Kaip tapom vienas kito dalimi

MARIUS PLEČKAITIS

Kaunas pas mane atėjo su mistika. Su klinikomis, į kurias važiuodavome kartu su mama. Su dideliais neaiškiais troleibusais, skrodžiančiais skersai ir išilgai miesto gatves. Miesto…

Vien nuo atsiveriančio Kauno vaizdo mano plaukai tapdavo skruzdėmis. Saldus, gilus, šviesus vaizdas su besišypsančiu laikrodžiu ant vieno fakulteto sienos (ten vėliau ir studijavau), Aleksoto (tikrasis pavadinimas – Vytauto Didžiojo) tiltas, bekraštis, fantastinių įvaizdžių kupinas Nemunas. O paskui – stotis, požeminės perėjos, masyvūs betoniniai reliktai, nesuprasi, palikti per neapdairumą, skurdą ar specialiai.

Palaipsniui likimo, kuriuo iki šiol netikiu, buvau pratinamas prie Kauno, tačiau troleibusai vis dar atrodė svetimi, o betono santalkos – labiau groteskiškos nei mielai tarybinės. Vilkaviškio aura nenorėjo manęs palikti ir lyg sename siaubo filme ilgais juodais nagais tempė už plaukų atgal.

Apie paskutinę vasaros dieną prikurta begalė dainų: „The Doors“ – „Summer’s Almost Gone“, „The Cure“ – „The Last Day of Summer“… Paskutinė vasaros diena, Laisvė ir lyšna šimtinė kišenėje žadėjo gerą sezoną, svaigią pradžią. Šiuo metu gana ironišką išvaizdą mano akyse turintis baras „Džempub“, alus, pokalbiai ir cigaretės tą vakarą galutinai papirko širdį – Kaunui mintyse tariau: „Taip, mažuti, vesk mane.“

Nesvarbu, kur išvyksti, nesvarbu, ką studijuoji, svarbu paprastai tik viena: ištekėti iš provincijos, pripildyti plaučius naujo, šviežesnio oro, nusimesti varžančią eunuchišką „aprangą“. Panašiai, rodos, kalbėjo Parulskis, tik gal pikčiau ir dramatiškiau. Simbolinį slenkstį iš čia į ten reikia žengti dvejopai: arba su fanfarom ir parabole lekiančiais šampano kamščiais, arba ramiai, su pasitikėjimu ir tyliu pažadu sau nesustoti, spindinčiais akyse. Labiau patiko antras variantas.

Evaldo Virkečio nuotrauka

Pokyčiai netrunka įgauti pagreitį. Per gana trumpą laiko tarpą gali pasikeisti moterys, metų laikai, politinės pažiūros, skaitomos knygos, o nuo agnostiko iki ateisto žingsnelis – itin trapus. Gal dėl to palyginimų su hipokritu išvengti paprastai nėra lengva. O niekada nebūti hipokritu turbūt dar liūdniau ir sunkiau, nei nugalabyti save kur nors purvinoje tarpuvartėje. Kaip galima atsisakyti pokyčių, tiek vidinių, tiek brukamų aplinkos, kai vienintelis pastovumas ir yra pokytis. Juo labiau jei pats sau iškeli tikslą nestovėti vietoje, nesusmirsti kaip senas vanduo.

Pamenu, kaip kartą Ramybės parke vietoj pinigų pasiūlęs keletui įliuobusių bičiukų citriną vos negavau į galvą. Tas momentas kiek iškreipė mano erdvėlaikį, įdėjo mažą rausvą lipuką atminties knygoje. Citrina ir ateitis tuo metu išsidėstė viena prieš kitą. Kaip necharizmatiškas vadovavimasis žvaigždėmis, kaip tikėjimas karma, jos pradėjo šokti pagal kažkokią keistą funk muziką. Grįžtant Laisvės alėja dar teko aštuoniuke apibėgti kelis narkomanus ir įsiveržti į savo paties namus. Jei tuo metu būčiau žinojęs „Funkadelic“ gabalą „Maggot Brain“, būtinai būčiau įsijungęs jo piratinę versiją.

Mother Earth is pregnant for the third time
For y’all have knocked her up.
I have tasted the maggots in the mind of the universe
I was not offended
For I knew I had to rise above it all
Or drown in my own shit.
Come on Maggot Brain
Go on Maggot Brain.

Paradoksas, bet naujų bičiulių įsigyti gana lengva, sunkiau su priešais. Dėl per didelio praktinio pacifizmo dažnai net norisi karo, privalomosios tarnybos, naujų spalvų tame dirbtinai mandagiame pasaulyje. Gal dėl to ir pradedi skaityti Hegelį, Kantą, tikėdamasis rasti kažkokį nesantaikos, ateinančios per kartojimąsi ar idealistinį mintijimą, cinką ir juo įtikėti, užauginti savyje homunkulą, pagiežingą ir skelbiantį visiems karą, kaip kokia Šiaurės Korėja. Kaunas ir čia padarė ėjimą, ir savo rama, apie kurią jau esu rašęs („Kauno psichodelika“, Šiaurės Atėnai, 2009.VIII.21), išmušė iš manęs revoliucionieriaus geną.

Lemiamus vingius mano ir Kauno santykyje suvaidino ne atskiri žmonės, judėjimai ar aukštosios mokyklos. Atvertimą buvo paskirta atlikti Kauno architektoniniams elementams: betoniniams liūtams, Pažaislio vienuolyno ir Kauno marių iki galo santaikai, Nemuno ir Neries šakumui, skriejančiam į Meksiką futbolo kamuoliui ir Laisvės alėjos laikrodžiui, kuriame visa tai atsispindi. Archajinė Kauno simbolika buvo neišvengiamas momentas jauno žmogaus protui ir jausmams: iš pradžių ji baugino, vėliau žadino smalsumą, galiausiai sukryžmino su savimi ir pavertė kažkuo amžinu – lietumi ant Aušros laiptų, dulksna prie Prisikėlimo bažnyčios, senaisiais Technikos gatvės akivarais, kurių net nesu matęs. Jei sumaišytume Jameso Joyce’o „Menininko jaunų dienų portretą“ ir Tomo S. Butkaus „Miestą kaip įvykį“, gautume panašų patiekalą, kurį suvirškinau čia, laikinojoje sostinėje. Tiesa ta, kad Kaunui kvazilinijinė struktūra nesutrukdė pasiekti ir užgrobti svetimą širdį: jis savo provincialumu pasinaudojo. Kaip sužeistas, bet dar kilnus vanagas priglaudė po sparnu ką tik gimusią žiurkytę ir augino ją, kad vieną dieną sulestų; tik jau tvirtesnę, riebesnę, pribrendusią atsiduoti.

Dabar sėdžiu šiltą gegužės vakarą savo kambarėlyje K. Donelaičio gatvėje, o pro langą girdėti pravažiuojantis troleibusas. Spėju, kad trečiasis. Troleibusus nesunku sužmoginti. Pavyzdžiui, trečiąjį įsivaizduoju kaip sukrypusią nuo nešulių senutę, bėgančią pirštų galiukais atgal į savo namus (į Kęstučio stotelę). Penktasis pakvimpa vandeniu, mėliu, mirkteli dešine akimi ir kviečia šokti vidun bei traukti tartum į Odesą, tartum į Krymą. Trisdešimt septintasis autobusas visai kitoks: piktas, šaltas, važiuoja jis ten, kur niekam nesako, mažai jame romantikos. O šeštasis, jo mažasis broliukas, uoliai vykdo savo pareigą ir bėgioja pirmyn atgal kaip koks Graikijos stajeris iš Garliavos į Pramonę, iš Pramonės į Garliavą, retai tesustodamas pailsėti, išgerti stiklą. Su pastaruoju daugiausiai ir bendrauju. Dūmų ir užpakalio kalba.

Kauno iš šalies, tik kaip miesto niekada nepalyginsi su kitais. Kauną reikia vertinti, prie jo pridėjus save. Tai lyg vanduo, kuriam susidaryti reikia tiek vandenilio, tiek deguonies. Panašius palyginimus galima skirti ir kitiems miestams, bet būtent dėl savo provincialumo Kaunas geba stipriai supurtyti menininko ir ne tik menininko jaunas dienas. Jei šį miestą naudosi periodiškai ir nuosekliai, nereikės nei bažnyčių, nei Harė Krišnos. Viskas bus tavyje. Architektoniniai lūžiai maždaug kas du šimtus metrų keičia miesto pasaulį, nelyginant paslaptingoji Zona „Stalkeryje“. Niekada nepamiršiu pirmame kurse patirtos nuostabos pirmą kartą šiltą rugsėjo naktį patekus į Gruodžio gatvę: pasijutau lyg Prahoje, lyg dailiame pragare, kur kiekvienas žingsnis – kartu ir pirmas, ir paskutinis, ir duslus, ir įminantis grindinin stuburus.

Galybė, kurią kiekvienas galime paveldėti iš miesto kartu su ne tokiais maloniais pojūčiais ir patyrimais, suformuluoja tavyje naują temą, lyg ontologinę užduotį. Tavo akys prisipildo šerkšno, o krūtinė – kažko, kas ir graužia, ir glosto. O miesto metafizika mėgautis reikia atsakingai. Ne vienas džiūgaudamas jos pertekliumi jau pakratė kojas, ir čia net nereikia minėti pavardžių. Tačiau dar yra mohikanų, laukiančių paskutinio meno dienos. Matau juos vedžiojančius šunį, geriančius vyną, vis dėlto jau palūžusius ir išskydusius kaip paskutinis besispyriojantis sniegas. Estafetę perimti gali tik nusižeminęs nelyginant klusnus ir kvailas Romos katalikas, besižiojantis kristakūnio.

Ir dabar, kai matau pravažiuojantį žalią troleibusą, suprantu jį, nebesitraukiu nunarinęs galvos į šalį. Matot, mes pažįstam kits kitą.

Tapom vienas kito dalimi.