Poezija repo ritmu
AGNĖ ALIJAUSKAITĖ
Rosana Lukauskaitė. Meilės nerasi konservų dėžutėje. Eilėraščiai. V.: Edukologija, 2012. 110 p.
„Būk mano recenzija dainuok man kritiką“, – viename eilėraščių rašo Rosana Lukauskaitė, tad, šitaip įkalbinta, recenzija nedvejodama ima būti. Atsisakiusi bet kokių pretenzijų į dainavimą repo ritmu, kuris, be abejonės, šiuo atveju būtų tinkamiausias, apžvalga dėlioja raides iš eilės, o kartais ir be eilės, svarbiausia, taikydama į poezijos ritmą. Ne visada tvarkingą, ne visada bauginančiai sterilų. Neįbauginta sterilumo, kurio čia ieškoti neverta, ereliška recenzijos akis žvelgia į naują savo grobį – pirmą jaunos poetės knygą.
„Meilės nerasi konservų dėžutėje“, išleista leidyklos „Edukologija“, yra jau trečioji serijos „Jaunųjų rašytojų poezija“ knyga. Sveikintina tokia leidyklos iniciatyva, nes išleisti knygą jaunam žmogui nėra taip jau paprasta. Žinoma, išskyrus atvejus, kai netikėta arba tikėta sėkmė išsiviepia jaunam žmogui į veidą auksiniais mecenato dantimis. Lygiai taip pat žinoma, kad tokiems atvejams suskaičiuoti užtektų bene vienos rankos pirštų. Trokštančių išvysti savo kūrybą popieriniu pavidalu yra gerokai daugiau, tad leidyklos iniciatyva, kuri veikiausiai nėra itin pelninga, gelbsti jaunuosius rašytojus nuo literatūrinės pražūties. Tiesa, tokios pražūties tikimybė išleidus knygą kartais tik padidėja, bet su Lukauskaite taip nenutiko.
Jos konservų dėžutėje neradau nei rūpintojėliško gailesio, nei dvasinių, religinių ar dar kokių nušvitimų. O štai intertekstualumo čia apstu – nuo reperio Tupaco Shakuro iki baldų parduotuvės „Ikea“. Gali pasirodyti, kad reperis ir baldų parduotuvė yra visiškai nesusiję, o gal kaip tik susiję, mat parduotuvėse vis dar galima išgirsti seną gerą „Ghetto Gospel“ melodiją. Panašiai nutinka ir su poezija, kai autorė naudoja galingą ironijos ginklą skirtingiems įvaizdžiams sugretinti ir tokiu būdu stumteli skaitytoją į lipnų katarsio, apvalančio nuo vartotojiško absurdo, glėbį. Atsivėrus šmaikštumo čakrai, „ranka rašyti atsišaukimai į dangų / pažiro laukais kaip bevertė poezija. / Kokie žmonės gimsta klasikais?..“ – klausia visai nelyriškas lyrinis herojus. Matyt, ne tokie, kurie nupiešia vilkligę (p. 80), o kituose penkiuose puslapiuose rašo apie Vilkatą ir Aną Kareniną, Vilkatą ir Žaną d’Ark, Vilkatą ir princesę Dianą bei kitas moteris. Po visų „vilkatų“ belieka pasiskolinti šiurpų pieštos būtybės vypsnį ir klasikus nuginkluoti taip, kaip Vilkatas nuginkluoja Žaną: „nes tu kovoji prieš blogį, / o aš prieš lokį“ (p. 81).
Galima tik spėlioti, ar kova prieš lokį nėra donkichotiška kova su vėjo malūnais, o gal mįslingasis Vilkatas ir yra patsai šių dienų Don Kichotas. Pamenu, viename interviu poetė Aušra Kaziliūnaitė susitapatino būtent su Don Kichoto personažu, tad nieko keista, kad Lukauskaitė knygos pradžioje Kaziliūnaitę įvardina kaip vieną mėgstamiausių autorių. Šių poečių tekstuose išties galima įžvelgti panašumų ir tai nėra vien toji donkichotiška narsa. Netikėtas žodžių žaismas, ironiška žiūra nepaliekant aukštybėse jokių stabų, galiausiai, drąsus kalbėjimas apie kitų kalbėtojų dažnai nutylimus, bet labai svarbius gyvenimo elementus. Visa tai veikia tarytum skirtis tarp blizgaus fasado ir skausmo, nes „man taip skauda galvą nuo žiūrėjimo į beprasmybę“ (p. 89).
„…nieko didingo many!“ – rašo (Ne)Odisėjas savo dienoraštyje (p. 96). Išties, iš kur toji didybė, kai neieškai kelio į Itakę? Ieškai meilės konservų dėžutėje, surandi poeziją be dėžutės, nužvelgi ereliška recenzijos akimi ir sakai – neblogai, labai neblogai.
