Valdovų rūmai ir Odisėjo kompleksas

KOSTAS POŠKUS

Niekam nereikalinga konstrukcija buvo sugalvota apimtų begalinės nevilties ir liūdesio. Anksčiau ji turėjo kažką pateisinti ir pagrįsti, bet dabar atrodo kaip būtąjį neveiklumą, galbūt ištižimą bandantis šlovinti, tikrai vyriškumo ir stiprybės neteigiantis anachronizmas. Keistas požiūrių derinys, jungiantis iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus dalykus: puikybę ir pasipūtimą su vergiško nuolankumo lydimu nuožmiu kaimišku suktumu. Tai amžina graužatis dėl kitados protėvių, tėvų, o galbūt savo paties nepadarytų darbų, praleistų progų. Iš tikrųjų darbai buvo daromi, nuveikta daug, tiktai dabartiniams rūmų statytojams jie nematomi, nesuprantami arba paprasčiausiai neatitinka norų ir pageidavimų. Todėl jie bando mūrą rekonstruoti, savo vaikiškai valstietišką įsivaizdavimą paversdami gyvu kūnu. Kaip futbolininkai, mušant vienuolikos metrų baudinį, sustoję petys petin ir delnais prisidengę kiaušus, saugo savuosius vartus su vartininku, taip rūmų gynėjai sustoję vieninga greta dengia šio projekto sumanytojus ir vadovus. Gindami viršesnius už save gina patys save. Savo poelgius, kurių gėdijasi, kuriuos priklijuoja kitiems stengdamiesi pasiteisinti, apgauti kitus ir save. Istorija yra lyg antklodė, tampoma kiekvieno gulinčio po ja savajam kailiukui sušildyti.

Po praeitį imituojančiu gelžbetonio ir metalo muliažu, giliai po storu užverstų ir suverstų žemių sluoksniu išlikusios senojo labirinto tarsi mirtinai sužeisto ir sumaitoto žvėries liekanos. Senieji tuneliai, kurių žarnas iš žemės pervėrę lyg šonkauliai per šimtmečius pajuodusio medžio vamzdžiai, kitados buvusių namų sienojai, šaligatvių lentos, prasideda iš niekur, baigiasi niekur. Aklinoje tamsoje retsykiais sužimba fluorescencinės akys, kažkur giliai pasigirsta sužeisto miesto slibino aimana – jį įveikusiam neužteko drąsos, o gal stiprybės užbaigti kančias mizerikordijos dūriu.

Autoriaus piešinys

Taip ar panašiai grėsmingai turėtų skambėti apokaliptinio rašinio pradžia. Bet patį autorių nuo šio iškilmingumo netikėtai apima nesiliaujantis žiovulys – gal nereikia tiek daug tragizmo? Jo, tikro ar sugalvoto, aplink tiek daug, kad kartais norėtųsi, jog žmogiškas kančias užbaigtų į Žemę įsirėždamas koks nors dangaus kūnas. Panašiai, kaip nusibodusį taisyti seną automobilį nuvairuoji į sąvartyną ir ramiau pasidaro. Nereikėtų žiūrėti į valinskiškai pauliukaitišką maivymąsi televizijos laidose, skaityti iš piršto išlaužtų raštų, atėjus į dailės parodą apsisukus grįžti link įėjimo, klausytis didžiųjų politikų ir ekonomistų pamąstymų, kad e-e-e šiandien dieną turime… (Patarimas sau pačiam – nenori, tai ir nežiūrėk.) Tiek matai į konceptualumą pretenduojančių kūrinių, kad norom nenorom susimąstai – kiek toli gali nueiti šių dalykų kūrėjai iki visiško susimovimo. Gerai žinoma, kad pirmtakus privalu novatoriškumu aplenkti nors žingsneliu. Naujoviškumas pasensta greičiausiai! Meninė kūryba yra visuomenės ar jos dalies dvasinę būklę atspindintis lakmuso popierėlis. Nesiimsiu dėstyti, jog menininkas išsiskiria iš kitų žmonių tik tuo, kad daugiau ar mažiau sugeba bendražmogiškiems potyriams suteikti formą. Vartotojas, pamatęs (išgirdęs, perskaitęs) jam artimą kūrinį, dažnai nustemba – kaip tai paprasta ir aišku. Kaip nepagalvojau anksčiau, kad taip galima išreikšti tai, ką aš jaučiu? Meninė kūryba nėra gyvenimas, bet vaizdelis veidrodyje ir netgi labai skurdus vaizdelis, apimantis mažą mažą kruopelytę tikrovės atvaizdo. Buitiškiausias atvejis, kurį stebėjau grįždamas pilną šlapdribos vakarą pro vieną prekybos centrą į namus. Nepriėjus keliolikos metrų iki išėjimo, atsidarė automatinės durys ir pro jas išbidzeno veršio dydžio vilkšunis. Dar pagalvojau, kodėl iš paskos einanti jauna pora su vaiku vedasi tokį žvėrį į parduotuvę ir dar be pavadžio. Kai žingsniu nuo jų atsilikęs augalotas apsaugininkas retoriškai paklausė, ką jam daryti tokiais atvejais, kai emocingai tarė, kad reikėtų tokius įžūlius šunis šaudyti, supratau, kad viskas kitaip, negu maniau. Šuo tuo tarpu pasuko kiton pusėn ir galantiškai nutipeno šlapiu šaligatviu kito prekybos centro link. Pasirodo, vilkšunis pro svetingai atsivėrusias duris įėjo patsai vienas, pasuko į prekybos salę, pardavėjų, apsaugininkų ir pirkėjų siaubui, apėjo apžiūrinėdamas prekių lentynas ir taip pat pasitikėdamas išėjo lauk. Sugalvok gi taip. Kodėl netikėtai pats sau padariau tokį nelauktą viražą nuo valdovų rūmų iki galimų asteroidų įsirėžimų į mūsų planetą? Žmogaus prigimtis, o ir viso pasaulio sandara taip lemia, kad nėra vien neigiamų ar grynai teigiamų pusių – svarbiausias yra požiūris į jas, kur viena be kitos neegzistuoja. Galbūt todėl, kankinant blogoms nuotaikoms, naktimis sapnuojasi labai gražūs sapnai, po kurių bundant darosi dar liūdniau… Žinau, kad nepasakysiu nieko naujo, nes viskas išsakyta labai seniai, labai dažnai, bet tiems patyrimams ir stebėjimams galiu ir aš suteikti savąją formą. Galvoje sukasi pamiršto prancūzų klasiko mintis apie tai, kad plagijuotojai kopijuoja, o gabūs vagia. Daug paprasčiau kartoti lyg stebuklingą užkeikimą štampą niekados nesakyk „niekados“ ar čia ir dabar, o ne sugalvoti ką nors savito. Tokios bereikšmės frazės, pasakytos reikšmingu tonu, jas sakantiems atrodo labai giliamintiškos ir skambios, bet…

Tokių ar panašių kalbų besiklausanti kolegė pareiškia: „Vyruti, esi ne tik nepakenčiamas plepys, bet ir stokojantis originalumo pasipūtėlis, kurį veikia senovės kinų teorijos apie moteriškąjį ir vyriškąjį pradus.“ Atsakau, kad apie originalumą pasakiau, ką norėjau, o kinų civilizacija prieš tūkstantmečius sugebėjo pastebėti ir suformuluoti bendražmogiškus dalykus. Panašus dvipoliariškumas vienu ar kitu pavidalu, kai kada labai kraštutine išraiška, nuo seniausių laikų formuluotas įvairiausių civilizacijų, kultūrų, religijų. Kaip ir daugelio svajonė ir noras pastatyti dangų remiančią pilį ar prašmatnius rūmus ant senųjų pamatų. Statyti ant pastatyto didelio proto nereikia, reikia turėti tik galingą buldozerį ir gerą kapšą pinigų. Kaip toje pasakoje, kur iš maišo vis semiami auksinai niekuomet nesibaigia. Norint užgožti žemėmis užversto slibino baubimą, o ir šiaip sutvarkyti aplinką, būtina pasikviesti keletą universalaus profilio dekoratorių, galinčių atlikti viską, ko pageidauja užsakovas, ir teoretikų, taip pat galinčių gražbylystėmis pagrįsti tai, kas padaryta. Dekorui tinka pačios įvairiausios medžiagos, pradedant kiniškomis grindinio trinkelėmis, itališku marmuru, baigiant šviesaus atminimo ir dar gyvų paraistorikų veikalais. Dekoras turėtų išreikšti europines tradicijas, tautinę savivoką, garbingą karybos istoriją, pagoniškąjį, todėl labai turtingą tradicijų ir gilų visatos sandaros, susietos su žemės ūkio darbais, supratimą. Greta rūmų sienų turėtų būti vykdomos edukacinės programos mokiniams. Jie dainuodami piemenėlių dainas turėtų pinti iš karnų vyžas, lipdyti molinius švilpukus, diskutuoti apie euro ir atominės elektrinės ateitį. Žinoma, temų gali būti ir daugiau, bet svarbiausia – sudominti daugiau lankytojų (jeigu jų išvis atsirastų). Negalima pamiršti, kad esame senas medinės skulptūros tradicijas turinti šalis, todėl rūmų teritoriją būtina apjuosti rūsčių veidų arba beveidžių medinių statulų ratu.

Laimė tai ar nelaimė, bet ne visi esame gimę rūmų – ir dar valdovų rūmų – statytojais. Didesniajai daliai žmonių, kaip sakoma, dzin, o kita palyginti mažytė dalelytė gal iš nesugebėjimo, gal iš tingumo ar kitų priežasčių susikrauna lagaminus ir tiek juos tematai. Savybė iškeliauti į nežinomybę yra dažniausiai vyrų bendras polinkis, kurį drįsčiau žymiųjų psichoanalizės klasikų pavyzdžiu pavadinti Odisėjo kompleksu. Pradžioje iškeliaujama, o tada svajojama apie sugrįžimą ir veidmainingai ilgai, nugalint tikras ir išgalvotas kliūtis, grįžtama. Juk Homeras istoriją apie dešimt metų trukusias Odisėjo klajones link namų ne iš piršto išlaužė. Prievartinis buvimas nimfos Kalipso saloje, kurioje „jo akys buvo šlapios nuo verksmo… greta gulėdams su ja, nemylėdamas jos, o pats mylims“, įtariam žmogui, koks esu aš, truputį kelia nepasitikėjimą – tas išsvajotasis grįžimas į mieląją Itakę įtartinas, nors Homeras randa labai pateisinamas delsimo priežastis. Beje, išsilaisvinimui iš gražiosios deivės ir tolesnei kelionei tarpininkauja moteriškosios lyties dievybė Atėnė, kuriai, matyti, nusibodo klausytis senojo avantiūristo aimanų ir verksmų graudžiųjų ir ji nusprendė veiksmą pagreitinti. Kūrinys baigiamas herojaus susitaikymu su nužudytųjų jaunikių giminėmis ir, sprendžiant iš visko, „…tada jis ilgai ir laimingai gyveno“, o tai jau neįdomu niekam.

Pašnekovė kalba, kad mano žodžiai yra tipiško patino žodžiai, kvepiantys diedišku pasipūtimu, moterų nuvertinimu. Moterys visados, laukdamos vyrų sugrįžimo, saugo namus, augina ir maitina vaikus. Jeigu ilgai lauktieji vyrai sugrįžta, juos ne tik maitina, bet ir palepina, o tada kantriai ir nuosekliai verčia grįžti prie sėslaus gyvenimo būdo. Deja, dažniausiai nesėkmingai: „Kiek vilką bešerk, vis tiek į mišką žiūri.“ Man mintyse norisi papildyti: „Kiek vilką bešerk, dramblio vis tiek didesnis“, bet aš tik kantriai pašnekovę įtikinėju, kad ji neteisingai interpretuojanti mano žodžius, kuriuose nėra nė lašo pasipūtimo. Atvirkščiai – juk aš tvirtinu tą patį, ką ir ji.

Liūdna darosi, kad daugelis galimų odisėjų savo klajones pradeda ir pabaigia artimiausiose knaipėse. Ir dar liūdniau, kad aš, nebūdamas rūmų statytoju, ko gero, priklausau minėtajai kategorijai.

Pastaba: objektams ir asmenims atitikmenų ieškoti neverta, nes jie egzistuoja tiktai nesveikoje autoriaus vaizduotėje.