Pažinti Schrödingerio katiną

ALMA RIEBŽDAITĖ

Visiškai atsitiktinai, vedama smalsumo, norėdama daugiau sužinoti apie Schrödingerio katiną, kuris kartu yra gyvas ir negyvas, laisvojoje internetinėje enciklopedijoje Vikipedijoje atrandu straipsnį apie omnipotencijos paradoksą. Turiu pasakyti, kad su šita įmantria sąvoka susidūriau pirmą kartą, kaip ir tai, jog mano pažintis su Schrödingerio katinu įvyko ką tik. Aistringai trokštu su šituo katinu susipažinti iš arčiau. Perskaitau, kad pasaulis yra neatsiejamas nuo stebėtojo. Jeigu atidariusi dėžę rasiu katiną negyvą, vadinasi, būsiu jį nužudžiusi. Mane turinti paguosti mintis, kad kažkur kitur, kituose pasauliuose katinas tebesantis gyvas, kad žinome kažką apie katino būsenas ir nieko – apie patį katiną. Kvantinė fizika man visada buvo ir yra nuostabi poezija.

Žinau, kad, aistringai trokšdama susipažinti su šituo katinu iš arčiau, turiu rasti jį gyvą, kitaip niekaip negalėsiu jo pažinti. Pažinti galima tik gyvą. Na, jeigu jūs manimi netikite, tai pabandykite kada nors užmegzti pažintį su lavonu. Pažinti ir pažintis! Taigi, pažinti pirmiausia reiškia turėti kontaktą, o ne prieš save išdarinėtą mėsos gabalą. Sakyčiau, tai irgi kontaktas, bet yra pažinti ir pažintis! Žinoti žmogų reiškia būti su juo susipažinus. Pavyzdžiui, apie mirusį rašytoją, kurio kūrinius esame skaitę ir kurio niekada nesutikome gyvo, nesakome: „Žinau tą žmogų“, mes sakome: „Žinau tą rašytoją“, nes kaip su žmogumi nesame su juo susipažinę. Pati kalba mums byloja, kad pažinimas neturi nieko bendra su mėsinėjimo praktika. Ir jei mes nebūsime skaitę to rašytojo kūrinių, tai niekaip negalėsime pasakyti: „Žinau tą rašytoją“, tik burbtelėsime: „Girdėjau, kad toks yra.“

Visagalybės, arba omnipotencijos, paradoksas – tai siekis suprasti visagalio egzistavimą, pasitelkus logiką. Labiausiai klasikinis, cirkuliuojantis ir mums visiems gerai žinomas omnipotencijos paradokso klausimas yra šis: „Ar visagalis gali sukurti tokį sunkų akmenį, kad net pats negalėtų jo pakelti?“

Iš principo tokių klausimų galima užduoti labai daug: „Ar Dievas gali sukurti tokią krūtį, kurios pats negalėtų apžioti?“ Arba dar geriau: „Ar Dievas gali sukurti tokius nuodus, kad pats nusinuodytų?“ – visų pirma, kam jam tai reikėtų daryti; žmogus kelia klausimą, bet kam Dievui reikia tai daryti. „Ar Dievas gali padaryti tai, ko padaryti negali?“ Švelniau: „Ar Dievas gali padaryti tai, ko jam nereikia?“ Man šitie klausimai atrodo beprasmiai.

Žinoma, suprantu šitos problemos esmę ir man kyla kitas klausimas, juk iš principo apie tai ir kalbama, to ir esame ištroškę: „Ar Dievas egzistuoja / reiškiasi kaip deus ex machina? Ar jis gali pasielgti, paneigdamas dėsnius ir tikrovę?“ Aš tuo nelabai tikiu. Bet, žinoma, atmesdama Dievo galimybę pasireikšti kaip deus ex machina, aš tarsi atmetu jo visagalybės projekciją. Taigi, ypač prisimenant Mozę, atrodo, žmonijos istorijoje būta Dievo kaip deus ex machina pasireiškimų. Dievas galėtų išgelbėti savo sūnų (tiksliau, save patį) tik pasireikšdamas kaip deus ex machina, bet ar Dievo pasireiškimas kaip deus ex machina nebūtų – būtent – laisvos žmogaus valios paneigimas? Taigi, ir vis dėlto mes negalime atmesti Dievo kaip deus ex machina, nes nežinome, kokia forma pasireiškia jo veikimas. Galbūt tai, kas egzistuoja kaip atsitiktinumas, yra Dievo įsikišimo rezultatas – mes to niekada nežinome, be to, mes nežinome Dievo formos ir išvaizdos nei jo veikimo principų, todėl, kai jis veikia, mes jo galime ir neatpažinti (ką čia kalbėti, mes net nežinome, ar jis yra). Taip sakant, reikia pripažinti Dievo veikimo švelnumą, negąsdinant žmogaus prigimties ir nepažeidžiant gamtos / tikrovės dėsnių, nors, žinoma, veikti ir pasirodyti jis gali taip, kaip nori, taip, kaip reikia, gali neveikti, jeigu nereikia.

Bet. Jeigu iš principo Dievas veiktų kaip deus ex machina, tai būtų visiška nesąmonė ir suirutė, teiginiai apie švelnų veikimą tėra teorinė prielaida. Pasaulis būtų labai neįdomus, nors ir kaip žiauriai tai skambėtų, prisimenant koncentracijos stovyklas. Žmonės išsižioję kaip kokie absoliutūs infantilai nuolat lauktų Dievo įsikišimo ir būtų visiškai neatsakingi už tai, kas vyksta, nebeturėtų laisvos valios, todėl net tarti esant švelnų subtilų nepastebimą Dievo veikimą yra labai rizikinga. Tai būtų tas pats, lyg visas pasaulis, visi judesiai būtų pagrįsti burtų lazdelės mostelėjimu, kas labai primintų reklamą ir žmonių judėjimo srautus, atsiliepiant į šitą žinutę: į vieną pusę, į kitą pusę.

Lengva ir malonu kalbėti, ir teologai tai kartais daro, apie Dievo veikimą, kai visko turime, esame pertekę, aprūpinti, tačiau ką pasakytume karo atveju ar tiems daugybei benamių, kuriems ne visada atviros šiltų laiptinių durys, arba tiems suluošintiems Indijos vaikams, prašantiems išmaldos ir taip tampantiems savo šeimų išlaikytojais, o tiksliau – pragyvenimo šaltiniu? Suluošintas vaikas – kaip pragyvenimo šaltinis? Dievas niekada neištiesins suluošinto vaiko sulaužytos rankos, nesulenks ištiesintos pėdos ir vėl nesukurs tam vaikui kojos pirštų, kodėl jis mums turėtų duoti pinigų, kodėl jam turėtų rūpėti toks niekingas dalykas kaip mūsų sėkmė? Gali būti, kad siela to vaiko bus išgelbėta, juk jis protingas – paaugs ir patirs savo pasmerktumą kančiai… Tačiau kas bus su siela to, kuris sveikas ir prašinėja Dievo visokių niekingų dalykų ir „kenčia“, kad negali nusipirkti naujos mašinos. Ir ar neįmanoma to luošojo vienoje dienoje įžvelgti daugiau prasmės nei pasiturinčio vakariečio visame gyvenime? Tačiau, nors Dievas nesikiša į mūsų reikalus, mes nepaliaudami jam turime dėkoti už kiekvieną dieną. Ir nebūtina kelti klausimo „kodėl“, nei į jį atsakyti, nors kodėl gi ne.

Didžiausias įmanomas Dievo įsikišimas man atrodo kaip žmogaus pastatymas tarp gėrio ir blogio, sutikimas jį ten pastatyti, kaip išduotas leidimas, kaip absoliuti rizika – atiduoti žmogų pražūčiai, patikint juo, pasitikint. Labai paradoksaliai skamba, bet gal – Dievas ir gali patikėti žmogumi. Banaliojoje kalbos vartosenoje tai skambėtų maždaug taip, paradokso forma būtų tokia, nesiimant jokio kvestionavimo: „Žmogus tiki Dievu, bet ar gali žmogumi patikėti Dievas?“ Ir išvada būtų tokia: jei Dievas patikės žmogumi, jis jam atsivers, vėl – ne įprastose mums patinkančiose tikėtinose patogiose visagalybės įvairių patogumų matricose. Mirties faktas čia nėra svarbiausias, nes žmogus, jo siela visada yra akistatoje su Dievu, ir Dievas atpažįsta žmogaus sielos veikimą ribinėje – mirties situacijoje ir iki jos.

Dievo rizika: atiduoti žmogų pražūčiai ir pažiūrėti – pavyks jam išsikapstyti ar ne. Jei pavyks, jo ryšys su pasauliu bus atkurtas. Jeigu tai būtų neįmanoma, šitas uždavinys žmogui nebūtų iškeltas. Jeigu tai būtų neįmanoma, žmogus tebūtų infantili Dievo valdoma marionetė. Ryšys. Žmogaus ir Dievo. Žmogaus ir gamtos. Žmogaus ir žmogaus. Kitaip sakant, žmogus turi išsigelbėti pats ir padėkoti už tai Dievui. Nežinau kodėl. Gal kad gražu.

Klausimas: ar išgelbėjęs Abraomo sūnų Dievas pasielgia kaip deus ex machina? Ne, nes Abraomo sieloje jau įvykęs pasirinkimas, ir tada Dievas gali veikti, veikti ne deus ex machina statusu. Veikti kaip išlaisvintas Dievas. Ištarti „būti ar nebūti“ Hamletas gali tik būdamas jau pasirinkęs būti, nes klausimas „būti ar nebūti“ teka iš „būti“ pusės, iš „nebūti“ pusės šito klausimo ištarti neįmanoma. Iš „nebūti“ pusės mus pasitinka tik stingdanti šalta tyla, kupina gličių puvėsių kvapo.

Logiškas atsakymas būtų: Dievas gal ir gali veikti kaip deus ex machina, bet jis to nedaro. Atraminis klausimas ir kaip tramplinas pereiti į kitą teritoriją omnipotencijos paradoksui galėtų būti ir toks: „Kodėl Dievas, būdamas visagalis, negali išgelbėti / negelbėja pats savęs?“ Manau, būtų galima tarti, rizikingai tarti: vadinasi, jo veikimo principas yra kitas, ne šitos loginės prizmės matricoje.

Dabar atidarysiu dėžutę, bet katino ten nebuvo.