Nedera

RŪTA JAKUTYTĖ

Buvo beveik rytas, jis vėl įsipylė kavos. Jautėsi pavargęs ir nepasiruošęs dar vienai dienai, bet nesijaudino, nes, kaip ir kiekviena kita, ji ateis ir praeis pati. Skaitė Lorcą, pamiršęs, kad jau seniai nevalgė ir nerūkė. Kai vertė puslapius, trumpam žvilgteldavo pro langą. Buvo tamsu, vis dar, bet tolumoje šviesa jau atsikovojo truputį ploto. Užvertė knygą ir nuėjo miegoti. Kava garavo ant stalo, ką tik įpilta į puodelį su nuskelta briauna, ir aplink buvo labai tylu.

Atsikėlė gerokai po pietų, su juokingai į vieną pusę nugulėtais plaukais. Šaldytuve rado sūrio ir batono. Išgėrė šaltą kavą, pasitikrino, ar niekas neskambino. Pamatė, kad ne, nusišypsojo iš savo keisto santykio su žmonėmis. Štai jau su keturių dienų barzda ir purvinais treningais vaikšto tik iki tualeto ir šaldytuvo, ir niekas nepasigenda net darbe. Kava buvo skani ir stipri.

Net nuostabu, kokia didi ir nepakeliama toji laisvė, ironiškai mąstė. Gali dingti ir niekas nebandys sulaikyti, beveik tragiška. Bet šiandien jau reikėjo išeiti į lauką, bent nusipirkti alaus. Apsiavė sportbačius, apsivilko paltą ant treningo ir išėjo į lauką. Buvo jau vakaras, temo.

Gatvė net gaudė nuo automobilių spūsčių ir jose įstrigusių pavargusių buhalterių, komunikacijos specialistų, kišenvagių. Jie visi skubėjo namo greičiau tapti paprastais žmonėmis. Kiti laukė autobusų, susispietę stiklinėse stotelių būdelėse, bet niekas nevažiavo. Į parduotuves užeidavo žmonės be krepšių, išeidavo su krepšiais. Alaus skyriuje stypčiojo gal dvidešimties metų jaunuolis su mergina, sušalę, raudonomis nosimis. Jie rinkosi, ką gers šį vakarą, paimdavo tai vieną butelį, tai kitą, vėl pastatydavo atgal. Jų veidai buvo susirūpinę, galiausiai apsistojo ties „Carlsberg“ ir „Bear Beer“, bet čia galima ir suklysti, gal tai buvo kokia kita rūšis.

Vyras pajuto, kad šaltas vėjas maloniai pučia į plaukus, ir nusprendė pasivaikščioti palei upę. Tamsoje ryškiai švietė pastatai ir išklypusios jų išklotinės atsispindėjo tamsiai žaliame vandenyje. Išsitraukė skardinę ir tikėjosi ją išgerti po tiltu, bet po tiltu dvokė šlapimu, todėl teko siurbčioti einant ir vis sulėtinant žingsnį. Kažkur staiga garsiai sužviegė stabdžiai, girdėjosi nutolstantis troleibuso ūsų ūžesys. Netoliese stovėjo sulipusi porelė, merginos plaukų užteko jų abiejų veidams uždengti.

Praėjo du jaunuoliai, mergina kažkur lyg matyta. Ji šūktelėjo vyro vardą ir jis atsisuko. Tai buvo visai miela mergina iš buvusios darbovietės, ji pasiūlė šįvakar prisidėti. Vyras sutiko, nes neturėjo jokios rimtos priežasties nesutikti ir tingėjo ją sugalvoti ir išsisukinėti.

Pasirodo, buvo savaitgalis, ir miesto centre buvo daug stilingų žmonių. Skiauterėti moksleiviai, pagaliau ištrūkę iš savo klasių, rūkė tarpuvartėse, susigūžę į odines striukes su daug ženkliukų. Erdvėje nesigaudantys menininkai su senelių ar prosenelių paltais vis pravažiuodavo savo klęrančiais dviračiais ir, atrodė, niekas nebūtų nustebęs, jei šie tiesiog būtų subyrėję vietoje, palikdami savo šeimininką ant žemės. Įmantriai pasipuošusios panelės prakaukšėdavo, paskui save palikdamos pernelyg saldų vanilės kvapą, jaučiamą dar kelias sekundes joms dingus už kampo. Paskui jis susimaišydavo su išmetamųjų dujų ir vėjo kvapu ir negalėdavai pasakyti, kas tai buvo ir kaip atrodė tos gražiosios merginos. Trakų gatvėje vis dar sėdėjo senoji išmaldos prašytoja, šįkart apsistojusi prie kojinių parduotuvės lango su nežymiai ištiesta ranka. Jei nežinotum, kad ji čia jau kokius trejus metus, galbūt nė nepastebėtum, kad ne šiaip ilsisi pusiaukelėj.

Trijulė perėjo kelis triukšmingus barus, bet vis nebūdavo kur atsisėsti. Žmonių riksmuose ir juoke galėjai išskaityti, kad tai veržiasi lauk visa sumaištis ir bendrumo jausmo ilgesys, tarsi per prievartą kelis kartus pagarsintas alaus ir vyno. Mergina visuose baruose apsikabindavo su kokiais ką tik sutiktais žmonėmis ir atrodė, kad ji pažįsta visą miestą. Keliuose baruose visgi buvo galima pastebėti laisvų staliukų, todėl vyras nesuprato, kodėl reikia vis keisti vietą, bet nieko nesakė.

Apsistojo jie viename iš prabangių barų, kur žmonės geria tik kokteilius ir martinį, o įsilinksminę turtingi jaunuoliai šoka pagal dainų, kurias paprastai leidžia prekybos centruose, pagreitintas versijas. Prie baro sėdinti mergina iš karto pažino ir pašaukė vyro kompanionus pasikalbėti. Ji visą laiką šypsojosi ir žiūrėjo drąsiomis akimis, tarsi metančiomis iššūkį, bet neaišku kam. Tada koketiškai paprašė spėti, kiek jai metų. Vyras pamatė, kad ji vaikiškos figūros ir atrodė gan pavargusi, todėl pasakė, kad apie dvidešimt dvejus. Mergina nusijuokė – trisdešimt dveji, tai girdėti buvo kiek liūdna. Lena buvo jos vardas, o galbūt pajuokavo.

Trijulė paliko barą ir besijuokiančią Leną, pasuko į skersgatvį ir ilgai ėjo kiemais, kol rado reikiamas duris. Pateko į erdvų apytuštį butą, kur jau sėdėjo krūvelė žmonių ir siuntė ratu romą su kola. Trijulė prisidėjo prie gėrimo ir tipiškų pokalbių apie laisvę ir savižudybę. Tai buvo girdėta taip daug kartų, kad atrodė, jog dabar būtų neįmanoma ateiti į svečius ir kalbėti apie ką nors kita. Slaptas jaunystės temų archyvas. Keista, tačiau kai skaitai Camus vienas savo nebyliam kambary, net negali įsivaizduoti, kad galima viską taip panaudoti lyg kalėdinį vyniojamąjį popierių bet kokia proga.

Gėrimai baigėsi, kažkas, atrodo, nuėjo nupirkti dar, žmonės aplink dažnai užsivilkdavo ir nusivilkdavo striukes, nes eidavo į balkoną parūkyti žolės ar tabako. Vyras pastebėjo, kad visi labai garsiai juokiasi, kelios merginos gulėjo ant grindų, bet niekas dėl to per daug nesijaudino. Prisiminė vyrą laiptinėje, kurį kažkada perlipo gulintį ant laiptų, o po kelių dienų sužinojo, kad tai buvo kaimyno draugas – po kelių valandų jis mirė nuo infarkto. Tačiau styrančios merginų krūtinės nežymiai kilnojosi, todėl nebuvo dėl ko nerimauti.

Ilgainiui visi nustojo vaikščioti į balkoną ir rūkė kambaryje, iš kolos butelio padarę peleninę. Niekas neprieštaravo. Po kurio laiko pro dūmus darėsi sunku įžiūrėti žmones, darėsi sunku suvokti ir pokalbio temą, nes kai kurie iš sėdinčiųjų pradėjo nusišnekėti, tada kompanija jiems replikuodavo ir užvesdavo vis naujas beprasmiškas temas. Vyras pajuto, kad jam į blauzdą kažkas trinasi. Tai buvo rainas storas katinas, kuris baisiai nuobodžiavo. Vyras taip pat iš nuobodulio sugalvojo glostyti jam nugarą. Kažkodėl nei iš šio, nei iš to pradėjo mąstyti apie katino plaučius, juk jam kenkia dūmai.

Vyras pastebėjo, kad pradeda švisti, todėl nusprendė judėti išėjimo link. Pakeliui užsuko į virtuvę, įsipylė stiklinę vandens iš čiaupo, atsigėrė. Paėmė kampe rastą šiukšlių prigrūstą maišą ir su niekuo neatsisveikinęs tyliai uždarė paskui save duris.

Lauke buvo šalta, bet giedra, nebuvo triukšmo, tik gaudesys kažkur tolumoje. Vyras įmetė maišą į konteinerį, pasikėlė palto apykaklę. Iš burnos ėjo garas, bet oras buvo švarus ir gaivus. Jis šiaip ne taip rado kelią atgal į miesto centrą ir pasileido bėgti. Nebijojo, kad kas nors galėtų užpulti tokią valandą ar kad gali sušalti, tiesiog lėkė namų link, nes staiga apėmė šleikštulys ir nerimas, neaišku kodėl, galbūt dėl dūmų, nepažįstamų žmonių, alkoholio ar to tingaus katino, kuris žiūrėjo lyg ir su priekaištu. Nors jautė, kad pradeda diegti šoną ir krūtinę, netausojo savęs visą kelią ir iš paskutinių jėgų grįžo į tuščią butą, kuris buvo toks pat ramus ir nepakitęs. Numetė raktus ant batų dėžės. Ant stalo gulėjo atversta knyga, dar puspilnis kavinukas ir ta pati tyla, ji buvo čia. Atėjo žinojimas, kad teks išbūti namuose dar kokias keturias dienas.

Ta mažytė koplyčia kairiajame katedros kampe buvo uždengta renovuoti, bet moteris juodu paltu vis tiek prie jos klūpėjo ir meldėsi. Turbūt už uždangos stovėjo Marijos statula, o kiek aukščiau skraidžiojo gipsiniai riebūs angelai, kurie iš viršaus atrodė dar storesni. Buvo nejauku stovėti šalia tos moters, tarsi būtų galima jai sutrukdyti taip spoksant ir bandant suprasti, kodėl reikia klūpėti būtent prie šios vienintelės renovuojamos koplytėlės.

Šalia degė daug žvakių mirusiesiems, viena kainavo 1 litą, jei norėjai uždegti. Pro šalį praėjo dvi moterys ir perskrodė tylą:

– Ne, anų jau nebeliko.

– O tie raudoni degtukai jau baigėsi?

– Taip, reikia atnešti kitų, kur vakar atvežė.

Vyras, kuris stovėjo ir žiūrėjo į klūpančią moterį, dabar atsisuko į darbuotojas ir pagalvojo, kad tai turėtų būti gana keistas darbas. Kažin ar jos rūpinasi ir komunijos paplotėlių, žvakių ir baltos staltiesės prie altoriaus reikalais. Turbūt besimeldžiančiajai dar nejaukiau.

Vyras palengva ėjo per bažnyčią, jausdamas paveiksluose vaizduojamų biblinių herojų žvilgsnius. Kažin ar jie suprato, kad jam čia nedera būti. Nuėjęs iki paties galo, pamatė, kad paskutinėje eilėje, kuri buvo ne taip smarkiai apšviesta kandeliabrų, sėdi benamis su juokinga kepure ant šono ir slapčiomis valgo bandelę. Greičiausiai su kopūstais, nes jautėsi rūgštokas kvapas ir servetėlė atrodė riebaluota.

Buvo gera palengva vaikščioti po katedrą, nes čia nepūtė vėjas ir tarsi neegzistavo laikas. Prieš įeidamas tvarkingai išsijungė telefono garsą, nusiėmė kepurę ir dabar suko ratus aplinkui, lėtai ir iškilmingai kaip koks balandis, kuris vis tiek laikosi trajektorijos, net jei žino, kad jį tuoj nubaidys koks kerzinis batas. Arba tarsi jis būtų doras krikščionis.

Kartkartėmis įeidavo po kelis žmones, keli išeidavo, lygiai taip pat kukliai ir žiūrėdami priešais save. Vyras žiūrėjo į juos ir galvojo, kas bažnyčioje juos verčia taip susimenkinti, jei gatve eina iškėlę galvas ir įžūliai spoksodami į kiekvieną kiek išvaizda išsiskiriantį žmogų mėlynais plaukais ar purvina striuke. Buvo savotiškai gera, nes galėjai apžiūrėti aplinkinius, nepasiekiamas jų atsakomųjų žvilgsnių.

Tačiau po kelių minučių žaidimas baigėsi, nes įėjo mergina ir ėmė piktai spoksoti į jį, tarsi atpažindama, kam čia būti dera ir kam nedera. Ir viską sugadino, perplėšė magijos, kurią buvo galima sukurti šioje tylioje vietoje, galimybę. Vyras staigiai nusuko akis, beveik bėgte praėjo pro altorių, tada sustojo lyg įbestas, lyg nustebintas ar pagautas nusirašinėjant, kelis kartus giliai įkvėpė, žiūrėdamas į baltas lelijas, kurios atrodė kaip vaškinės, o gal ir buvo vaškinės, užuot persižegnojęs, nerangiai tūptelėjo, lyg kokia XIX amžiaus dama, darydama reveransą, ir nuskubėjo pro duris.

Kažin kiek laiko ten išbuvo, nes atrodė, kad debesys jau keliauja ne šiaip pasivaikščiodami, o skuba atnešti vakaro tamsos. Jis ėjo greitai, greitai kaip žmogus, kuris labai nenori susidurti su gatvėje besisukinėjančiu išmaldos prašytoju. Bet tam nebuvo jokio reikalo.

Kai atsidūrė stotelėje, žibintas jau buvo įžiebtas nakčiai. Koks tai negeras ženklas, pagalvojo vyras, turbūt jis nespėjo, nespėjo prieš vakarą grįžti namo, dabar autobuse bus mažai žmonių, prie perėjų nebelauks žmonės, norintys pereiti gatvę, ir neduok Dieve pro šalį pravažiuos keli troleibusai su užrašu „Grįžta į 1-ąjį parką“. Apėmė baimė, ir, atsisėdęs pačiame gale, jis pajuto šalčio, šlapimo ir dulkių kvapą, kuris dar padidino šią neramią nuotaiką. Netoliese sėdėjo sena moteris baltais kailiniais, kiekvienas jos pirštas buvo apmautas aukso spalvos žiedu ir ji be perstojo kosėjo. Lėtai įkišo ranką į kišenę, neskubėdama ir toliau kosėdama atlankstė savo medžiaginę nosinę, stipriai prispaudė prie bespalvių susiraukusių lūpų ir ne be pastangų išspjovusi, ką turėjo burnoje, taip pat lėtai sulankstė ir įsikišo atgal. Pažvelgusi pro langą pamatė, kad tai jos stotelė, staiga atsistojo ir įkišo juodą savo lazdą tarp autobuso durų, tačiau šios vis tiek užsidarė. Ji kiek suglumo, nes nebegalėjo jos ištraukti, tačiau po kelių bevaisių bandymų susitaikė su tuo ir tik žiūrėjo į kelią, laikydama rankoje įstrigusią lazdą ir toliau kosėdama.

Staiga prie pat jo prisėdo ir skaudžiai ranką užgavo nenusakomo amžiaus moteris nušalusiu išpurtusiu veidu. Ji vilkėjo lengvą sportinę striukę, sportines kelnes su balta juostele šone ir buvo apsiavusi aukštakulniais numindžiotais bateliais. Atrodė, kad jai visai nerūpėjo, kaip atrodo, tačiau kodėl aukštakulniai? Turbūt kas nors su jais brutaliai išsiskyrė padėdamas ant konteinerio krašto ir taip jie surado naują šeimininkę. Arba batai rado naująsias pėdas per nuolaidų dienas pigių drabužių parduotuvėje, kur gali nusipirkti kilogramą prekių už pusantro lito, nes juk moteris lieka moterimi, o kulniukas turi kažką tokio moteriško, kam jokia moteris negali atsispirti. Taigi moteris laikė ranką kišenėje ir vis spūsčiojo kyšantį cigarečių pakelį. Žiūrėjo į priekį, atrodo, nieko nematydama, ir negalėjai pasakyti, ar ji liūdna, ar apsvaigusi, ar jai viskas tas pats. Artėjant prie stotelės ji išsitraukė cigaretę ir įsikišo tarp lūpų, vis dar žiūrėdama priešais save, gal kiek nusižeminusi, kaip ir veidai bažnyčioje, bet čia nebuvo bažnyčia.

Vyras liko vienas autobuse. Pats nesėkmingiausias variantas, ir tapo aišku, kad šiąnakt viskas baigsis bloguoju. Nors nieko ypatingo šiandien nenuveikė, jį apėmė bjaurus nuovargis, toks, kad nemielos mintys vis dar lįstų į galvą, bet nebeliktų jėgų kaip nors joms atsikirsti. Tai pavojingiausias dienos metas, nes tada lengviausia sugniužti. Jautėsi taip, tarsi jau ilgą laiką mylimas žmogus jam neatrašytų į laišką be jokios paaiškinamos priežasties.

Naktis buvo ne iš linksmųjų, nes nerimas, kurį atsinešė kartu su nakties oru, dabar jį tampė po kambarius, neleisdamas nusiraminti ar ramiai pavalgyti, todėl galiausiai teko tysoti ant lovos visiškoje tamsoje, su drebančia kairiąja koja ir daug beprasmių prisiminimų, kurie lyg koks trumpasis jungimas išlįsdavo visai be jokios tvarkos ar nuoseklumo. Lyg po lobotomijos būtų išlikę tik fragmentai minčių ir vaizdų, kurie galėjo būti tikrovė, bet galėjo būti ir prieš trejus metus nugirsta istorija laukiant poliklinikoje.

Ji staiga pauosto jo plaukus, ir jis vos neapalpsta iš susijaudinimo. Ji dingsta, dangus rausvai melsvas, ir varpinė skalambija taip, tarsi reikėtų įspėti aplinkinius, kiek dabar valandų, tačiau aplink nė vieno žmogaus. Jam prie bato pado prilimpa skiautė popieriaus, ir atplėšęs ją kartu su nukritusiais lapais pamato, kad tai puslapis iš kišeninio formato rusiškos biblijos. Kokia kvaila užuomina. Jo virtuvė dega, o jis stovi tarpdury ir galvoja, kad bent jau niekad nebeišgirs tos erzinančios lubų lempos spengimo. Visas butas dega, bet jis nesidžiaugia, nes žino, kad po kurio laiko vėl atsiras vieta, kuri bus tokia tyli ir kurioje teks sėdėti vienam. Arba sėdėti bare ir bandyti užmegzti pokalbį su barmenu, kuriam stiklinės švara tūkstantį kartų įdomesnė už tūkstantąją gyvenimo istoriją. Arba bažnyčioje, kur tave iš karto demaskuos. Arba bet kur kitur. Bet dega gražiai, ir jis vis tiek šypsosi.