Kailiukas

SARA POISSON

Veterinarijos vaistinėje su balintos kakavos spalva rankose manęs laukė palaimintoji veterinarė Laima. Tai atstojo kakavos kvapą, kurio čia neturėjo būti.

Tokios spalvos buvo kačiuko kailis, tokią spalvą man į padebesius kėlė kačių globos klubo atstovė telefonu.

Kailiuko spalva lyg vėliavėlė plevėsavo mano reginių perspektyvoje pakeliui į vaistinę. Vairuodama vos nepartrenkiau dviejų čigoniukų. Kažkada vaikystėje mėgau vaizduotis, kaip vieną jų sugaunu, įsivilioju į savo pasaulį, nuprausiu, aprengiu tvarkingais – tokiais kaip visų – drabužiais ir kaip čigoniukas – mano čigoniukas – spindi lyg lėlė vitrinoje. Vaizdavausi drėgnas gražias čigoniuko akis. Galbūt kai ką supratau apie grožį. Apie laisvę? Vargiai.

Iš pradžių kailiuką niekieno nematytos katės jauniklei savo mintyse nudyrė vaistininkė. Paskui tą patį veiksmą telefonu atliko saldžiabalsė beglobių patronė. Galiausiai tai padariau aš pati, telefono pokalbyje dalindamasi savo vizijų grobiu su veterinarijos vaistininke.

Vieno vienintelio kailiuko, kuris tikrovėje vis dar priklausė mažai septynių savaičių katytei, užteko mums visoms. Savo mintyse – staiga sumažėjusios – vartėmės ant jo, mėgaudamosi švelniu kutenimu, kakavos prieskoniu, intymia potraukio bendryste.

Tiksliau sakant, kailiuko mums buvo per daug. Mat šito mus taip traukusio ar užbūrusio grožio norėjome atsikratyti. Troškome juo pasidalinti, tarsi jis mus slėgtų. Nė vienai iš mūsų nereikėjo jo viso. Visas mus patenkino vien reginys ir niekuo neįpareigojantis pasigėrėjimas.

Gyvūnėlio ir jo kailiuko buvimo šiame pasaulyje trukmę nustatė veterinarijos vaistinės darbuotoja, pažvelgusi į katytės dantis. Daugelį mūsų kažkodėl nesiliauja dominęs gyvūnų, žmonių, augalų ir daiktų amžius, nors kartais dėl visiškai miglotų priežasčių didesnę vertę priskiriame mažesniam, o kartais – didesniam skaičiui. Tarkim, grietinės kokybė prastėja kas valandą, nors rauginamų agurkų kokybės ir skonio parametrų bei jų rūgimo trukmės santykį geriausiai atitiktų parabolė. Iš pradžių rūgimo procesas agurkų skonį gerina, o paskui jis staiga vėl ima prastėti.

– Labai labai gražus kačiukas. Retos spalvos kailiukas. Įsivaizduokite, kokio grožio bus katė, – nelyginant aštriu, muzikaliu stryko pavidalo peiliuku brūkštelėjo vaistininkės balsas telefono ragelyje.

Kitą akimirką žodinis padarėlio kailiukas jau kabėjo ant šiuo balsu ištarto sakinio. Ištara, regis, turėjo kažkokią patogią, man nežinomą pakabos formą.

Vaistinėje kakavai nebuvo vietos. Vietoj jaudulingo ir jaukaus kakavos kvapo čia tvyrojo mėsos ir mėšlo dvokas, jis maišėsi su kažin kokių vaistų ar dezinfekcinių medžiagų smarve. Jei kada nors čia kas nors ir gėrė kakavą, tai buvo išgenėta kaip klaida, o pamoka išmokta visiems laikams: vaistinėje neturi kvepėti maistu. Maisto kvapas pernelyg jaukus, o vaistinės aplinka turi kelti grėsmę ir skatinti norą bet kokiu būdu nuo tos grėsmės apsisaugoti. Tai atveria piniginę.

Veterinarės paveikslas steriliame pilkšvai baltos vaistinės rezervuare buvo vertas kailiuko. Taisyklingų bruožų, švarios brandžios odos veidą puošė vasaros įdegis, išraiškingos akys. Viską sutaurino, sušvelnino menkai apšviestą patalpą užvaldęs šešėlis. Ant tvirto, į apačią platėjančio stamantraus kūno postamento eksponuojamą moters veidą rėmino tamsūs glotniai sušukuoti ir nežinia kaip pakaušyje surišti plaukai. Jie nekonkuravo su įstabia gyvūno kailiuko spalva: tamsus plaukų brūkšnys virš kaktos greičiau priminė neįskaitomą paveikslo užrašą viršuje. Būtų tikę šį veidą pavadinti „ū“.

Moters rankose nesiliaujantis spurdėti balintos kakavos spalvos kačiukas, glaudžiamas prie patikimos ir saugios krūtinės, tupdomas ir nepatupdomas ant vaistinės prekystalio, priminė kažin kokį centrinį gyvybės organą. Čia jam buvo kuriamos neišradingos mobilios moters rankų kliūtys, apsauginės užtvaros. Tai, ką ir nuo ko reikėjo saugoti, skendėjo kailiuko skleidžiamos šviesos migloje. Akimirkomis gyvūnėlis tapdavo beveik nematomas, paniręs į virpančią balintos kakavos spalvos dėmę.

Be pačios vaistininkės, kačiukas čia buvo bene vienintelis nei perkamas, nei parduodamas daiktas. Lygiai kaip buvo vienintelis turįs jam pačiam nežinomą, trijų moterų mintis sužadinusį masalą. Šia trauka naudojosi švelni padarėlio pakuotė – išskirtinis pūkuotas apvalkalas, pabalęs nelyginant atminties blukinamuose prisiminimuose. Kurį laiką jis tapo vienos iš minėtų moterų papuošalu, galinčiu papuošti kitą. Apie šią pakuotę sukosi visa, visa jai buvo grįžtamasis ryšys, visa galėjo gyvuoti tik dėl to, kad sėmėsi gyvybės iš jo, kailiuko.

Moteris buvo graži, dargi pernelyg estetiška. Tokiai visiškai nesunku atleisti ir už mintyse nudirtą kačiuko kailį, ir už tai, kad norima juo lengvai atsikratyti.

Būdama tapytoja ar fotografė, greičiausiai būčiau išdrįsusi pasisiūlyti vaistininkei įsiterpti į šį negailestingą blukinančios atminties darbą. Norėjosi užfiksuoti ją kartu su papuošalu nuotraukoje ar tapytame paveiksle. Galimybė kailiukui, o su juo – ir veterinarei suteikti ne vien gyvo padaro ir žodinę formas, bet ir atvaizdo pavidalą tyliai zirzė ore lyg menkutė ligota muselė.

Vargšui vabzdžiui buvo lemta nugaišti tą pačią akimirką, kai tik suvokiau, kad nepavyks greitai rasti patalpos, kurioje ši moteris išsitektų tauriai ir pagarbiai, be žeminančio stokos, dusulio, įsispraudimo ar ankštumo prieskonio.

Toji moteris buvo per didelė mano butui. Žvelgdama į jos prakilnų tvirtą stotą, kone fiziškai jutau kūno svorį, kuris būtų prislėgęs mano buto grindis vos jai įžengus.

Kačiukas šios didelės veterinarės rankose atrodė neįprastai mažas. Jo miniatiūriškumas atrodė beveik gąsdinantis, o įstabioji kailiuko spalva galėjo atrodyti nebereikšminga ar netgi ne vietoje. Tiesa, man taip neatrodė. Moters ir gyvūnėlio neproporcingumas man regėjosi vien tik nauja, netikėta proporcija, ji man teikė kažkokio ne iki galo suvokiamo įkvėpimo.

Tai buvo visiškai kitokia moteris nei aš, kur kas tikresnė ir raiškesnė, nei galėjau tikėtis, nepalyginti grynesnė už mane ir tas, kurios buvo į mane panašios. Toks jos pavidalo aiškumas panėšėjo į šventumą. Buvo gyva ikona, madona su kūdikiu rankose.

Mane su šia moterimi buvo galima gretinti tik dėl to, kad man labai reikėjo katės, kaip kažkada reikėjo jai pačiai, nes buvo didi kačių mylėtoja. Dabar maža katytė jai buvo rūpesčio perteklius, o aš vis dar norėjau įsitaisyti katę, kurios man trūko.

– Kadangi dabar laukiuosi, esu potenciali šios katytės globėja, tad galėtumėte įrašyti mane į sąrašą, – bandžiau paguosti manęs vaistinėje laukusią moterį.

Kai įžengiau į patalpą, iki įstaigos darbo pabaigos buvo likę dešimt minučių. Nuo vidurdienio, kai vaikai jai atnešė kažkur atrastą kačiuką, neatsirado nė vieno, kuris būtų norėjęs tapti gyvūnėlio šeimininku ar bent jį pagloboti. Todėl, kaip sakyta, vedama man neperprantamos traukos, atskubėjau apžiūrėti gyvūnėlio, tiksliau – pasigrožėti išgirtuoju kailiuku.

Katytės kailiukas man pasirodė tikrai nepaprastas. Link tamsėjančių letenėlių ir uodegos ryškėjo rainuotumas, kuris ant nugaros ir šonų buvo vos įžiūrimas. Tamsėjančios ausys ir rusvesnė nosis sudarė darnų trikampį. Gamta iš tiesų buvo sukūrusi kažką reto ir proporcingo.

Mane sulaikė vien tai, kad katytė buvo pernelyg maža, nerami, dešinioji jos akis buvo patinusi ir užraudusi, išvarginta kažin kokios infekcijos. Tai buvo kailiuko brokas, ištaisyti jį būtų prireikę laiko ir pastangų. Visą dieną dirbdama įstaigoje nebūčiau galėjusi tokiu mažu ir dar sergančiu gyvūnėliu tinkamai pasirūpinti. Tačiau durys liko atviros: galbūt, jei mažylė išgytų, mielai ją paimčiau. Tereikia luktelėti, atsiduoti laiko tėkmei, ir kas nors, kas galėčiau būti aš pati, mažylę įsidukrins su malonumu.

Mano repliką, kad laukiuosi, pirmąją akimirką vaistininkė, sprendžiant iš jos suaktyvėjusios veido išraiškos, suprato pernelyg tiesiogiai. Teko paaiškinti, kad katino, kuris pakeistų dingusią katę, paieškas išgyvenu tarytum nėštumą. Šiam laukimui būdingi nerimas ir gundanti, bemaž erotinė, netikėtumo nuojauta. Tačiau būsimo naujagimio liga, šiuo atveju – akies infekcija – būsimą motiną verčia nerimauti, užkrauna atsakomybę, nors ir nesumažina nei laukimo, nei instinktyvios meilės.

– Gerai jus suprantu, – pasakė gražioji storoji vaistininkė.

Atsisveikinau su ja gerokai sutrikusi. Uždarydama veterinarijos vaistinės duris jaučiausi tarytum nevykusi, savo svarbiausiai pareigai nepasirengusi motina.

Mano nėštumas tapo abejotinas, netgi nepageidautinas.

Balintos kakavos spalvos kailiuko vėliavėlė liko plevėsuoti man už nugaros. Kurį laiką jutau švelnų priekaišto prieskonį, mano vidinę nuogybę kutenantį ir dilginantį graužaties vėjelį.

Nepriėmiau dovanos, kurios šaukiausi savo egoizmui ir neapibrėžtam erotizmui patenkinti. Gyvūnėlį įvertinau lyg nekokybišką ir nepakankamai funkcionalų daiktą, nors maniausi, kad įnoris įsigyti katę yra nekaltas vis dar gyvo motinystės instinkto patenkinimas.

Viena iš priežasčių, kodėl atsisakiau katytės, buvo ir tai, kad „laukdamasi“ buvau nusiteikusi sulaukti vyriškosios lyties mažylio. Kažkada turėjau katę, dar nebuvau užmiršusi sterilizavimo operacijos. Po jos iš pėdkelnių dalies sumeistravau katei triko. Su šiuo kūno dangalu gyvūnėlis man prieš akis šmėžavo daugiau nei dvi savaites. Primindavo mano begėdišką kultūros aktą. Paneigė mano motinystės instinkto absoliutumą. Katino kastravimo pasekmės medicininiu požiūriu kur kas švelnesnės ir jau antrą dieną jos pasitraukia iš akiračio. Jaunas kačiukas šios operacijos beveik nepajaučia. Todėl tai, ką vadinu meilės gėda, tiek nesmaugia, kiek sterilizuojant katę.

Dabar, bandydama išvengti anos užaštrintos meilės gėdos, patyriau naują šios gėdos pavidalą. Buvo gėda, kad tarytum fetišu susigundžiau kailiuko grožiu, o vėliau katytės atsisakiau.

Mano kailiukas, kurį bandžiau pavadinti meile, pasirodė apgailėtinai nykus, susitaršęs, aptriušęs. Laižiausi jį, bandydama užmiršti savo potraukio ypatingam, nematytam kačiuko kailiukui aplinkybes.

Balintos kakavos spalva ir ją apibūdinantys žodžiai kirto man per nuogus pakinklius, primindami, kad vietoj kailio turiu pabalusią, saulės nemačiusią odą.

Turėjau ką slėpti. Likau droviai slapstyti tai, kas man visiškai nebuvo reikalinga, kas priminė dvokiantį nenusakomos spalvos lavoną.