Koraho sūnūs
Šlovinkite Dievą džiaugsmo valiavimais!
Juk VIEŠPATS, Aukščiausiasis, šiurpą pagarbų kelia,
didis visos žemės karalius.
Tautas mums pavaldžias jis padarė,
gentis padėjo mums po kojų.
Paveldą mums jis išrinko, –
pasididžiavimą savo tautos, kurią jis myli. Dievas žengia, lydimas džiaugsmo šauksmų, VIEŠPATS, lydimas ragų gaudesio. Giedokite šlovės giesmes Dievui, giedokite šlovės giesmes! Giedokite šlovės giesmes mūsų Karaliui, giedokite šlovės giesmes! Juk Dievas yra visos žemės karalius, – giedokite jam šlovės himną! Dievas viešpatauja visoms tautoms; Dievas sėdi savo šventajame soste.
Ps 47, 2–9
Liturgijai skiriamų psalmių tonas ilgainiui pradeda įgristi. Ar negana jau tų valiavimų, džiaugsmo šauksmų ir šlovės himnų? Net jei sukasi pavasario fiesta ir pats Maironis kanonizavęs pavasarinę egzaltaciją. Nors įprasta krikščionybę ir kitas religijas kaltinti adoruojant sielvartą, nežinia, kas iš tiesų ima greičiau ir giliau slėgti: graudūs verksmai ar begalinės odės džiaugsmui.
Žinoma, psalmės siūlo ir viena, ir kita ir apskritai aprėpia labai platų, įvairų religinių jausmų bei patyrimų spektrą. Toje pačioje psalmėje beribio džiaugsmo ir pasitikėjimo fontanas ūmai nutrūksta ir pasipila rypavimai dėl savo varganos būklės, dėl ligų, artėjančios mirties ar priešų intrigų. Žodžiu, viskas kaip gyvenime. Viena iš psalmyno pamokų ir galėtų būti daugelio dalykų suderinimas po ta pačia tikėjimo ir atsidavimo Dievui vėliava. Jokia žmogiškoji situacija psalmyne nėra praradusi ryšio su Dievu ir jo malone. Tai vertinga prielaida, geros ir sveikos teologijos pagrindas.
Ar triukšmingas religinio optimizmo choras šioje psalmėje išreiškia ką nors daugiau negu šventoje vietoje užkaitusius jausmus, pamaldų dalyviui privalomas formules, galbūt transo būseną, kuri tiek bibliniais laikais, tiek mūsų dienomis kitąsyk užvaldo besimeldžiančią minią?
Psalmyne yra vienuolika psalmių, kurias sujungia tie patys įžangos žodžiai: Koraho sūnų (galėtų būti ir kitas linksnis: Koraho sūnums). Šiam ciklui priskirta dar viena papildoma psalmė, kuri Koraho sūnų nemini, bet yra giminiška vienuolikai savo turiniu ir leidžia atsirasti magiškam skaičiui – dvylika. Hebrajiškas žodis korah gali reikšti plikį. O šiaip jis susijęs su tikriniu vardu ir ateina į psalmyną iš kitų Senojo Testamento knygų. Levitų giminės atstovas Korahas buvo Mozės ir Aarono, dviejų išrinktosios tautos lyderių, pusbrolis. Kai Viešpats liepė Mozei sudaryti levitų sąrašą „pagal protėvių namus ir klanus“, Korahui, turtingam ir įtakingam asmeniui, buvo pavesta vadovauti vienai klanų grupei – vėliau ji rūpinosi Sandoros skrynia ir Šventyklos reikmenimis. Nutaręs, kad jo pusbroliai niekina visos bendruomenės orumą ir šventumą, Korahas surinko būrį žymių vyrų ir sukilo prieš Mozę ir Aaroną, kaltindamas juos valdžios uzurpavimu. Deja, Viešpats pasirodė esąs anų dviejų lyderių pusėje: Koraho vedami sukilėliai, du šimtai penkiasdešimt vyrų, kartu su savo šeimomis ir visu turtu buvo praryti atsivėrusios žemės ir „nugrimzdo gyvi į Šeolą“. Pasak Skaičių knygos, tai buvęs įspėjimo ženklas.
Tačiau ten pat sakoma, kad Koraho palikuonys kažin kaip liko gyvi, buvę apsaugoti nuo Dievo rūstybės. Vėliau Biblijoje minimi trys Koraho sūnūs, kurių kiekvieno vardas yra užuomina į išgelbėjimą. Savo ruožtu jų vaikai savo varduose irgi nešios ano nuostabaus įvykio prisiminimą. Visa tai leido atsirasti vadinamajai korahitų tradicijai, kuri skleidžia žinią apie žmogų, išvengusį pražūties. Ištrauktą iš Šeolo nasrų. Nors kraupi bausmė maištininkams buvo paties Dievo darbas, be jokių dvejonių jam priskiriamas ir Koraho sūnų išgelbėjimas. Toks protą ir logiką paneigiantis Dievo valios interpretavimas pernelyg dažnai pasirodo Biblijoje, kad galėtum jį nurašyti vieno autoriaus nuotaikai ar įsitikinimams. Panašiai kaip žmogus gali būti didžiausių prieštaravimų kamuolys ir tuo pat metu išlikti Dievo malonėje, taip ir pačiam Dievui leidžiama tarsi pasiklysti, susipainioti savo sprendimuose, bet galiausiai vis tiek pakreipti įvykius ir žmonių likimus tokia linkme, kad rastųsi viltis ir džiaugsmas, kad tęstųsi pasakojimas apie nugalėtą Šeolą.
Koraho sūnų atminimui (o gal ir jų lūpoms) paskyręs net dvylika giesmių, psalmynas teigia, koks svarbus yra kelių, net vieno vienintelio žmogaus, išlikimo faktas siaubingos katastrofos akivaizdoje. Jeigu žemėn prasmegę Koraho šalininkai vadinami ženklu, tai pražūties išvengę jo sūnūs taip pat yra ženklas to, kas įvyksta nepaisant mirties ir nuodėmės įstatymo. Galbūt psalmyno autoriai ir sudarytojai šiuo atveju neplėtojo kokios nors gilios teologijos, gal Koraho sūnūs jiems tėra tik kalbos figūra, tačiau ir to gana, kad šiandien evangelijų pranešimą apie prikeltąjį Jėzų tiktų laikyti anos tradicijos tęsiniu, jos aukščiausiu išsipildymu.
Gegužės pradžioje, ne visai koja kojon su kalendoriumi, televizija rodė net kelis filmus apie holokaustą, nacių mirties stovyklas ir tą pragarą išgyvenusius žmones. Štai vienas jų, Varšuvos geto griuvėsiuose palikęs ir hebrajų, ir krikščionių tikėjimą, naujuoju savo dievu vadina išsigelbėjimą. Kitas, specialiosios Osvencimo kalinių komandos narys, į krematoriumo žiotis sugrūdęs tūkstančius lavonų, irgi labiau garbina tai, kad liko gyvas. Žinoma, pasigendi čia Koraho sūnų giesmės, liepsningų padėkos posmų Dievui, raginimo ploti iš džiaugsmo, valiuoti, pašiurpti nuo Karaliaus didybės. Bet giesmė ten yra, visai tiesiogine prasme, analogiško turinio. Pasakojama, kaip, suvarius eilinę partiją pasmerktųjų į dujų kamerą ir kraupiai trinktelėjus geležinėms durims, po kurio laiko šioje pusėje likę esesininkai išgirsdavo panikos apimtų žmonių klyksmą. Tam buvęs ir konclagerio terminas – didžioji audra. Bet sykį esesininkai anapus mirties durų nesulaukė didžiosios audros: į Šeolą nublokšti žmonės vienu balsu giedojo ir šlovino Dievą.
Tokia psalmyno tradicija. Jausmingi posmai Viešpaties didybei ir galybei veržiasi ne iš pavasario apstumo.
-tj-
