Gražuolė ir rudabarzdis

KRYSTIAN PIWOWARSKI

Krystianas Piwowarskis (g. 1956) – lenkų rašytojas, filologas, gyvena Čenstakavoje. Šešių romanų ir dviejų apsakymų knygų autorius. Naujausioji „Daugiau dujų, Kameraden“ (Więcej gazu, Kameraden, 2012) – sukrečiančių, įtaigių apsakymų rinkinys apie holokausto aukų išgyvenimus. Su šiuo rinkiniu organiškai siejasi ir „Š. A.“ skaitytojams pateikiamas dar niekur neskelbtas K. Piwowarskio apsakymas-monologas.

Vertėjas

– Kodėl? Klausiate, pone, kodėl?

Išvaizdus vyriškis pačiame jėgų žydėjime spaudė gauruota krūtine kaulėtą krūtinę kaimyno, šis nugara spaudė savo apkūnų ir blyškų kaimyną, kurio krūtinė nebuvo apžėlusi, ir taip toliau, net iki mėlynuojančios, šaltos sienos. Sienas dengė matiniai prikvėpuoti garai.

– Velniai žino, kodėl. Esame piramidė, taip sakant. Faraono su ūseliais. Jeigu taip sudėtume vienus ant kitų, žmonių rietuvė dangų pasiektų. O pelenų tai jau, tarkime, bus kokie du kibirai. Nes kas yra pelenai, pone Fišai? Tai yra beveik nieko. Kodėl? Jums, pone Fišai, atsakymo nėra. Yra jiems, bet atsakymas jiems jūsų netenkins. Pats žinote, pone. Todėl. Geras atsakymas? Neklauskite, pone, kodėl. Ir apskritai neklauskite nieko, pone. Stovėkite sau vietoje. Nes, būkime sąžiningi, kurgi galite nueiti? Ir smeigtuko tarp mūsų įsprausti neįmanoma. Ar kine esate? Ne. Kodėl Kacas ir Fišas susitiko tokioje vietoje, o ne, tarkime, Mordeko kavinėje? Užuodžiate migdolų kvapą, Fišai? Keista, ką? Užmerki akis ir jautiesi lyg tarp migdolinių pyragaičių. Jūs pažįstate tą tipą su ūseliais? Jis kyla ant ambicijų sparnų, jam per ankšta šliaužioti kaip Fišui ir Kacui, jo prašmatnų kledarą traukia dvidešimt aštuoni tūkstančiai juodų slibinų. Tai ne pasaka, pone Fišai, o užsienio spaudos agentūrų pranešimai. Kai jis kyla, mato tuos vyrus, Fišą ir Kacą, kurie čia stovi? Jeigu labai pasistengia, mato tiktai galvas. Plikas ir su plaukais. O kai dar labiau pasistengs, pamatys akis tų, kurie jo ieško aukštai ir klausia kodėl. Pamatys jūsų, Fišai, akis. Ir pasakys: „Ko jie iš manęs nori? Esu jų tėvas ir motina?“ Na, bet ar jis pasistengs? Abejoju. Niekas mūsų nemato, pone Fišai. Joks žavus vyzdys į mus nežiūri ir neverkia. Aš matau, kad jūs nenusiskutote ir turite vėjavaikes garbanėles. Kirpėjas jums siunčia linkėjimų. Matote, pone, vieni nuėjo pas kirpėją, o kiti ne. Reikėjo eiti kairėn, o liepė dešinėn. Ir nuėjome, kas galėjo žinoti, koks skirtumas kur. Kiek kartų eita, kur norėta, ir sukaisi, žmogau, po pasaulį kaip pakvaišęs. Kas žinojo, kad čia laukia nebūtis? Man ant lūpų prašyte prašosi vienas žodis: Šekspyras. Jūs skaitėt „Karalių Lyrą“? Apie tai, kaip vienas senas tipas smarkiai suklydo? Tas su ūseliais mano, kad Fišui ir Kacui nereikia žirklių nei skustuvo. Kodėl? O, tai geras klausimas: kodėl Fišas ir Kacas nenuėjo pas kirpėją. Žiūrėkite, pone, į tas galvas, kiek ant jų plaukų. Va, įeina naujų moterų. Nes jeigu aš kalbu apie plaukus, turiu omenyje moteris. Kai kalbu apie akis, daugiausia irgi turiu mintyse moteris. Tie plaukai ir tos akys! Klausiu jūsų, pone: ar yra kas pasaulyje gražesnio? Tas tipas su ūseliais, žinote, pone, apie ką kalbu, moterų nemyli. Tai sunkus pamišėlis. Moters apdangalas, neabejotinai vieno muzikos instrumento formos, jam netinka. Kas jam tinka? Sausi kaulai? Todėl čia stovime, šioje mišrioje draugijoje, ir jaučiamės nepatogiai. Moters siela jam yra lyg koks rūsys anglims? O jos kūnas šlykštynė? Jis teikia pirmenybę vyrams? Jis myli gyvūnus? Jis laiko šunį? Ar aš piktžodžiauju? Gali būti.

Pone Fišai, pasakysiu jums atvirai: aš esu erotomanas. Mėgstu moteris. Myliu moteris. Jūs ne? Pasakysiu jums į ausį: už manęs stovi moteris. Iš kur aš žinau? Aš nepasakysiu, nes moters garbė man šventa. Aš kukliai primerkiu akis, kai pamatau apsinuoginusią moterį. Aš tada sakau širdies balsu: leiskite, ponia, pabučiuoti jums ranką. Nieko daugiau, deive, neprašau. Turiu namuose meilės guolį, kurio privalumų net ir pasaulinės šlovės poetas Lifšicas, kuris metė žmoną ir septynis vaikus ir susisaistė su žirgu Pegasu, neišreikš žodžiais. Pone Fišai, jūs atsigręžęs į mane tauriu profiliu, tai užmeskite akį, ar ta moteris graži. Jeigu graži, linktelėkite galva vieną kartą, o jeigu bjauri, visai nelinksėkite. Kam linksėti? Pone Fišai? Duokite, pone, ženklą. Pone Fišai? Esate begėdis. Kaip galima gyventi atmerktomis akimis? Galėjome dar valandėlę pasikalbėti, o jūs jau pasitraukėte iš šio pasaulio. Aš žinau, jūsų, pone, protas neramus, mąstote apie žmoną ir vaikus, kurie yra už poros metrų priekyje. Aš neturiu šeimos. Kaip galima turėti žmoną ir vaikų, kai laksčiau paskui moteris? Negalima. Tai dabar esu lyg drugys citrinukas. Žinote, pone, ką? Ir Viešpats Dievas atsiželdino ūselius kaip tas tipas su ūseliais. Uždaro duris, pone Fišai. O kažkada daug važinėjau. Keliaudavau patogiai. Vienoje Europos aikštėje, ji buvo ne iš mažiausių, išvydau dailią mašiną. Kas ja atvažiavo? Kunigaikštis? Maharadža? Ne. Moteris. Šiuolaikinė moteris su taškuota skrybėlaite. Ir toji moteris vakaro saulėje nukreipė savo mintis į dalykus, kuriuos kvaili žmonės, ir aš tuomet prie jų priklausiau, turi įprotį vadinti išmintingais planais ar šviesiais ketinimais, ar galiausiai pasaulio harmonija. Priklauso nuo to, kuriam filosofijos rateliui priklausėte, pone Fišai. Stovėjo ji baltais bateliais netoli Frydricho Barbarosos, kas buvo sutaptimi, bet kas ir tuo atveju pildė mano širdį vilties. Rudabarzdis spustelėjo žirgą pentinais, jo veidas buvo žiaurus: kietas, įniršęs. Keliavau žvilgsniu nuo kultūringos damos prie to chamelio, aptikdamas pirmosios grožį, o antrojo forca brutalica. Priėjau, prisistačiau: Kasimiras Kacas, skalbinių sritis. Prašom, ponia, atsitraukti nuo to siaubingo huno, parodžiau į paminklą. Kad jis man patinka, pone Kacai, atsakė ji. Tas stačiokas? Tas kovotojas? Jis tuoj nuvirs su tuo savo arkliu nuo postamento ir mus sutraiškys. Aš mokėčiau su juo pasielgti, aš jį sau apie pirštelį apvyniočiau. Ir ką, pone Fišai, mokėjo? Ne. Optimizmo perteklius… o, įmetė migdolų*. Aha, tai ženklas, kad pradės groti neužmirštamo, pasaulinio lygio džiazmeno Icyko Globuso orkestras. Tarkime, kad jį pažįstu, tarkime, kad girdėjau. Sudie, pone Fišai. Tarkime, kad nelieku, tarkime, kad išeinu lengvu žingsneliu…

Vertė Kazys Uscila

___

* Ciano vandenilis – migdolų kvapo lakūs mirtini nuodai. (Vert.)