Menas: idėjų kratinys, sintezė. Neužbaigtumas
GRETA SIRVIDAITĖ
Tai, ką dabar matome priešais save plačiai atmerkę akis, yra kažkieno idėja: durys, stalas, elektros lemputė – viskas turi savo tėvus ir protėvius, tuos, kurių galvose užgimė pradinė idėja, ir tuos, kurie ją įtraukė į evoliucijos ratą ir išreiškia kitu žmogiškųjų išteklių pavidalu – menu.
Viskas skamba kiek sudėtingai, tačiau mene to išvengti neįmanoma. Toks pasakymas kaip ,,grožis yra paprastumas“ negali tikti genijui, nes jo fantazija tokio pasakymo rėmuose neišsitenka. Štai kad ir žymaus rusų tapytojo Kazimiro Malevičiaus daugiausiai dėmesio sulaukęs darbas „Juodas kvadratas“. Atrodo, paprasta, bet iš tiesų – patetiškas ir gilios filosofijos prieskoniais apibarstytas provokuojantis šedevras. Nežinomybė, baimė, trapumas, paslaptis, peržengtos ribos, suvaržymas, apribojimas, didybė, vienatvė, beprotystė, mirtis, gyvenimas – viskas telpa šiame kūrinyje. Darbų, apjuostų absurdo ir genialumo riba, vertė turi būti didžiausia.
Mene, meno kūrinyje, gamtoje viskas jungiasi į viena. Susijungus į viena, atskiras junginys nutraukia visus saitus su savo pradine išraiška; pavyzdžiui, gėlių puokštė. Gėlės, kurios įleidusios šaknis į žemę maitinasi ir auga joje, siurbia vandenį savo kapiliarais, sugeria saulės šviesą, turi daugybę kodų (pavadinkime juos DNR), kurie žymi unikalią gėlės informaciją ir ryšį su gamta, tačiau kai šie ryšiai nutraukiami arba, paprasčiau kalbant, gėlės nuskinamos, ryšys su gamta nutrūksta, informacija išsitrina ir ji tampa kažkuo kitu – įrankiu kūrybai.
Mūsų mintys – didžiausias idėjų kratinys ir išgyventų akimirkų, sapnų, fantazijų sintezė. Štai kad ir danų ir islandų menininkas Olafuras Eliassonas, garsus instaliacijų autorius, nukabino saulę nuo dangaus tikrąja šio žodžio prasme. „The Weather Project“ – kvapą gniaužiantis reginys. Didžiulėje erdvėje įkalinta saulė, virš jos – veidrodinės lubos, o ant žemės ropoja juodi, skruzdėlėmis virtę žmonės. Erdvė suskirstyta į dvi spalvines gamas: nuo ryškiai oranžinės iki šviesiai geltonos ir nuo tamsiai juodos iki pilkšvos. Instaliacija stulbina ir kelia klausimą: čia saulėtekis kylančios saulės žemėje Japonijoje ar visgi saulėlydis ir visi atėjusieji pažiūrėti instaliacijos palydi dieną?
Sintezės ir asociacijų poveikis kūryboje yra esminis, tai visa ko pagrindas ir ašis. Maži, kasdienėje erdvėje vargiai į save atkreipiantys dėmesį elementai ir detalės, veikiami mutacijos ir asimiliacijos reiškinių, ne tik keičia pavidalą, bet ir gimsta iš naujo. Kūdikiui subręsti ir pasiruošti ateiti į Žemę trunka apie devynis mėnesius, o meno kūrinys neturi laiko apibrėžtumo, jis gimsta, bet niekada neturi galutinio pavidalo. Tariamai visiškai užbaigtas darbas, kuris eksponuojamas galerijose, parodose ar skveruose, nėra užbaigtas. Visų pirma dėl poveikio žiūrovui. Nesvarbu, kas tai būtų: meno kritikas, tos pačios srities kolega ar eilinis žmogus iš gatvės – kiekvieną skirtingai veikia vaizdas ar garsas. Žiūrovas, veikiamas savo požiūrio, gyvenimo patirties, intereso, išsilavinimo ir kitų veiksnių, skaito pateiktą vaizdinę ar garsinę informaciją savaip. Ne veltui sakoma, kad kiekvienas žmogus yra unikalus. Dėl šios priežasties asociacijų ir dvilypumų ar kitų -umų, pateikiant skirtingą interpretaciją, yra pačių įvairiausių, o aptariamas kūrinys tęsia kūrybinę giją, tik šįkart dėl išprovokuoto kūrybinio objekto asociacijų, prisiminimų ar tiesiog vaizduotės žadinimo ir plėtojimo. Meno kūrinys yra kuriamas kituose vienetuose, t. y. individualaus žmogaus minčių ir vaizduotės plotmėje, kuri taip pat yra begalinė, todėl kūrinys niekuomet nėra užbaigtas. Antra vertus, menininkas gali nustatyti tariamą kūrinio pabaigą. Tai įvyksta intuityviai, dėl vidinių pojūčių ir santykių su kūriniu. Kai pasitenkinimo ir įgyvendinimo amplitudė prisipildo iki maksimumo ir apima kūrybinės ekstazės jausmas, kūrėjas nuleidžia rankas, nes atėjo laikas sustoti. Tuo momentu kūrinys baigtas dėl individualių menininko sukeltų pojūčių, tačiau viską galima tęsti, klijuoti, lipdyti toliau, kol ir vėl apims intuityvus stabdžio jausmas, kad kūrinys baigtas, o minčių kratinys išsikratė. Tuomet jungti nepavyksta, ta gija nutrūksta, rezultatas pasiektas.
Menininkas turi ryšį su Dievu, nes Dievas – visa ko kūrėjas. Tas, kam galima priskirti žodį „kūrėjas“, yra persmelktas sakrališkos dvasios. Kol egzistuos tikėjimas, kad kūryba kaip procesas yra šventa, beribė ir nuostabi, tol ji nepasieks savo galutinės stotelės, o tik keliaus nuo vienos stotelės prie kitos užburtu asociacijų ir sintezės ratu.
