integruotą Rytų Europos dalį, kuriai labiausiai būdinga tai, kas… visai Europai bendriausia.

Yra dalykų, kurie leidžia suprasti, kiek žmogus yra dėmesingas savosios civilizacijos smulkmenoms. Kaip bitė iš avilio, kaip paukštis iš savojo pulko, kurie mums tik tarsi savosios rūšies klonuoti atstovai, atpažįsta savo unikalaus pasaulėlio ženklus, mes neklystamai atpažįstame tai, kas yra „mano“ ir „mūsų“. Panašiai galvojau po vos kelių valandų kelionės iš Vilniaus artėjant prie Minsko. Daug ką lyginant su Vilniumi atrodė – na va kaip viskas kaimynų kitaip.

Tas pats peizažas, mūsų suvokiamas kaip „aukštaitiškas“, besitęsiantis nuo Vilniaus iki Minsko priemiesčių, yra perkirstas valstybių sienos – galingos, rimtos ir tikros, – skiriančios Šengeno erdvę (man norisi rašyti kabutėse, nes dar taip ir neįsigilinau į šio darinio, prasidėjusio nuo vokiškai ir prancūziškai kalbančių šalių sąjungos, istoriją) nuo… nuo ko? Slaviškų žemių. Toks įvardijimas pirmiausia ateina į galvą. Važiuojant į Vilnių iš Minsko, Lietuvos pavadinimas ir sutinka mėlyname fone įrėmintas baltų žvaigždučių. Paradoksas, bet baltarusiams Europos Sąjunga arčiausia važiuojant priešinga kryptimi nei iš tikrųjų link Europos.

Ne visi nori pasikarti

Kaip kandžiai tuoj pasakytų bet kuri mano kolegė feministė, ankstyvąjį rytinį reisą į Minską, kuriuo važiavau, renkasi baltieji vidurinės klasės vyrai. Apsidairius – apskritai mes vos keli. Pagalvojus, kad vis dėlto verta pasidomėti, kaip litus paversiu sumomis, artėjančiomis prie milijono baltarusiškų rublių, – kad galėčiau vien padaryti tai, ką pirmiausia tenka atvykus į tolimesnį miestą, – paaiškėja, kad autobuso bendrakeleiviai taip pat mažai apie praktinius dalykus, žinotinus Minske, teišmano. Jie visi – pravažiuojantys ir praskrendantys – vykstantys toliau. Baltarusija, kurioje „Lukašenkos režimas“ pasireiškia pastangomis šalį atriboti tiek nuo Europą supurčiusių pertvarkų, tiek nuo Rusijos reakcijos į jas, yra tiek pat pereinamoji ir perskirstomoji erdvė kaip ir kitos Europos šalys.

Vienas iš bendrakeleivių paaiškina, kad panaršęs internete aptiko itin pigius naujai Minske įsikūrusios oro linijų bendrovės reisus į Kazachstaną ir negali atsidžiaugti. „Tai taip dėl džiaugsmo bei malonumo ir skraidote?“ – paviršutiniškai plepu, pildydama dar vieną formą, kuri bus reikalinga kertant sieną. Kur jau ten malonumai – teismas juk tikrai nieko panašaus nežada. Vyras yra atsidūręs nepavydėtinoje padėtyje – tarp danų ir kazachų, – prieš kelerius metus tapęs tarpininku globaliame biokuro gaminimo iš rapsų versle.

Tereikėjo, kad Kazachstane būtų pakeisti teisės aktai, nebebūtų galima išgabenti tų metų rapsų derliaus į Daniją, ir jis tapo atsakovu teisme Danijoje, kur bylinėjamasi dėl daug svaresnių milijonų (labiausiai jį skaudino, kad tuoj buvo užmirštas net ankstesnis bendravimas lietuvių ir danų šeimomis). Pastebėjęs, kad aš suprantu kai kuriuos su europine teise susijusius konkrečius dalykus, jis išsipasakoja, kaip mėgino perkelti „bylinėjimąsi“ į Lietuvą, kad nors kiek mažiau būtų nukentėję bent smulkieji verslo partneriai lietuviai; kaip to nepasiekus belieka mėginti patiems bent ką atgauti Azijoje „palenkus į savo pusę“ tenykštę advokatūrą.

Vyriškis galėtų vaidinti kokiame nors filme – odinis švarkelis, kiti „reprezentacinės“ išvaizdos atributai. „Prisivaidino“, – pagalvoju. Jis iš tiesų pasako, kad, iš „tarpininko“ virtus atsakovu, net į namus jau tiesė nagus antstoliai. Pagalvoju pati sau: žmogui tokiose situacijose gali kilti mintis, kad paprasčiausia būtų pasikarti. Tačiau… jo senelis dalyvavo pokario rezistencinėse kovose. Vyras pats nesusieja tų dalykų, bet man akivaizdu – išsilaikyti yra jo, kaip pasakytume šiandienine „eurakalbe“, standartas. Ir jis išlieka stipriausias tarp tų, kurių milijonai yra tokios skirtingos vertės.

Minske išryškėjo mano pasąmonėje sklandžiusi mintis: žmogui lengva pastebėti mažiausias civilizacijos distinkcijas žiūrint į kitus, nors iš tiesų tai žiūrėjimas į veidrodį, kuriame matome save, tik vos vos kitokiu pavidalu. Minskas yra sparčiai „europėjančios“ šalies pirmoji fronto linija. Baltarusiai – kurių didžioji dalis nėra įpratę gyventi moderniame megapolyje – šiandien yra išėję plikomis rankomis prieš globalizacijos monstrą. Praeitame XX amžiuje reikėjo mokytis vadinamojo miestiškumo, o šiandien – XXI amžiuje, kuriuo kažkada buvome gąsdinami, – daug sudėtingesnio mentaliteto. Klausti Minske „Kaip tu gyveni?“ reiškia klausti, kaip vertiesi tuose visuose versluose, į kuriuos tave yra įstūmęs įtraukęs gyvenimas.

Neklausk, kas yra gerai

Dėl mano pomėgio versti tekstus yra tekę išversti dešimtis puslapių ataskaitų, parengtų NVO ir Minske reziduojančių tarptautinių organizacijų, skirtų Vakarams, kurių tikslas – faktais ir skaičiais pagrįsti žmogaus teisių pažeidimus Baltarusijoje. Esu praleidusi dešimtis valandų sukdama galvą, kaip taisyklingai rašyti baltarusiškas pavardes, ir nejučia taip pat galvodama apie tuos žmones, kuriuos savo dantimi vienaip ar kitaip grybštelėjo režimas (Minske iš labai jauno aktoriaus Genadijaus Garanskio išgirdau, kad jo, tenorinčio nuvažiuoti iki Vilniaus aplankyti vietų, kuriose gyveno Adomas Mickevičius, neišleido iš Baltarusijos).

Šalyje, su kuria kitos valstybės nutraukia diplomatinius santykius, į kurią siunčiami specialieji pasaulinių žmogaus teises ginančių organizacijų pasiuntiniai (jei ne Baltarusija, visoje Europoje jau būtų panaikinta mirties bausmė), su politinėmis aktualijomis – suprantama – susidursi taip dažnai kaip Graikijos provincijoje su nugriuvusiomis ir niekieno nedominančiomis antikinėmis kolonomis. Taksistas vos per kelias trumpas kelionės minutes su įniršiu ir vyriškomis ašaromis išrėkia tokias frazes apie žodžio laisvės užsmaugimą, kurios, atrodytų, įsivaizduojamos tik lozunguose, interneto žiniasklaidoje.

Pastebėjau, kad žmonės itin laisvai kalba apie politiką. Vadinasi, apie ją „virtuvėse“ tiek kalbamasi, kad kiekvienas gali sklandžiausiai išsakyti mintis apie tokį dalyką kaip… valstybės valdymas. Senučiukę, kuri centriniame gastronome atidžiai peržiūri savo pirkinių čekį, užkalbinu, sakydama, kad ir aš, net batoną pirkdama, palyginu kainas. Ji džiaugsmingai manęs klausia: „O, jūs iš Lenkijos?“ Tačiau net ir ne lenkei, o lietuvei į klausimą, ką ji galvoja „apie Lukašenką“, atsako: „Pasakysiu jums teisybę. Mes, pensininkai, tik prie Lukašenkos ir pasijutome žmonėmis. Iki tol pensijos vis vėluodavo, o dabar būna, kad ir pirma laiko ateina.“ Tuščia būtų sakyti, kad gal Lukašenkai priskiriama tai, kas yra bendriausias Europos ekonomikos pagerėjimas po krizės.

Paklausta, kaip ji realiai jaučia, kad yra „sunku gyventi“, kaip visi tvirtina, studentė pasakė, kad ji negali norėdama nusipirkti parduotuvėje naujos palaidinukės: „Aš kasdien užeinu į parduotuvę – tykau, kad gal bus akcija ir ją nukainos.“ O kitas mano pokalbis užsibaigė tuo, kad žmogus (turintis ir dirbęs pagal du išsilavinimus – inžinieriaus ir istoriko) papasakojo, kaip rinkimuose į miesto tarybą pavyko „prakišti tinkamą kandidatą“. Labai susidomėjau. Pasirodo, kad vakare komisija sunaikino visus netinkamus biuletenius, nes „balsuoja pagal keisčiausius kriterijus, pasako, pavyzdžiui: balsuosiu už moterį“. Ir kas gi buvo tinkamiausias? Verslininkas, kuriantis valgyklų tinklą. Turėti apdarą ir valgio – sakytume, dar pirmykščio žmogaus reikmės šioje Europos dalyje persikėlė ir į XXI amžių.

Klausimas, kas gerai Baltarusijoje, tuoj pat užblokuos pokalbį – visa žmogaus povyza atsakys: nieko. Gerai – netrunki pajusti – yra tik tai, kad atvažiavai, esi čia, sakai, kad norėjai pamatyti, kaip įvardiji, šią Europos dalį. Kad skaičiuoji tūkstančius, kaip ir jie, ledų porcijai nusipirkti, renkiesi iš šaldytuvo asortimento būtent baltarusiškus ledus, pagiri, kad jie skanūs…

Kas būtų tikrasis Minsko veidas?

Kaip tik Minske buvo pirmosios pavasario dienos, tarp miesto mūrų tuoj pat susidarė jaukios šilumos salelės. Visi suoleliai, atbrailos ir bet kokios sėdėti skirtos plokštumos tuoj buvo užsėstos saulės spindulėlio išsiilgusių, maloniai nuobodžiaujančių žmonių. Situacija, provokuojanti žurnalistinius instinktus.

Pakalbinu milicininką prie kažkokios institucijos durų (aprengtą tarsi iš tarybinių laikų likusiu uniformos modeliu, kuris papildytas viena detale: į kepurę tarsi įmontuota Napoleono kepurė – frontali dalis kažkodėl neproporcingai pakelta aukštyn). Kokia gi ta Baltarusijos milicija, priversta tramdyti „riaušininkus“? Pretekstas – horizonte kyla daugiaaukštis, keisčiausias hibridas su pasakų namelio viršutine dalimi: stogeliai, bokšteliai… Prosto dom („Paprasčiausiai namas“), – atsakymas. Nustebino plati šypsena, atviras šviesių akių žvilgsnis. Nuoširdus palankumas žmogui – milicininko tipiškai slaviškame apskritame veide atsiradusi išraiška, kuri nei buvo suformuota, nei „išmušta“ iš jo pagal kokį nors statutą. Minske žmonių santykiams dar būdingas „jautrumas“ vieno kitam, tenka nuolat galvoti: ar mano elgesys ne stačiokiškas?

Vakare laukiant spektaklio pradžios, sėdint prie sienos suformuotoje eilėje, prie manęs priėjusi moteris paprašė, kad apsikeistume vietomis – ji nenorinti sėdėti pirmoje eilėje prieš pat sceną. Negalėjau nepasmalsauti kodėl, ir ji paaiškino, kad bijo išblaškyti savo dukrą, kuri vaidins. Pavarčiau spektaklio programėlę – o tai labai profesionali ir jau žinoma aktorė, turinti sceninės patirties.

Aš pavartojau žodį „liaudis“, bet apie baltarusius galvoju tik kaip apie naciją. Ne tik todėl, kad jie išsiskiria kaip antropologinis tipas: baltarusių gražuolės turbūt yra tikrosios blondinės – neįtikėtino šviesumo oda, akys, plaukai ir net antakiai. Ir ne tik todėl, kad jų šiandieninis režimas užtikrina vieną galbūt ir neblogą dalyką – žmonių sutelktumą, neišsklidimą po imigrantus įsileidžiančias geopolitines erdves.

Baltarusių mentalitetas pasižymi tam tikrais ypatumais, kuriuos, atrodo, galima laikyti universaliais šiai modernizacijos programas vykdančiai nacijai. Tai nepaprastas pasitempimas ir reiklumas sau, neapsimestinis savikritiškumas – ir vis išorinių standartų fone. Taip pat išlikęs polinkis pasikliauti bendruomene, noras pritapti, sudėtingose situacijose rinktis tai, kas visuotinai priimtina. Nesunku suprasti, kad tokia visuomene lengva manipuliuoti. Realybėje ji atrodo kaip begalinių prieštaravimų raizginys.

Kai dairiausi vienoje jaukiausių Minsko centro vietų, pėsčiųjų alėjos suoleliai buvo užimti „auksinio jaunimo“, visai neironizuojant, – prestižinių aukštųjų mokyklų studentų, kurie viską čia ilgainiui pakeis. Po dešimt metų tikrai nebus tų keistokų iškabų ir naivių reklamų: „Mano mėgstamiausias odontologas“, „VIP kūdikio konsultacija“, „Visa jūra grožio“… Vienintelis senas žmogus sėdėjo ant suolelio ir labai staigiai sugavo mano žvilgsnį. Nelabai išsiskiriantis iš aplinkos – šiuolaikiška apranga, rankoje maigomas mobilusis. Iš karto parodė – prisėsk šalia. „Na ir ką gi jūs studijuojate? Turbūt gyvenimą aplink?“ Burnoje žybteli auksiniai dantys. Mano žaibiška mintis – tikras minskietiškas daktaras Hanibalas Lekteris.

Sakau, kad spėju, jog jis tikras minskietis. Taip, linkteli galvą. Ar papasakotumėt apie save (neklausiu apie Minską, nes tuoj išgirsčiau apie režimą). Papasakoja. Sėdėjęs trisdešimt trejus metus kalėjime. Vogęs – nuo vienuolikos. Pradėjęs nuo naujametinių dovanėlių miesto profsąjungų kultūros rūmuose. Žinote, sako, aš buvau iš tokių, kurie namuose mandarino nebuvo rankoje turėję. Greitai tapęs tikru profesionalu. Vadovavęs gaujoms. Matyt, nujausdamas, kad galiu pašokti ir nueiti, paskuba paaiškinti: Tarybų Sąjungos kalėjimuose (įskaitant Vilniaus Lukiškes) sutiko daugiau gerų žmonių nei laisvėje. Laiko save karštai tikinčiu ir mano, kad jo gyvenimas sėkmingai (Nikolajus – toks vyro vardas – vartojo būtent šį žodį) susiklostė todėl, kad jis visada buvo Dievo, o ne velnio pusėje. Jo gyvenimo filosofija: penkiasdešimt procentų žmonių yra vienoje ir penkiasdešimt – kitoje pusėje. Atkreipiau dėmesį, kad tarp sutrintų „šventų“ paveikslėlių, ištrauktų iš kišenės parodyti, yra neseniai daryta dokumentinė merginos nuotrauka. Tai jo aštuoniolikmetė dukra, jau studentė ­– senučiukui Nikolajui pavyko įkalbėti moterį alkoholikę, pagimdžiusią nuo jo mergytę, ją atiduoti užauginti jam. „Tai dėl jos aš prisikėliau iš numirusių ir toliau gyvenu“, – prasegęs marškinius ir pakėlęs kelnių klešnę Nikolajus parodė, kad nuo kaklo iki kojos eina dirbtinė „vena“. Ši operacija jam kainavusi dešimtis tūkstančių Amerikos dolerių. Iš kur? Senatvei „užsidirbęs“ (vėl – prisivogęs?) jau po kalėjimų, „Baltarusijos laikais“ sūrių gamyklos produkciją veždamas į Rusiją. „Grįždavau su tikrais maišais tų dolerių“, – juokiasi. Yra mėginęs prašyti valdžios pašalpos dukrai auginti. Bet niekas negalėjo atrinkti, kokie teisės aktai galėtų apimti tokį gyvenimo atvejį kaip jo. Atsisveikindamas būtinai norėjo ką nors dėl manęs padaryti – bent parodyti metro stotį, kurioje įvykdytas garsusis Minsko teroristinis išpuolis.

Minsko gyvenimas pasirodė toks įvairialypis, kad niekas neįtikins manęs, jog režimas jį iš tiesų yra sukaustęs. Išvažiuodama patyriau nuotykį, kuris leido suprasti, kad ne tokia jau totali ta režimo visagalybė. Ogi anksti ryte autobusų stotyje valiutos keitimo punktas (kuris, aišku, gali būti tik Centrinio banko, ne koks kitoks filialas) neveikė, kabėjo lentelė – dėl techninių kliūčių. Pastovėjusi ir pažiūrėjusi į nurodomas „darbo režimo“ valandas (būtent režimo, ne darbo laiko), pakalbinau stoties darbuotojas. Ai, labai dažnai pakabina lentelę jau iš vakaro ir pamiega – paaiškino. Bilietą nusipirkau ne be problemų, bet džiūgavau dėl paaiškėjusio fakto – režimas gali būti ir visiška fikcija.