Apmąstymas apie Velnio teises

EMILIS MILKEVIČIUS

„Š. A.“ I.13 M. Plečkaitis teigė, kad 1) demokratijos sklaidos judėjimų gausa pripratina auditoriją prie negerovių, kurias siekiama įveikti; 2) pasiūlo tikro įsitraukimo pakaitalą – virtualų, vien simbolinį „spaudinėjimą pele“ (galima suprasti, kad internetinės peticijos pasirašymas nuo jo mažai kuo skiriasi); 3) įsitraukę į interaktyvią interneto erdvę žmonės yra lengvas grobis manipuliacijos profesionalams tiek iš privačiojo, tiek iš valstybinio sektoriaus (pastarąjį pavojų reikia įvertinti turint omeny, kad dėl internautų protų gali grumtis ne tik sava valstybė, bet ir kaimyninės). „Taigi kalbėti apie socialinius tinklus kaip apie demokratijos ir žmogaus teisių realaus gynimo pavyzdį yra mažų mažiausiai naivu“, – baigė rašinį M. Plečkaitis, šia replika pasiūlydamas D. Paulauskui atsakymo pavadinimą – „Mažų mažiausiai naivios pastabos…“ Donatas M. Plečkaičio išvadas reziumavo aštriau, nei jos buvo pasakytos: „visas demokratijos ir žmogaus teisių aktyvizmas socialiniuose tinkluose tėra „kliktyvizmas“; „socialiniai tinklai šiandien neprisideda prie žmogaus teisių apsaugos“; politinis aktyvizmas esąs sunykęs dėl socialinių tinklų kaltės (tiesa, M. Plečkaitis pats taip reziumavo M. White’ą). Į Z. Baumano įspėjimą, kad blogi žmonės irgi turi internetą, Donatas atsakė apeliacija į socialinių tinklų (visų pirma „Facebook“) turinio standartus: „Facebook“ – tai sunkiai dirbanti korporacija, todėl ji, šiaip ar taip, turi administraciją, kuri šalins hate speech – neapykantą kurstantį turinį; tai turi garantuoti, kad atvirai antidemokratinės ideologijos konkuruos nelygiomis sąlygomis, jų šalininkai naikins jų įtaigumą autocenzūra ir t. t. Tolesnis argumentas sukonstruotas nebe pagal M. Plečkaičio pasiūlytas temas, bet kaip atsakymas L. Donskiui, veikiausiai į I.30 rašinį „Delfyje“ „Užmušk priešininką veidaknygėje, arba egomaniakai diktuoja naująsias madas“; nepaisant apimties, charizmatišką L. Donskio tekstą reziumuoti lengviau: anot jo, socialiniuose tinkluose grimztama į perversyvų privatumo likvidavimą; prašalaičiai apie bet kurį žmogų gali žinoti tiek daug, kiek kadaise galėjo tik KGB; o štai etinis santykis – moralinio gėrio žmogui ir bendruomenei šaltinis – reikalauja distancijos, ribos, paslapties; etinio santykio likvidavimo judesys atitinka religijos vaizduojamą Blogį; folklorinėje ir mitinėje vaizduotėje tai pats Velnias, ir tik jo semantika pakankamai apibūdina baisią permainą – „užsitęsusį sadistinės kalbos laikotarpį žiniasklaidoje“, keistų, „sušėtonėjusių“ žvaigždžių, tinklaraštininkų, publicistų plūdimosi madą. Pagal tokį modelį išeina, kad šis atgrasus kalbėjimas yra interneto ir internautų likimas. Tai neatitinka taip pat ir mano patirties internetinių diskusijų erdvėse, todėl visai natūralu, kad D. Paulauskas siekia apmąstyti socialinių tinklų fenomeną priešingai. Anot jo, pasibaigus modernybei, įvyko fundamentalus bendrabūvio pokytis – ideologijoms praradus įtaigumą, pats privatumas tampa socialinio solidarumo galimybe: tai asmeniniai patyrimai, fragmentiški mažieji pasakojimai – „paslaptys, idėjos ar mintys“ – steigia intersubjektyvumą ir net „tampa veiksniu, inicijuojančiu socialinius, politinius, kultūrinius diskursus“. „Socialiniame tinkle pasidalinta asmeninė patirtis gali sulaukti politinio rezonanso ir sutelkti bendraminčius [...] tikslui.“ M. Plečkaitis pateikia pesimistinę panoramą, o Donatui viskas pozityvu: „Nepasitenkinimas politine ir socialine situacija [...] vis dažniau virsta realiais veiksmais“, o mažojo naratyvo reikšmės didėjimas „gali sukelti reikšmingesnių ir visuomenės, ir politinių struktūrų pokyčių“, t. y. jei internetas nedings, jo diktuojamos permainos akumuliuosis ir bręs, iki pasikeis visuomenė, o gal net ir santvarka.

L. Donskiui čia būdinga veikiau disidento etinė laikysena, stojiška absoliučios moralės sauga vienui vienam – šiai dvasinei atmosferai meninį įkūnijimą suteikė T. Venclova savo poezija. Etinis santykis esąs trapus stebuklas, visada prieinamas nedaugeliui, po vieną ir retai; istorija gali jį nebent nušluoti, ir ne tik gali, bet ir turi tam tendenciją – plg. W. Goldingo „Musių valdovą“: gerasis berniukas su kiaukutu bando palaikyti apolonišką, racionalią (modernistinę!) drausmę negyvenamoje saloje, bet bendraamžių būryje išryškėja jiems tinkamesnė santvarka – tribalistinė smurto bakchanalija, už kurios šmėžuoja Belzebubas, Velnias. Tai labai gražu, tačiau tai sustabdo samprotavimą: nei L. Donskis, nei D. Paulauskas nepabando apmąstyti, ką reiškia tai, kad kuo plačiausioms masėms būdingas toks intensyvus noras subendrinti, padaryti viešu stebiniu tai, kas lig tol buvo privatu. O juk privataus pavertimas viešu yra triukas, atvedęs į viešąją erdvę ir D. Paulauską, ir M. Plečkaitį, ir šio straipsnio autorių: visi trys esame poetai, kūrybą publikavę literatūrinėje svetainėje rasyk.lt, kuri tenkino nuolatinio viešo tekstualaus paragyvenimo poreikį gerokai anksčiau, nei atsirado „Facebook“ platforma. Nebeatmenamais laikais prie viešo gyvenimo pratinęs rasyk.lt leidžia nešališkiau, per distanciją suvokti, ką gali socialinis tinklas ir kokios jo žaidimų ribos. Šis pavyzdys nėra pritemptas: rasyk.lt iliustruoja kiekvieno iš M. Plečkaičio cituojamų kliktyvizmo kritikų pastebėjimus. Rasyk.lt yra interneto optimizmo ir laisvosios rinkos kūdikis. Programuotojas, demokratiška ir veikli esybė, nepažįsta hamletiškų pasijų: jam pakanka originalios idėjos („originalu“ reiškia „čia to dar nėra“), kuria vadovaujantis visa kita virsta techniniais klausimais. Rašančių žmonių yra daugiau, negu gali ir nori įimti kultūros infrastruktūra, nuskurdusi ir praradusi tegu ir primestą paskirtį po TSRS dezintegravimosi, todėl erdvė laisvai publikuoti kūrybą turėsianti paklausą; jei yra pasiūla, ją patenkinti leistina ir net privalu, – mąsto veiklus kapitalistinis žmogus, stokojantis savo veiklumui mirtinos žaizdos, kuria užmokama už įėjimą į kultūros ir ideologijos sritį, į dvasios sferą. O „postmodernus jautrumas“ yra alergiškas šiems konceptams ir net šiems žodžiais – tai iliustracija slinkties, kuria D. Paulauskas nori paaiškinti viską, ką tik apima interneto naujoji medija, – slinkties nuo didžiųjų naratyvų (kad jie „prarado įtikimumą“, galima sakyti, reiškia, kad į juos nebelinkstama žiūrėti rimtai, t. y. žiūrima nerimtai, ironiškai) prie kažko kito – privačios patirties, emocinės sugestijos žaižaravimo, semantinių laukų konkurencijos vietoj arbitro iš viršaus primetamos drausmės; tai vienas iš dalykų, kurie vadinami postmodernizmu.

Rasyk.lt turėjo tenkinti poreikius, sudarančius kultūros apytaką, – svetainė buvo sukurta kaip publikavimosi erdvė ir kaip vieta, kur galima gauti auditoriją, pripažinimą, priėmimą, – vieta, kur kūriniai sulaukia komentarų ir įvertinimų, kur vieni kūriniai paaiškėja esą geresni už kitus; erdvė, kuri kviečia patikrinti savo literatūrinę ambiciją, taip pat išsiugdyti talentą; naivi „verslumo dvasia“ darė prielaidą, kad tai įmanoma. Todėl rasyk.lt tapo ne laikraščiu, o bendruomene, t. y. kavos tirščiais, iš kurių mes bursimės apie internetinio aktyvizmo ateitį.

Straipsnis nėra knyga, todėl kai kuriuos dalykus reikia pasakyti niekaip jų negrindžiant, spėti. Man atrodo, kad kūriniai atsiranda iš specifinio entuziazmo, kylančio iš paties to fakto, kad raiška yra įmanoma. Žmogus supasi, švilpauja, dainuoja, nes tam jį kviečia erdvė, kurioje jo kūnas gali judėti ir tuo mėgaujasi; panašiai koegzistavimas su kitais (rašančiais ir girdinčiais) sudaro erdvę, kurioje galima poetinė ištara, eilėraštis; galimybė „įkvepia“, kviečia save išskleisti; kūrinys gimsta iš džiaugsmo, kad jis yra įmanomas. Yra ir kitų sąlygų, bet ši yra pirmoji, absoliučiai būtina. Šį specifinį krūvį žmogus gali stebėti ir beveik grynu pavidalu kai kuriuose išoriniuose objektuose – pvz., sakoma, kad galima be galo žiūrėti į ugnį (pridurčiau – ir į „Facebook“); panašiai vandens čiurlenimas, bangų mūša teikia specifinį malonumą; kai tai aptinkama ne išorėje, o viduje, tai nori virsti kūriniu. Psichoanalizės šalininkas sakytų, kad ši bazinė energija yra libido, t. y. psichinis krūvis, grynesniu pavidalu pasireiškiantis per žmogaus seksualumą; tai entuziastingai pripažįsta liucidinio (sąmoningo) sapnavimo entuziastai, kurie sako, kad pats pirmas žingsnis norint patirti ryškesnius, rytinę užmarštį įveikiančius sapnus yra susilaikyti nuo įprastos seksualinės iškrovos. Psichoanalitikai sakytų, kad ir meninė kūryba yra toks virsmas, sublimacija. Ugnis, vandens garsai, seksas, eilėraščiai, sapnai – visa tai labai nebendramatiška, todėl norėtųsi rasti šių dalykų bendrą vardiklį; su tuo bandė susidoroti psichoanalitikas W. Reichas, jis priėjo išvadą, kad egzistuoja orgonas – neatrasta elementarioji dalelė, konstituojanti libido, kaip šviesa yra fotonų srautas; kadangi orgonas yra elementarioji dalelė, pavieniame kūne jis neturi užsilaikyti, todėl pasitelkus keistus vamzdžius jį galima prišaukti iš debesų į fontanus, kaip anarchistai Alytuje. W. Reicho nuotykis iliustruoja, kodėl svarbu susilaikyti nuo teorizavimo iki pat pagrindų, kurie vis tolsta, bet vietoj to išdrįsti pasirinkti pagrindus voliuntariai, t. y. tiesiog įsteigti juos liudijimu. Vadinasi, esti sapnų ryškumas ir meilės palaima, už kurią visi sumoka sielomis, o nepasigaili beveik niekas; ir esti vandens gyvybė, ugnies prezencija, žodžių tiesa; ir esti perteklingas nulinio lygmens entuziazmas, neleidžiantis išjungti kompiuterio, kai reikia eiti miegoti. Sakyti, kad tai libido, jau interpretacija; adekvačiau būtų konstatuoti, kad tai tiesiog psichika.

Kūrinio egzistavimas liudija didesnę prieigą prie šios stichijos, kaip sapno prisiminimas ryte liudija pakankamą libidinio krūvio intensyvumą. Vienintelė ekstazės akimirka įtikina žmogų religiniu pažadu, kad jis turi absoliutų orumą, vertą nemirtingumo; žmogaus likęs gyvenimiūkštis įžeidžia tą stichiją, kurios proveržis vyko jo šviesiausią valandą; panašiai kūrybingumo versmę įžeidžia blogos eilės. Rasyk.lt kvietė kritikuoti ir vertinti kūrinius, tačiau kritikuojant kūrinį iš tiesų teisiama prieiga prie „psichikos“, „libido“, „orgono“, prie kūrybingumo versmės, kurios laisvas plūsmas teikia žmogui savaiminį džiaugsmą, tačiau jį nukerta ir sustabdo bet koks įsibrovimas, bet koks verdiktas ar kaltinimas, bet koks etiketės priklijavimas. Kritiką atlaiko kūriniai, kurių pagrindas buvo „geras skonis“ – kultūros kolektyvinės atminties įėmimo, jos drausminančio poveikio pasekmė. Šioje vizijoje nėra „talento“, jį nurėžia Ockhamo skustuvas. Kūrybingumas atsiranda ir tęsiasi, nes / kai egzistuoja jo legitimacija, kurios pirmasis sluoksnis yra pats svetainės egzistavimas, ir nebūtinai svetainės – pats faktas, kad kažkas kažkada parašė eilėraštį, yra kvietimas parašyti eilėraštį pačiam. Grafomanas nei norės atsisakyti kūrybinių bandymų – juk tiek daug pastatyta ant kortos, – nei gali tai padaryti: kvietimas kurti esti jame ir savaime veikia. Todėl delegitimacija pasiekiama tik tai, kad tas konkretus balsas dezintegruotųsi; eilėraščiai tampa net blogesni, nei buvo – vidutinis autorius virsta grafomanu; juo atkaklesnis tampa jo brovimasis į viešumą su nevykusiomis eilėmis, nes jis aiškiai ir skaudžiai jaučia, kad tai dėl legitimacijos nebuvimo jo balsas yra sutrikdytas. Taip grafomanai sukuria aukštosios literatūros sąmoningą atmetimą. Jų kūryba ima transliuoti polemiką prieš kultūrą; galop jie išsiugdo atitinkamas pilietines pažiūras. Bet kritikas tegali grafomaną tik dar labiau delegitimuoti. Susiklosto patas.

Tai nemaloniai panašu į politiką, bet ar yra kokia išeitis? Ar ši digresija davė kokią nors konstruktyvią išvadą? Galbūt. L. Donskis visai teisus, išplėsdamas svarstymo erdvę ana charizmatiška mistifikacija, nes jam rūpimas atsakymas irgi yra parašytas kažkur Šv. Rašte. „Gyvenu nebe aš, bet gyvena manyje Kristus“ ar netgi: „Vyras yra žmonos galva, o vyro galva yra Kristus“, t. y. žmonės yra begalviai. Netgi senovinė „talento“ metafora pažodžiui reiškia tam tikro svorio aukso gabalą. Ši semantika sufleruoja: legitimacija yra taip visuotinai reikalinga, nes daugelis žmonių ne turi ego, bet įgyja ego iš išorės; tapatybė yra dovanojama ar primetama; tapatybė yra svetimkūnis; psichoanalizėje sakoma – introjektas. Vadinasi, tai, kas vyksta socialiniuose tinkluose, nėra joks privatumo likvidavimas, o priešingas procesas – privatumo sukūrimas, jo gavimas iš išorės. Legitimacijos aktas yra valios stichijos atomas, apie kurį ima suktis ligtolinė to asmens labili psichika, čia patirdama prievartą ir mokanti prievartos laukti. Gal todėl pro viešosios laikysenos paviršių įkyriai prasimuša egzaltuota fantazija apie prievartą – tai paaiškina ir E. L. James „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ populiarumą, ir besiplūstančius publicistus, ir neonacių „tiesioginio veiksmo“ bei tvirtos rankos ilgesį. Šį sutrikdytą balsą reikia girdėti: tai vis būdai įgyti ego, psichikos be ego minkštas pašiurpimas ir krūpčiojimas, introjekto laukimas ir užuominos, kaip jo trūksta. Legenda pasakoja, kad kai kurie žmonės tai turi, nors niekada neįgijo; jiems nereikia išorinės legitimacijos, jie gali veikti be jos, veikti visiškai nepriklausomai, net nepaisydami priešingo judesio jie gali veikti ir būti be galo. Kodėl taip yra, legenda nutyli; ši legenda tokia tyli, kad visa rinkodara vadovaujasi laisvo asmens neegzistavimo prielaida, o kartu kuria tokiam asmeniui nepakantumo atmosferą ir nesiliaus. Tačiau krūpčiojantiems interneto drebučiams labai reikalingas šio prado įskiepas, jo dominavimas viešojoje veikloje, ir jį atrasti kiekvienam teks pavieniui; jis toks reikalingas, kad atradus jo stoką pradėti galima nuo tikėjimo šuolio – manyti, kad jį turi, net jei matai kitaip.