Kaip grįžta paukščiai

ARNAS STANKEVIČIUS

I

Džo jau kelintą rytą atsikelia ne ta įsivaizduojama koja. Atmerkia akis ir spokso į lubas, o lubos nuobodžios, šiek tiek apdulkėjusios ir parudavusios nuo dūmų. Atmerkia akis ir bando pamatyti, kas vyksta lauke už užuolaidų, bet nepavyksta – Džo dar neišsiugdė telepatiškų sugebėjimų, bet, jo nuomone, tai anksčiau ar vėliau nutiks, reikia tik labai, labai stengtis. Aišku, persistengti nereikia, ypač rytais, nes gali vietoj telepatijos išstenėti negriuką į lovą. Atmerkia akis ir nemato nieko – nes dar pernelyg tamsu. Neatmerkia akių.

Kada nors istorijoje turėtų atsirasti moteris, o gal dvi. Visada reikalinga romantinė intriga, nes kitaip eiliniam piliečiui pasidarys nuobodu. Nes reikia komplikacijų ir tragedijų, nelaimingų meilių, išdavysčių, romanėlių romaniūkščių. Džo patiko mažybinės formos, nes jis jautėsi mažytis – mūsų mažoje planetoje, kažkur visatos pakrašty. Jei jau mes niekam nereikalingi ir jau daugybė metų esame palikti vieni kapstytis po savo pridirbtus likimus, tai kodėl mes turėtume rūpėti patys sau – mąstė jis.

Džo mėgo astrofiziką ir burboną, pastarąjį jis mėgo labiau – tikriausiai. Vakarais, kai aplink smilkdavo cigaretės ir gerklę degindavo saldūs lašai, gyvenimas atrodydavo vertas gyventi ir dar buvo vilties, kad žmonija pagaliau padarys ką nors vertinga. Bet šita iliuzija baigdavosi lygiai 23.18, kai lašų prikapsėdavo tiek, kad mintyse belikdavo vietos tik moteriškam švelnumui. Užmerkti akis.

Ir vėl visi rytai buvo vienodi, tamsūs ir kažkodėl vieniši. Tai, kas būdavo, o gal nebūdavo. Džo sirgo Gojos sindromu – visi jam buvo vienodai šlykštūs. Visos moterys buvo neištikimos ir atgrasios, o vyrai buvo tiesiog vyrai. Po pirmos kojos amputacijos daktarai jam bandė įteigti, kad tai bus tik į naudą, nes be vienos kojos daugiau kraujo teks smegenims ir jam viskas bus lengviau suprantama. Džo manė, kad daktarai patys turėjo viena koja per daug ir nebežinojo, kur ją bekišti.

Garavo kava ir už lango jau tikrai švito – pagaliau. Galva buvo apsunkusi ir atrodė, kad viduje pilna besipešančių žvirblių. Niekas nesirišo į vientisą minčių srautą ir gyvenimas bėgo nuotrupomis: kasdienėmis iliuzijomis ir reklamomis parduotuvių vitrinose. Kažkur toli girdėjosi dušo lašai ir Džo suprato, kad yra ne vienas, bet turbūt, kaip visada, vis tiek vienišas.

II

Vaikų akyse tūnojo siaubas, toks didelis, didelis ir gauruotas, baisesnis nei tas, kuris gyvena po lova ir miegant bando pačiupti už neapklotos kojos. Ar priešų vaikai irgi yra priešai? Šito niekada ir niekas nepasakė. Visi kodeksai ir susitarimai seniai buvo sudegę – išsitrynę. Praeities nepakarsi ir nenuteisi, kartais tenka amžinai su ja gyventi. Džo srėbė kavą ir girdėjo, kaip nutyla dušas, kaip šlapios pėdos liečia grindis ir palengva artėja link jo.

Anksčiau šlapios pėdos aidėdavo dažnai, nudažydamos pilką kasdienybę spalvomis, dažnai skambėdavo ir juokas. Rytais tamsą draskydavo šypsenos. Dabar visos jos skaidrina kažkieno kito namus ir gyvenimus. Gyvybės ratas jau toks, besisukdamas jis kartais traiško nesuprasi ką ir nežinia už ką pakelia aukštyn, bet irgi tik trumpam – viską nuplauna nesustojantis laikas.

Pirštų galiukai perbėgo per jo kaklą. Dūmai, kylantys į viršų, sustingo, viskas sustojo. Pirštai slydo aukštyn į plaukus, švelniai perbraukdami ausis. Aukštai, dar aukščiau sustojo saulė ir visos planetos, nebėjo kvėpuoti – viskas aplink nutilo ir nurimo. Nebebuvo girdėti sprogimų ir šauksmų, viskas, kas degė ir griuvo, staiga sušalo. Visų jų pirštai ir šilti bučiniai grįžo su trenksmu į vieną vienintelę akimirką – čia. Džo niekada nemylėjo, nemokėjo saugoti, todėl griovė ir šaudė. Slapta laukė mirties, kuri kažkodėl aplenkdavo jį ir pasiimdavo tuos, kurių laukė artimieji ir už kuriuos meldėsi. Jis nemokėjo maldų, tik žinojo, kiek kainuoja laisvė ir meilė – jos buvo vertos mažiau nei žmonių išganytojas.

Džo negalėjo pajudėti, viskas, atrodė, tik kausto, jos prisilietimai – kaip tramdomieji raiščiai, kaip skausmas, kai jauti, kad netenki vilties, nes gangrenos ir migrenos yra nepagydomos. Jos lūpos palietė kaklą. Ir tą akimirką viskas vėl buvo kaip anksčiau. Viename bučinyje slypėjo visas išbarstytas švelnumas. Visos niekam iš tikro nereikalingos ir užmirštos moterys. Visi draugai, kurių galbūt niekada ir nebuvo. Ir tas kvailas švelnumas, kai manai, kad iš tikro myli tą žmogų, kuris yra šalia, ir, be jo, nebereikia daugiau nieko, kad ir akimirkai. Viskas anksčiau ar vėliau pasikartoja.

Pelenai, prisiminę, kad turi nukristi, nugarmėjo gilyn į peleninę, paskui save nusinešdami ir pusę pasaulio. Planetos pradėjo suktis. Jos tylūs žodžiai pagaliau pradėjo aiškėti ir virsti į suprantamus junginius: „Pažvelk į mane.“ Džo atmerkė akis.

III

Pravėrus langus iš kitos pusės pasklido keistas kvapas, toks šaltas ir nežadantis nieko gero. Nesimatė žmonių, tik palaidi šunys kapstėsi po gėlynus ir kažko ieškojo. Šaligatviais sukosi vėjo sūkurėliai, pilni dulkių, – kažkur toliau jau prasidėjo pavasaris. Gatvėje buvo daugiau duobių nei pačios gatvės. Džo uždarė langą. Už jo nugaros vis dar alsavo nepažįstamoji. Džo atmerkė akis.

Virš jo kybojo baltos lubos. Prieš akis buvo jos veidas, toks švelnus ir šiltas. Toks artimas ir kartu nematytas. Mažytis lašelis vilties apie nieką, apie laimingą gyvenimą – trumpam. Džo suprato, kad guli palatoje. Iš viso jų buvo trys: jis ir kiti du eiliniai iš jo būrio. Kiti du nematė nieko, jų akis dengė raiščiai. Šalia stovintys aparatai kvėpavo už juos ir dovanojo gyvenimą. Ant grindų kraujo balutėse skendo purvini rūbai. Vienas karas visiems jiems jau pasibaigė, bet taikos dar ilgai nebus. Seselė tyliai nesuprasi ką murmėjo pasilenkusi prie ausies, bet ausis arba buvo mirusi, arba dar miegojo. Jai nerūpėjo žemiškos problemos.

Viskas atrodė kaip nutolstanti melodija – plaktukai, daužantys stygas, sudėtas į medinę dėžutę. Kambaryje sklaidėsi saldus kvapas, paskutinis kvepalų tonas, kuris išlieka ilgiausiai, ant pirštų, plaukų, kažkur giliai viduje – sieloje. Tarp apdulkėjusių paveikslų, seniai pamirštų knygų ir mirusių poetų. Jos šešėlis kybojo ir dovanojo šviesą. Jei viskas tebuvo iliuzija, kodėl tada taip šilta? Džo nesugebėjo rasti atsakymo į šitą klausimą. Vonios kambaryje vis dar kapsėjo lašai.

Džo naujosios kojos – apskritos – irgi buvo pavargusios. Girgždėdamos jos riedėjo per grindis. Už sienos kažkas šaukė arba šaudė, dažniausiai tai būna tas pats, tik žaizdos nevienodai greitai užgyja. Vonios kambario durys buvo uždarytos. Prasmės pažvelgti į vidų nebuvo. Gyvenimas tęsiasi ir vienaip ar kitaip reikia judėti į priekį.

Raktas bandė užstrigti spynoje. Jam buvo gerai ir namuose, kur šilta, kur nėra drėgmės ir korozijos pavojaus. Labiausiai raktą gąsdino perspektyva būti pamestam. Džo nusispjovė tris kartus per petį – laimei, kad ši neužtrokštų, ir išriedėjo vis bandydamas prisiminti, ką norėjo užrašyti, bet nerado su kuo: „Brangioji, netrukus grįšiu, šaldytuve nieko nėra, o visa kita po lova.“