Vienišo povo pasaulis

TOMAS TAŠKAUSKAS

Ernestas Noreika. Povų ežeras. Eilėraščiai. V.: Naujoji Romuva, 2012. 56 p.

Simboliška, kad nedidelė, bet įvairiausių įvaizdžių perpildyta Ernesto Noreikos pirmoji knyga „Povų ežeras“ išleista be anotacijos. Ir ne tik todėl, kad sunku tiksliai įvardyti, apie ką yra siurrealizmu pulsuojantys jaunojo poeto tekstai. Sapnai apskritai nelinkę pasiduoti tikrovės normoms, nepaklūsta logikai.

Todėl prieš rašydamas recenziją atsiverčiau sapnininką. Jame radau: „Sapnuoti povą – staigios gyvenimo permainos: džiaugsmingi ir ryškūs įspūdžiai, susiję su malonumais, ir niūrūs samprotavimai, liūdna nuojauta susipins į visumą, primindami realų vaizdą.“ Beveik anotacija. Juk, kaip teigė siurrealizmo klasikai, fantazijos ir jų šėlsmas kartais atrodo daug realesni nei tikri vaizdai. O ryškių įspūdžių, niūrių samprotavimų ir liūdesio šioje knygoje – nors sunkvežimiu vežk, tik džiaugsmo rasti nepavyktų.

Internete klaidžioja ir kitas „Povų ežero“ pristatymas. Jį pataisinėjus būtų visai nebloga eilėraščių rinkinio anotacija: „Į pirmąją jauno poeto knygą sudėtuose eilėraščiuose yra nemažai mistikos, taip pat daug siekio perprasti įvairiausias liūdesio apraiškas. Pasaulis regimas per siurrealistinę prizmę, nemažai dėmesio skiriama metafiziniams apmąstymams, kurie persipina su sapnais ir kitomis tikrovės transformacijomis.“

Šias tikrovės transformacijas išraiškingai perteikia ne tik patys eilėraščiai, bet ir dailininkės Olgos Dedovos kurtas knygos viršelis – ryškiaspalvis povas, malamas mėsmalėje, virsta spalvinga migla. Tik viršeliui panaudotos spalvos per šviesios, per daug pastelinės, nes E. Noreikos eilėraščiuose dominuoja skausmas, liūdesys, o sąmonė balansuoja ant beprotybės ribos. Šias būsenas atliepia ir trys knygos skyrių pavadinimai – priepuoliai, susirgimai, palatos. Į dekadentiškų nuotaikų chorą taip pat įsilieja ir sniego, lietaus, ugnies, mėnesienos, kraujo, kaulų, sumaitotų kūnų įvaizdžiai.

Neaišku, ir kaip su tais metafiziniais apmąstymais. Metafizikai reikia ne tik stipraus turinio, bet ir šiapusybės ir anapusybės skirties. Jaunojo poeto eilėraščiuose ji beveik visiškai ištrinta („[...] kol sapnas, tol gyvas“, p. 25). Be to, E. Noreikos poetiniai sapnai man labiau primena žaidimus žodžiais ir įvaizdžiais, siekiant šokiruoti ir padaryti estetinį efektą. Makabriškame siurrealistiniame jaunojo poeto teatre to siekiama dviem būdais – kuriant negramatiškus žodžių junginius ir brutaliai niokojant eilėraščiuose pasirodančius objektus (ir subjektus): „varva žvaigždės iš mėsmalės malamo veido, / jos užpusto tave, tarsi venos žibuoklių prapjautos“ (p. 15). Todėl ši knyga neturėtų palikti abejingų „smūginės“ poezijos gerbėjų.

Knygoje daug ne tik įvairių liūdesio apraiškų ir nuolatinio mąstymo apie mirtį. Atskiruose tekstuose poetizuojama ir nelaiminga meilė – išsiskyrimai („[...] esame du laikrodžiai, iškvietę vienas kitą / į kovą, per spalį buvo viskas baigta“, p. 18), vienatvė („povo plunksna užrašo: taip tuščia pašonėj“, p. 26) ir ilgesys („leisčiau netgi nebūti // jei būtum“, p. 20).

Vienu raktinių ir kartu vienu stipriausių E. Noreikos rinkinio tekstų galima laikyti eilėraštį „sidabrinis raktelis“:

tavo liūdesį prisuksiu sidabriniu rakteliu

kaip tą laikrodį, lietų ir senovinę pūgą,

paukščių dviračius, mažą namelį galiu,

kuriame girdis pjaunamas vėjas, jis stūgauja,

dar prisuksiu mirties juodą smuiką ir kvapą,

kuris primena mažą stogelių planetą,

girdis tyliai iš nuotraukų ašarom krapija

tiktai tiek, kad jau šitai išgriežta, girdėta

[...]

(p. 40)

E. Noreikos sapnų pasaulėvaizdis apstus estetizuoto dekadanso, surežisuotos mirties ir surežisuotų prisikėlimų. Ir kituose rinkinio eilėraščiuose pasikartojančios tikrovės detalės tampa keistų ir nenuspėjamų siužetų dalyvėmis („čiulba paukščiai, įjungti į lizdą elektros“, p. 26), iškraipomos jų savybės („kalbas vandens balsu apie trauklapius, gydžiusius veidrodį“, p. 23), realūs daiktai gretinami su nerealiais sapnų ir haliucinacijų pavidalais („iš rankovių pažiro balandžiai, liūtis ir dievai“, p. 48). Kartais matome spalvingus lyg povo plunksnos fragmentus („tu sumerki akis kaip drugelis sulytus sparnus“, p. 25), subtilias įvaizdžių jungtis („jaučiu, kaip vėjas už rankos vedžiojasi kvepalus“, p. 49), o kartais – kiek pretenzingus įmantravimus („bitės ryja žvakes, aureoles skalbt nešasi lietūs“, p. 11). Eilėraščių vaizdas kuriamas iš, atrodytų, nesusijusių detalių koliažo principu, bet jį palaiko ritmas ir rimas. Tiesa, kalbant apie pastarąjį – reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad kartais jaunasis poetas nesilaiko kirčiavimo taisyklių, pvz., kalbama apie komòdas (p. 8) ir bizònus (p. 17), nors reikėtų kirčiuoti žodžių galūnes – komodàs ir bizonùs.

Žinoma, siurrealizmo poetikos išmanymas ir taikymas nepaneigia E. Noreikos talento. Autorius kuria siautulingą, originalių sprendimų nestokojančią poeziją, kurią, paradoksalu, įdomiau klausyti ir įsivaizduoti, nei bandyti kalbėti apie jos prasmes. Nes ši poezija kuria ne prasmes, o efektą. Dažnai – sunkiai įvardinamą. Galbūt todėl ją perskaičius išlieka ne temos, o atskirų įvaizdžių skambėjimas juodoje tuštumoje, vėl grąžinantis prie knygos viršelio – malamas, migla virstąs povas pavaizduotas juodame fone.

Šis skambėjimas nėra atsitiktinis, nes E. Noreikos eilėraščiams būdinga užkalbėjimų poetika (tai ypač ryšku prisiminus, kaip pats autorius skaito savo tekstus). Užkalbėjimai − tai maginės formulės, kurias kartodamas užkalbėtojas siekia paveikti. Ši stilistinė ypatybė paaiškintų nuolatinį įvaizdžių kartojimąsi skirtinguose poetiniuose tekstuose. Poetiniams „šamanavimams“ priskirtina ir knygos, kurią sudaro trys skyriai po 13 eilėraščių, sandara. Be to, galima pastebėti, kad be šamaniško E. Noreikos balso eilėraščiai netenka dalies įtaigumo, todėl galbūt autoriui vertėtų rengiant antrąją knygą pagalvoti ir apie kompaktinę plokštelę.

Tačiau užkalbėjimų ir pasikartojimų stilistika palieka dvejopą įspūdį. Antroji įspūdžio pusė – monotonija, kuri lieka perskaičius vos 39 eilėraščius turintį rinkinį. Nors jaunasis poetas yra talentingas savo siurrealistinių eilėraščių režisierius, sudėti šalia tekstai nejučia supanašėja, nes juose panašiai supinti žodžiai ir įvaizdžiai. Žinoma, įspūdžiai – subjektyvus dalykas. Bet panašiai apie knygą atsiliepia ir „Nemune“ recenziją publikavusi Neringa Butnoriūtė, anot kurios, E. Noreikos eilėraščiai „primena nei prasidėjusius, nei pasibaigusius vienatemius šnabždesius“, ko nepasakytum apie daugumą eilėraščių, į juos žiūrėdamas atskirai.

Beje, kartais net ima atrodyti, kad E. Noreikos poezijos subjektas taip giliai įmigo, jog sapnuodamas sapną sapne, kaip koks kino filmo „Pradžia“ („Inception“) veikėjas, ir vaikščiodamas nesibaigiančiais vaizduotės veidrodžių tuneliais, jau nebegali pabusti („pabundi ir sulūžta šio sapno vaizdai nemalonūs, / bet tikėtis, kad tai vien tik sapnas, turbūt būtų durna“, p. 25). Todėl palinkėčiau E. Noreikai ne tik sapnuoti savo eilėraščiuose, bet kartais ir pabusti.

Skaitydamas tiek pirmąjį E. Noreikos rinkinį, tiek 2013 m. „Literatūrinių Vilniaus slinkčių“ almanachą nejučia prisiminiau Czesławo Miłoszo įžvalgą, kad poetų santykį su tikrove ir pačia poezija iškreipė simbolistų idėja, esą eilėraštis yra autonomiška, sau pakankama visuma, kuri jau neatliepia pasaulio, o egzistuoja vietoj jo. Tai davę pradžią ir kalbos atsiejimui nuo pasaulio – atrodo, kad ir „Povų ežero“ autorius (pa)sąmoningai vadovaujasi nuostata, jog žodžiai nurodo tik žodžius, o ne tikrovę. Nors esama ir vidinių būsenų išpažinimo, bet jis užklotas tokiu storu poetinių koduočių sluoksniu, kad skaitytojas turėtų praleisti ne vieną ir ne du vakarus siekdamas išsiaiškinti bent vieną eilėraštį. O kryptingų paieškų rezultatas tikriausiai būtų toks, kokį mėgsta pateikti Jacques’o Derrida mokytiniai – tekstai tėra tik ženklų žaismas erdvėje.

P. S. Išsipildė ir dar viena sapnininko pranašystė. Puoštis povo plunksnomis sapne reiškia, kad būsite pagerbti. E. Noreika šiemet paskelbtas 37-osios Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premijos, skiriamos už geriausią debiutą, laureatu. Premija poetui bus įteikta gegužės 23 dieną Naisiuose.