Visaip būna

MARIJA KAUNIETĖ

Būna visaip, bet tik ne taip. Taip tikrai negali būti. Kažkada skaičiau kažką panašaus. Kokios nesąmonės, pagalvojau, net nejuokinga, nors rašinys buvo lyg ir humoreska, lyg ir groteskas. Dirbtinis žmonių juokinimas. Nebežino tie vargšai rašytojai, ką ir prigalvoti, kad tik juos spausdintų.

Taip galvodama, buvau visai pamiršusi, kad iš visų kategoriškų teiginių ponas Dievas ar ponas atsitiktinumas ima ir išsišaipo. Kad lyg tyčia žmonėms nutinka tai, ką jie patys labai aistringai neigė.

Atsitiko ir man.

Dabar jau žinau, kad būna visaip.

Po vieno labai gero koncerto stoviu labai ilgoje eilėje prie rūbinės. Eilė susisluoksniuoja daugybe klosčių apatiniame koridoriuje ir nusidriekia aukštyn laiptais iki pat salės, esančios antrame aukšte. O rūbininkė, deja, šįkart tik viena. Taip ilgai stovėdama eilėje, dairausi į visas šalis, kitaip tariant, žmonėjuosi: tyrinėju veidus, drabužius, išraiškas, figūras ir pačios eilės judėjimo trajektoriją. Staiga pakaušiu pajuntu iš aukštybių į mane įsmeigtą žvilgsnį. Atsigręžiu ir pakeliu akis – eilės gale, aukštai ant laiptų, stovintis vyriškis įdėmiai mane apžiūrinėja.

Seniai praėjo laikai, kai droviai nuleisdavau akis nuo tokių žvilgsnių. Nenuleisdama akių nuo jo veido, karštligiškai imu spręsti galvosūkį, kuris mano amžiuje vis dažniau pasitaiko: kur aš jį mačiau? Labai jau matyti bruožai, tikrai labai matyti, bet neatsimenu, nors tu ką. Mįslingasis mano pasąmonės kamputis šnibžda, kad privalėčiau atsiminti, bet atmintis šlubuoja. Gal dėl tų nervingų pasąmonės šnabždesių mudviejų apsižiūrinėjimo procesas atrodo gana ilgas. Kurio žvilgsnis neatlaikys? Neatlaiko vyriškis – galantiškai linkteli ir pasisveikina.

N-n-n-a, taip. Šį linktelėjimą aš labai gerai pažįstu. Kitados tas linktelėjimas mane labai žavėjo, o paskui ir visai nustojo patikti. Nesiderino su kai kuo kitu, ne itin galantišku.

Ak taip, pagaliau suprantu ir sunkiai išspręsto rebuso priežastį. Įrėminimas kitoks, tad ir portretas kitaip atrodo. Nė vieno plauko nebeliko ant galvos, todėl ir veido bruožai atrodo lyg kitokie. Supratusi priežastį ir dar kartą žvilgterėjusi, padarau išvadą – ne taip jau labai tie bruožai ir pakitę, ne veltui mano pasąmonė konfliktavo su atmintimi.

Į sveikinimą atsakau santūriai ir nelinktelėdama, antraip mano smalsioji draugė, stovinti šalia, viską pastebės, neiškęs ir, nors nuo laiptų aukštumos viskas labai gerai matyti, rodys ženklus ir pusgarsiai klaus: „Kas čia toks?“ Jei matuotume moteriškumą smalsumo dydžiu, tai ji neabejotinai už mane tūkstantį kartų moteriškesnė. O kas čia toks, aš visai nenoriu aiškinti. Užtenka, kad mes dviese žvalgėmės, dar trečio žiūrinėtojo lyg ir nebereikia.

Kai pasiėmusi paltą einu durų link, akių krašteliu matau, kaip jis žvilgsniu nulydi mane pro duris. Išmatuoja, kiek paplatėjo mano talija.

Vienam kažkas nukrito, kitam kažkas prisidėjo. Visuotinės tvermės dėsnis.

Už durų, jau lauke, atlieku skubius matematinius skaičiavimus. Suprantama, labai apytikslius.

Kiek mes metelių nesimatėm? Dvidešimt ar aštuoniolika? Gal dvidešimt.

– Faina! – linksmai, bet nelietuviškai šaukia kita mano draugė per telefoną, išgirdusi apsižiūrinėjimo žemyn ir aukštyn istoriją. – Bet ar tikrai nefantazuoji? Neatpažinti savo buvusio vyro?!